Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 16: nustoti būti Hamletu – nustoti būti kančioje

 Laba,

Šiandien parašiau iš inercijos straipsnį apie mūsų Prezidento Gitanos Nausėdos patvirtintą sprendimą atimti Margaritai Drobiazko Lietuvos pilietybę.

Žinoma, kol rašiau iš inercijos, sueikvojau daug energijos, permąsčiau daug socialinių barjerų, konstruktų, dirbtinį socialinį pasaulį, primestą tikrovę ir vertybes, manipuliacijos galią, bet svarbiausia – pajungiau pasipiktinimą neteisybe ir degiau noru pergalėti neteisybę, kitaip sakant, rėkti, kaip viską reikia iš tikrųjų daryti.

Šekspyro veikėjas Hamletas stengiasi kerštu ir visaip kitaip dvasiškai, emociškai save aukodamas atitaisyti pasaulio neteisybę. Kažkas parašė komentarą po anuo straipsniu apie prezidento sprendimą, kad kova su blogiu gimdo kitą blogį ir išties, mano pasipiktinimo rašinys išėjo į internetą ir nieko nepakeis, o laikas ir emocijos jau sudegusios, išgeneruotos. Žodžiu, mane įtraukė aplinka ir aplinkybės, pasidaviau nesąmoningoms emocijoms. Suprantu tuos, kurie neina balsuoti, stengiasi nesidomėti politika ir kitais dalykais, kurie išsiperka senas sodybas ir sukiša pirštus į dirvą, nes tai... išties geriau, būti įsižeminusiam nuo dirbtinio chaoso, žiūrėti kaip noksta pomidoras, kaip neužmirštuolės žydi ir teikia akimirka palaimą. Kaip gera tą suvokti, kad iš tikrųjų nereikia veltis į teisingo pasaulio „pataisymą“, nes kitiems vis tiek jis bus kreivas, geriau jau nupiešti povą arba obuolį, o Hamletas su savo planais palauks. Teisingumo jausmas ir pasipiktinimai neteisybe gali tapti pragaištingi, o nekovoti yra jau šiokia tokia pergalė.

Jūsų Maištinga Siela