Sveiki,
Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo
Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys
paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni
kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų
rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“
(ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o
netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte
Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir
rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti
dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.
Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia
žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog
pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė
užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno
miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo
išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai.
Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau
juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų
santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro
įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu
vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų
draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta
vėlei tapti tvirta.
Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi
tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos,
erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai
reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų
gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks
pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir
pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas
fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su
kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų
nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai
kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo
pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina.
Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs
nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius
primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau,
lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes
veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.
Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis
sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip
kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai
ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės
pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad
nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis.
Manau, filmas labai sąžiningas.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą