Sveiki, skaitytojai,
Tikriausiai klišiškai pradėsiu apie tai, kad geresnio
ir tyresnio filmo apie nostalgiją už Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“ (1983) tikriausiai
nėra. Galiu būti jau senamadis ir sakyti, kad tai tiesiog nepajudinamas stabas,
autoritetas, su kuriuo galima matuoti viską, kas panašia tema sukurta kine ir
literatūroje. Visgi Tarkovskio „Nostalgija“ ir italų režisieriaus Mario Martone
„Nostalgija“ (ital. Nostalgia) (2022) filmus vienija pati
Italija. Jeigu Tarkovskio pagrindinis veikėjas Toskanoje bastosi rūke ir
miglose ilgėdamasis Rusijos, tai Martone veikėjas Feličis po 40 metų nebūvimo
Neapolyje vaikšto gatvėmis, tvarko motinos reikalus ir išgyvena nostalgiją,
susietą su pirmosios jaunystės Neapoliu.
Ką aš žinau apie Neapolį? Ogi beveik nieko, tik tą, ką
įdiegė populiarusis menas ir skandalingos antraštės, jog tai iš esmės italų
mafijos sostinė. Ar ji išties tokia, neturiu žalio supratimo, tačiau stebiu „Nostalgijoje“
į gimtinę grįžusį Feličį, kuris net pamiršęs tam tikrus itališkus žodžius bando
susivokti. Iš pradžių maniau, jog filme bus aštri konfrontacija tarp itališko
katalikiško krašto ir musulmoniškos Feličio tikybos, tačiau klydau. Didžiąją filmo
dalį Feličis tvarko motinos priežiūros, o vėliau ir laidotuvių reikalus ir,
atrodo, įsivelia į saviapgaulę t. y., patiki, jog žūtbūt reikia grįžti į
Neapolį, atsivežti savo žmoną ir gyventi taip, kaip anksčiau.
Atrodo, Feličis mato, tačiau nereflektuoja, kad
Neapolį užvaldžiusi visai kita mafija, ir jis neskiria to, kas vyko anuomet ir
dabar. Vienintelis jį dirginantis dalykas yra iškylantis prisiminimai apie
čionai turėtą geriausią draugą, su kuriuo turėjo nusikaltimą... Bet atrodo, kad
ir tai neatstumia Feličio pasilikti, nors vietiniai visi jam aiškiai sako, kad
grįžtų atgal į savo Egiptą. Žodžiu, siužetas lyg ir paprastas, režisierius
stengiasi perteikti Feličio sumišimą ir saviapgaulę, perteikti dviem pasakojimo
laiko juostom Neapolio pasikeitimą (pats režisierius yra iš šio miesto), tačiau
pamažu Feličis, kaip ir galima numatyti, įsivelia į vietos mafijos nemalonę ir
jam iškeliamas ultimatumas, bet ką nostalgija sergantis Feličis pasirinks?
Tiesą sakant, likau nenusivylęs šiuo filmu, net
nedrįsau ieškoti didesnių sąsajų su Tarkovskio juosta, nes akivaizdu, jog tai
visai kita kino mokykla ir visai kita idėja. Ilgą laiką stebėjau Feličį, kurį
aktorius Pierfrancesco Favino rūsčiai, o kartu ir melancholiškai atskleidžia per
nostalgijos savijautą, bet iš kitos pusės likau visai istorijai abejingas,
manęs ji nesujaudino ir, tiesą sakant, darėsi nuobodoka, tad lakiau kantriai,
kol filmas pasibaigs. Nors kino kritikai negailėjo gerų žodžių šiam filmui, o
ir iš tikrųjų režisierius turi savitą santykį su medžiaga, bet filme man stigo
ir aštrumo, ir pačios kibirkšties. Kadangi intriga prislopinta ir ji išreikšta
užuominomis, gal man pati tema pasirodė tiesiog neaktuali?
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą