„Manau, esu išmintingas
tiek, kiek leidžia išmintis. Kaip galimybė analizuoti, suprasti situaciją. Būti
išmintingam – tai ir gebėti susitaikyti su kitų žmonių silpnybėmis. Man padeda
gyventi didžiosios išminties krislai. Tarkim, atvyksta santechnikas pataisyti
čiaupo, bet vandens sustabdyti nepajėgia, vanduo vėl bėga, mano žmona, apimta
nevilties, klausia: „Kaip jis gali būti toks kvailas?“ Aš atsakau: „Jeigu jis būtų
nuovokus, būtų semiotikos profesorius Bolonijos universitete.“ Todėl negaliu
būti jam rūstus. Mintyse laikydamasis šios idėjos, pajėgiu suprasti daugelį
žmonių. Manau, tai – išmintis,“ – sako vienas garsiausių
italų rašytojų Umberto Eco (1932-2016). Vis galvoju, kiek knygos treniruoja
empatijos jausmą ir gebėjimą suprasti net pačius primityviausius? Kas nuveda
skaitytoją prie knygos? Ar kažkokia lemties galia, apaugusi prigimtiniu
smalsumu? Bet juk ne kiekvienas yra vienodai smalsus, kai kurie taip ir miega letargo
miegu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą