„...kai rašiau apie kokį
žmogų, aš jį tartum įsimylėdavau. Man darėsi jo gaila. Grynai žmogiškai,
nesmerkiant ir neteisiant. Jei tekstuose yra kažkas trapaus, tai todėl, kad
labai išgyvenu dėl šitų žmonių. Man norėjosi, kad žmogus išliktų nors mano
knygoje. Galbūt jis ilgai negyvens, bet liks nors knygų lentynose. Tai yra, gal
ir per skambiai pasakius, paminklas, ir gali būti, kad esu pastatęs šitiems
žmonėms nedidelius paminkliukus. Daugelio iš aprašytų žmonių tikriausiai jau nėra
tarp mūsų. Man patiktų, jeigu jie žinotų, kad kas nors juos dar prisimena.“
Vidas Morkūnas
Citata paimta iš „Literatūra ir menas“ leidinio (2023
m. nr. 16) interviu, versto iš latvių kalbos „Nes niekas apie juos nežino“.
Interviu autorė Undīne Adamaite. Citata įdomi tuo, jog tikriausiai tai ir yra
viena iš kūrybos užduočių t. y., įprasminti savo ir kitų trumpalaikį buvimą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą