Filmas: "Niekados šalies beieškant" / "Finding Neverland"

Jūsų Maištinga Siela

J. M. Barrie XX amžiaus pradžioje parašė knygą „Piteris Penas“, kuri tapo tikra vaikų literatūros klasika ir savo mastu prilygsta „Pepei ilgakojinei“. „Piteris Penas“ buvo ne kartą ekranizuotas, sukurti ir animaciniai filmai, o štai apie patį „Piterio Peno“ kūrėją ne. Pasaulį sužavėjo Marc Foster filmas „Niekados šalies beieškant“ (angl. Finding Neverland) (2004), kuris buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, o kritikai negailėjo pagyrų originaliam scenarijui, todėl iš tokio filmo tikėjausi išties labai daug.

Tiesą sakant, nusivyliau. Filmas gražus, skirtas daugiau šeimai, atskleidžiant suaugusio kūrėjo vaikišką pasaulėžiūrą, be kurios nebūtų atsiradęs „Piteris Penas“. Vaikams filmas gal ir gali padaryti įspūdį, tačiau, mano akimis, apie kitus rašytojus sukurti kur kas įdomesni filmas. Šiam filmui slenkant link pabaigos, jau žiūrėjau sukandęs dantis ir laukiau, kada jis prasibaigs. Vien iš pagarbos nuostabiai aktorei Kate Winslet. Nors scenarijus originalus ir iš vienos pusės gal ir įdomus, tačiau personažai filme menkai jaudino, jų istorijos nuobodokos, netgi K. Winslet kamuojama mirtinos ligos atrodo tarsi išmesta žuvis į krantą, kur ten žuvis – visas banginis. Jos personažo spalvos nuobodžios, kaip tų laikų moterų salonai, be didesnių išskirtinumų ir lemtis nuspėjama vos tik prasideda įdomumas. Johnny Depp kaip visada gauna gerus vaidmenis ir šis jo infantilus ir laikmečių visuomenės standartų angažuotas vyrukas pasirodė gana įdomus, tačiau visgi režisierius nuslydo labiau į Piterio Peno pasaulį, kurdamas šeimyninio lygmens juostą, nei stengdamasis atskleisti jauraus kūrėjo pasirinkimų kančių kelią.

Filmas gali visgi daug kam patikti, vizualiai jis apgalvotas, įtikina kostiumai, laikmečio standartai, britiška kultūra, tačiau jeigu norisi gilios, provokuojančios ir svarbiausia biografiniame filme – centre esančios įdomios visapusiškai nuogos asmenybės, šis filmas gali, kaip man šiuo atveju, labai nuvilti.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija" / "Mary"

Sveiki visi,

Apie Jėzaus ir Magdalietės gyvenimą sukurta begalės pjesių, įvairiausių teatro pastatymų ir filmų, ir kaskart vis bandoma atrasti naujų šios istorijos žiūros taškų ir formų. Panašiai yra ir su Abel Ferrara filmu „Marija“ (angl. Mary) (2005), kuriame jis atskleidžia jau seniau iš „Da Vinčio Kodo“ sensacingai neva atskleistus Marijos ir Petro konkurenciją dėl Jėzaus meilės. Tik šįkart scenarijus eina dviem kryptimis – daugiausiai apie šiuolaikinius laikus, apie filmavimo aikštelėje, kuriant filmą apie Jėzų, kilusius asmeninius dvasinius praregėjimus.

Pagrindinis vaidmuo atiteko visiems puikiai žinomam aktoriui Foster Whitaker‘iui, kuris turi mylimą moterį, kuri tuoj jam pagimdys kūdikį, tačiau lova dalijasi su meiluže ir negana to, jis veda religinės tematikos laidą. Tai veikėjas, kuris blaškosi tarp pasirinkimo dėl tikėjimo, pilnas dvejonių savo gyvenimu ir įsitikinimu. Jis susidomi aktore, kuri po Marijos vaidmens atlikimo pasitraukė ir tvirtina esanti tiesiogiai susijusi su Magdalietės asmenybe... Dvi mistifikuotos siužetinės linijos pateikia labai platų spektrą – nuo purvinos ir manipuliuojančios žiniasklaidos iki Biblijinių misterinių temų. Pasakojimo fabula daugiasluoksnė, o istorijos prasmės siejamos paralelėmis ir analogijomis. Iš vienos pusės dėl to filmas tik įdomesnis ir originalesnis, o iš kitos – filmas pateikia tiek daug klausimų apie savo reikšmes, kad imi klausti ne tai, ką norėjo pasakyti filmo veikėjai, o ką vienokiu ar kitokiu būdu norėjo pasakyti pats režisierius? Filmas tampa gana miglotas, mistifikuotas ir net jam pasibaigus, kyla daug klausimų tiek dėl turinio, tiek jo realizavimo.

Nepasakyčiau, kad tai itin stiprus filmas ar paveikus, tačiau jame scenarijus tampa išties kebliu rebusu, tačiau negalima nuleisti nuo, mano akimis, vienos geriausios prancūzų kino aktorės Juliette Binoche – jie verta šimto nusilenkimo ir tokie mažo biudžeto filmai išties jai tinka, atskleisti savo nevienkryptį personažą. Taigi, filmas ir patiko, ir ne itin sužavėjo, jis tiesiog kitoks, nepataikaujantis neišprususiam žiūrovui, nagrinėjantis tik sau įdomias temas ir nekvaršinantis galvos, kaip save parduoti. Kažkaip, gerai, kad toks kinas yra, tačiau rekomenduočiau „Mariją“ kam nors? Gal prieš tai gerai pagalvočiau kam.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogus iš plieno" / "Man of Steel"

Sveiki, 

Paskutiniu metu atgyja mada ne tik rekonstruoti ir vėl pateikti naujus filmus apie šnipus, bet ir prisiminti super herojus. Supermenas – tai pirmasis super herojus, kuris tikriausiai labiausiai pasaulyje žinomas dėl savo kostiumo ir gebėjimo skraidyti atkišus kumštį į priekį, apie jį sukurta begalės komiksų, filmų, TV serialas ir kiti atributika. Zack Snyder pristatė naują Supermeno filmo versiją „Žmogus iš plieno“ (angl. Man of Steel) (2013), kuris nuodugniai perpasakoja ankstesnio Supermeno istoriją – jo gimimą, Kriptono planetos sprogimą ir t. t. iš esmės daug scenarijaus paimta iš pirmojo Supermeno filmo, praplečiant scenarijų naujomis detalėmis, dialogais ir įvykiais.

Neslėpsiu, mane tenkino „Žmogus iš plieno“ scenarijus. O ko gi jūs tikėjotės, nusivylusieji? Žanrą žinojote, komiksiniai pasakojimo bruožai, kur aiški gėrio ir blogio kova, viskas savose sustyguotose dėželėse, todėl absoliučiai nesuprantu tų komentarų, kurie tvirtina, kad filmas lėkštas, kad trūksta kažkokio intelektualumo, gilumo... Ne tas gi žanras, kuris staiga Supermeną paverstų, tarkime, dar vienu „Žmogus-paukštis“ veikėju. „Žmogus iš plieno“ iš esmės išlaiko tą supermenišką atmosferos žanrą, o ir scenarijus tikrai nėra prastas, prie jo dirbo didelis būrys patyrusių tokio žanro kūrėjų. Puikiai išvystyta priešistorė, veikėjo sunki vaikystė, tapatybės problemos. Nuostabiai šiam vaidmeniui tiko gražuolis Henry Cavill – tiesiog gimęs būti Supermenu. Juostoje pasirodo ir mano mėgstama Amy Adams, ką jau besakyti apie Russell Crowe ar Kevin Costner?

Žinote, gražūs tie vaizdo efektai, malonu kartais akį ir smegenis panardinti, tad nesu vien prieš juos nusistatęs. Visų pirma šis filmas yra pramoginis, jis skirtas mėgavimuisi fantastinės istorijos ir vaizdo efektų derme. Esame išlepinti kompiuterinių grafikų, kad jau atbukome, sunkoka mus nustebinti ir šokiruoti. Šis filmas ir nebesistengia kažkaip nusilenkti žiūrovui, kad jis aikteltų, ne, jis tiesiog gerai sukaltas produktas, skirtas plačiajai rinkai. Ir tai tikrai vykęs produktas, kuriuo galima pasimėgauti kaip skaniais gerais itališkais ledais, o ko gi norėjote iš Supermeno? 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Milkas" / "Milk"

Sveiki, kino maniakai,

Yra filmų, kurie grįžta kaip bumerangas, nors juos nusviedei ir, rodos, niekada nebežiūrėsi. Taip man kažkada nutiko su „Gerasis Vilas Hantingas“ režisieriaus Gus Van Sant filmu „Milkas“ (angl. Milk) (2008), kuris prieš kokius septynerius metus įkrito į mano būtinų peržiūrėti filmų sąrašą ir tiesiog nežinau, kas nutiko, nes po 20 minučių filmą išjungiau ir pasakiau, kad šlamštas, nesupratau net už ką Sean Penn gavo „Oskarą“ – gal tikėjausi kažko panašaus į „Kuprotą kalną“? Sunku pasakyti, tačiau galiu pasidžiaugti, kad ragai nukrito ir šiandien filmą pamačiau visiškai kitomis akimis.

Žinoma, tąkart galbūt erzino, kad filmas pernelyg politizuotas – apie realiai egzistavusį Harvey Milk, kuris iš esmės JAV padarė didžiulę perversmą, kalbant apie homoseksualus ir jų teises, jis pirmasis iškėlė San Francisko vietos rinkimus ir po daugybės nesėkmių dėl konservatyvios visuomenės jam pavyko išplėšti pergalę. Filmas apie H. Milko gyvenimą, jo besąlygišką atsidavimą savo idėjai, aukojant asmeninį gyvenimą. Režisūra išties puiki, puikus ir Sean Penn pasirodymas, įvertintas „Oskaru“ ir kitais apdovanojimais. Ir šiaip, filmas suveikia kaip edukacinė priemonė, šviečiant save istorinėmis ir seksualumo įvairovės klausimais. Galbūt filmas iš esmės atsako į provincialaus lietuvių amžiną baubimą: o kam reikia tų gėjų paradų, tegu slepiasi rūsyje ir nesiviešina? 

Režisieriui rūpėjo susikoncentruoti į H. Milko asmenybę, atskleisti jo įvairias puses, nepamirštant ir istorinių konteksto. Didelis dėmesys politinėms detalėms, jaučiama, kad scenarijaus autoriai išanalizavo buvusių politikų pasisakymus, jų asmenybės charakteristiką ir tiesiog viskas stabilu ir tvirta, kad nesuabejoji filmo turinio kokybe. Nežinau, kaip daugelis lietuvių priėmė šį filmą, tačiau man jis visai tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonvabalių kapas" / "Grave of the Fireflies" / "Hotaru no haka"

Sveiki, skaitytojai,

Kai kas nors praneša, kad koks nors filmas yra „šedevras“, suglumstu ir imu abejoti: dar pažiūrėsime! Japonų animacinių filmų industrija jau seniai garsėja savo kokybiškais animaciniais filmais. Isao Takahata pagal garsų tuo pačiu pavadinimu apsakymą „Jonvabalių kapas“ (angl. Grave of the Fireflies) (1988) sukūrė vieną geriausių, kaip teigia kai kurie šaltiniai, animacinių filmų per visą žmonijos istoriją. Kas būtų, jeigu „Šindlerio sąrašas“ taip pat būtų animacinis, ar jis sukeltų tokius pat jausmus, kaip ir vaidybinis filmas? Šiuo atveju kuo puikiausiai galite pasitikrinti žiūrėdami „Jonvabalių kapą“.

Rimta animacija apie rimtus reikalus – Antrasis pasaulinis karas ir kasdien bombarduojama Japonija, milijonai žmonių ties bado slenksčiu, išskirtos šeimos, deginami lavonai duobėse ir visas karo grožis bei liūdesys, kurio sūkuryje atsiduria tėvų netekę brolis ir sesuo. Jų vasara pas tetą ir atokiuose žemių angaruose tampa žiūrovą jaudinančiais įvykiais. Begalinis skurdas ir menki džiaugsmai, kurie tampa vaikų, bandančių išgyventi karą ir suaugusiųjų abejingumą. Įtariu, kad apsakymas taip pat nepaprastai geras, kaip ir animacinis filmas. Čia nerasite banalybių, mėginimų rimtomis temomis papokštauti, todėl filmą galimą lyg ir iš dalies kaltinti pernelyg pesimistiniu ir liūdnu, tačiau tai tik pliusas! Lėta įvykių tėkmė, daug dėmesio skiriama istoriniam kontekstui ir vaikų psichologijai, kad tiesiog filmas jaudina taip, tarsi jis būtų ne animacinis, o kažin koks geras vaidybinis filmas.

Rimto kino mėgėjai netūrėtų praleisti šios juostos, net jeigu apskritai esate nusistatę prieš Azijos produkciją ir animaciją. Kažkaip graži ši istorija, o kam patinka gražus liūdesys – tas patirs neapsakomą malonumą, laidojant jonvabalių gyvenimus. Graži laikinumo simbolika – jonvabalių grožis ir jų trumpas gyvenimas lyg ir suponuoja, kodėl tokie maži ir gražūs vaikai turi nugyventi kažkur tyruose ir virš galvų kariaujamus politikų karus? 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela