Sveiki,
Stokerio „Drakulos“
veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą
sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir
scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir
pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne
siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su
Drakula mėgina ambicingas režisierius André
Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“
(2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų
kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.
Naujausias filmas
vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of
the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu
senoviniu laivu iš Bulgarijos uostamiesčio
Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX
amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog
projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine
grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive,
žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną
vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris
keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.
Tiesa, nesitikėkite
gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale
„Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant
„Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė
dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių
išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos
yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas,
nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos
Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į
Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje
norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o
kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko
linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume
pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir
stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą