Aktualijos: Gedimino kalno liūdesys, Lukiškių aikštės tuštybė ir Šeimos stiprinimo įstatymo marazmas

Sveiki,

Yra Vilniuje, prie Katedros, tokia į grindinį įmūryta laimės plytelę, ant kurios atsistojus galima sugalvoti norą. Dažnas ten besisukdamas apie save pasidaro ne vieną asmenutę, tačiau paskutiniu metu traukos objektu tapo griūnantis Gedimino kalnas. Prie Valdovų rūmų žmonės stojasi į eilę, kad galėtų pasidaryti nuotrauką prie nuošliaužomis „pasipuošusio“ kalno.

Nuotrauka tragedijos akivaizdoje. Kiršinančios tautą, biurokratinius ryklius baseine dėl įmesto mėsgalio, o kalnas „gyvena“ sau. Sunkiai geria kaip kempinė dosnų dangaus vandenį ir tirpsta kaip šokoladinių ledų kaugė. Šią tragediją suvokiau jau po savo asmenutės, kurioje šypsojausi. Kaip r visi.

Lukiškių aikštės nykuma tiesiog pribloškė. Jau geriau nieko nebūtų darę, palikę tą rausvą smėliuką ir gėlynus, nes dabar sukišti pinigai taip, kad net nematai, kur jie pasidėjo? Tikriausiai paauksuotiems vamzdžiams po tomis to paties tipo plytelėmis, kuriomis grįsti prospekto šaligatviai? Penki projektai dėl paminklo nesujaudino. Kėlė daug abejonių, o savivaldybė leido rinktis piliečiams, bet kad rinktis nėra iš ko. Andrius Mamontovas buvo pasiūlęs Lietuvoje statyti piramidę, didesnė už Cheopso, dėl kurios žmonės atvažiuotų iš viso pasaulio. Ši idėja juokinga, bet tikrai geriau veikianti, nei tie projektai stenduose po dosniu lietumi.

O kas per Seimo užmojis „stiprinti šeimą“? Didesnės nesąmonės nesu matęs per paskutinį mėnesį. Kažkoks populizmu dvokiantis briedas. Kaip įstatymu gali sutaikyti šeimos narius, sustiprinti vaikų ir tėvų ryšį, mažinti skyrybas ir sumažinti į šulinį metamų vaikų skaičių? Tik matau, kad įstatymas nukreiptas prieš šeimų įvairovę – vienalyčius santykius, gyvenimą nesusituokus ir t. t. Vienos pusės moralines nuostatas „įteisinančius“ įstatymus, kurie iš esmės nieko neduoda, o tik atima iš kitų, atrodo kaip visada po gražiais žodžiai „šeima“, „tradicijos“, „patriotiškumas“ tokie buki ir atgyvenę, kad grįžtame į kažkokį sovietinį pasaulį. Manau, tokius įstatymus kuria „senų gerų vertybių“ ištroškę senstelėję bukagalviai, kurie nori kaip geriau,  bet kaip visada padaro eilinį bereikšmį š... Užuot padėję žmonėms išgyventi, jie teisina, kas ir taip formuojama be įstatymo.

Paskutiniu metu nebemokame „suvairuoti“ savo idėjų, pamatuoti jų naudingumo ir viskas nuslysta paviršiumi, investuojant daug laiko, jėgų ir pinigų. Vardan ko, jūs man pasakykite, tokie projektai kaip Lukiškių nesąmonė ir anekdotinis šeimos stiprinimas yra daromi?

Oi, dirbam, dirbam... Kas kad ne tą, ką reikia.

P. S. Maištinga siela vėl tapo skundų ir pasipiktinimų kampeliu, bet nelaiko liežuvis, žinokit.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tomas iš Suomijos" / "Tom of Finland"

Sveiki,

Sunkiai įtikimą istoriją bandė papasakoti suomių režisierius Dome Karukoski, sukūręs biografinę juostą „Tomas iš Suomijos“ (angl. Tom of Finland) (2017), kuris atstovauja Suomijai kaip geriausias užsienio šalių filmas į „Oskarus“. Po slapyvardžiu „Tomas iš Suomijos“ slepiasi realiai egzistavęs suomių menininkas Touko Valio Laaksonen (1920-1991), kuris išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą savo menu paveikė ne tik gėjų ir lesbiečių kultūrą, bet praktiškai buvo vienas iš novatorių suformavusių LGBT įvaizdį pasaulyje – smarkiai fetišistinį ir atvirai seksualinį.

Filme „Tomas iš Suomijos“ pasakojama nuo veikėjo dalyvavimo pasauliniame kare iki jo mirties 1991 metais. Filmas momentalus ir sukurtas kruopščiai pagal holivudinę manierą, todėl ypač tinka masinio kino žiūrovams. Ne viskas, kas tinka masėms yra pigu ir nyku, šis filmas taip pat yra vienas iš išimčių. Suomija be galo didžiuojasi šiuo menininku, net yra išleidusi pašto ženklų su autoriaus darbų fragmentais, kas Lietuvoje tikriausiai būtų net gėda ir net uždrausta. Įsivaizduojate Lietuvą reprezentuojantį pašto ženklą su fetišistine gėjų simbolika? Apsaugok Marijos žemelės šventuosius, tačiau filmas visgi neaplenkė Lietuvos ir kino teatras „Pasaka“, palaikydamas LGBT švietėjišką veiklą, filmą visgi parodė, sukviesdamas žinomus LGBT narius ir juos palaikančią Vilniaus bohemą.

Grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad filmas nepatogus tik tiems, kurie save „stato“ į mačistinius ar religinių dogmų stereotipinius rėmus, kurie nuo vaikystės žino, kuo dera šlykštėtis, o kuo ne. Filme nemažai erotinių scenų, hipiškų ir LGBT bendruomenei būdingų „palaidų“ gyvenimo būdo vazdinių, kurie gali jautrią lietuvišką širdį daužyti į pasipiktinimo šipulius, tačiau filmas ne vien edukacinis ir meninis kūrinys, liudijantis neįtikėtinai kažkada konservatyvią buvusią Suomiją, kada už vakarojimą su vyrais galėjai gauti karcerio, bet byloja ir apie engiamas plačiosios visuomenės seksualinių mažumų likimus, mažumas, gyvenančias savo gyvenimą šiaip jau iš pirmo žvilgsnio sunormatyvintoje visuomenėje.

Fragmentas iš T. V. Laaksonen kūrybos LGBT tema.

Protingesnis ir įžvalgesnis žiūrovas visoje šioje meno ir seksualinės revoliucijos įvairovės kontekste pamatys žmonių, kurie negali sukurti heteroseksualios, vadinamosios „tradicinės šeimos“ fiziškai, todėl savo nerealizuotą meilę jie nukreipė į kūną, į tokį keistai palaidą gyvenimą, nes gi kažkur plačiosios visuomenės atstumtą save tenka realizuoti. Kaip tai padaryti, jeigu ne per kūną, nes religinis pasaulis, politika ir kas tik nori, šiuos LGBT žmones buvo atstūmę.

Filmas įtraukiantis, jame nemažai siužetinės įtampos, tačiau kažin kokio stebuklo nesitikėkite, režisūrinė išmonė kryptingai veikia biografinės reprezentacijos fronte nei pasakojant iš gelmės apie Tomo asmenybę. Nepaisant visko, filmas man patiko ir didaktinė reprezentacija nė kiek neerzino, o holivudinė maniera netgi padėjo „nueiti“ su herojumi nuo karo zonos iki karštų Kalifornijos krantų. Tiesą sakant, nepamenu filmo (išskyrus kelis apie dizainerius), kurių menas būtų pastatęs ir suformavęs ištisos visuomenės kultūrinį pagrindą ir padėjęs išreikšti seksualine prasme šitaip atvirai.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olivier Bourdeaut "Belaukiant Bodžanglio"

Olivier Bourdeaut. „Belaukiant Bodžanglio“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017 – 142 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po Leilos Slimani Lopšinės, kuri tapo bene geriausia vasaros knyga, vėl pateko trumpa šiuolaikinio prancūzų literatūra – Olivier Bourdeaut Belaukiant Bodžanglio. Tiesą sakant, nei knygos viršelis, nei tuo labiau toks neaiškus knygos pavadinimas mano dėmesio nepatraukė, o patraukė visgi knygos apimtis ir anotacija knygos gale. Taip, mane vis dar ypatingai veikia reklamos pažadai, kurie retais atvejais visgi būna ne tokie melagingi.

Belaukiant Bodžanglio pavadinimas „pasiskolintas“ iš Ninos Simone dainos Mr. Bojangle, kuri yra, tiesą sakant, net ne N. Simone daina, ji tik perdainavo šį kūrinį, bet tai padarė dar geriau už originalą. Taigi knygos viršelyje besisukančios vinilinės plokštelės sako, kad tai nostalgiški laikai, tačiau tose hipių aštunto dešimtmečio „įkalintoje“ dvasioje veriasi jau ne tokios mielos temos – ūmios depresijos ir bipolinis vieno iš pagrindinio personažo sutrikimas.

Tiesą sakant, autorius strategiškai pasirinko tinkamą „priėjimą“ prie masinės literatūros raiškos – apie sunkius dalykus kalbėti iš šmaikščios, kiek suaugusio sąmonei iškreiptos vaiko suvokimo pozicijos, todėl pirmoji knygos pusė atrodo kaip cirkas, nesibaigiantis šiuolaikinis Don Kichoto ir Munhauzeno kryžminis pasakojimas apie Adamsų šeimynėlės serialo vertą pasaulėžiūrą. Netrukus nesibaigiančios berniuko linksmybės su bohemiškais tėvais ir papūga baigiasi, nes pamažu vaikas ima suvokti, kokiame iškreiptų veidrodžių karalystėje gyvena – bipoliniu sutrikimu serganti motina yra neprognozuojama. Motina, kuri nuolatos geria ir gyvena nesibaigiančiame vakarėlyje pagal Mr. Bojangle dainą, tačiau stojus plokštelei, ateina sutemos ir kaskart vis sunkesnės. Mažam vaikui, kuris mato savo motiną unikalią ir pačią meiliausią, tikriausiai sunkiausia paneigti, kad ji iš tikrųjų yra nesveika motina.

Rašytojas Olivier Bourdeaut.

Šokiruoja tėvo pozicija, kuri iš pradžių atrodo eilinė bohemiškos sielos bendrystė su žmona, tačiau jis vėliau prisiima atsakomybę, galvodamas apie sūnų, bet iki galo neužtenka ryžto. Vyro santykis su sūnaus motina grįstas besąlygine meile, kuri reiškiasi žaidimo forma, pvz., kasdien jis savo žmoną vadina vis kitu vardu, o žmona galvoja, kad jis yra jos senelis. Kartais visko supainiojimas atrodo chaotiškai žaismingas, tačiau košmaras slypi žiūrint, kaip tai paveikia augančio vaiko pasaulėžiūrą, kuris šias žaidimo taisykles priima kaip normalų gyvenimą.

Visą laiką, skaitydamas šią istoriją, sergančią motiną įsivaizdavau esančią panašią į nepaprastai gero serialo „Begėdis“ Frenko žmoną Moniką, kuri sirgo bipoliniu sutrikimu ir savo vaikų gyvenimus pavertė pragaru. Bandant suvokti, apie ką autorius rašo, derėtų bent kiek įsivaizduoti, kaip toks sutrikimas iškamuoja šeimą, tad šioje knygoje nepaprastai svarbi pasakotojo kalba.

Kadangi istoriją pasakoja suaugęs sūnus, apmąstydamas nestandartišką savo vaikystę, atrodo, kad visos problemos „suminkštinamos“ ir idealizuotos vardan verbaline kalba nepaaiškinamo motinos ir vaiko ryšio, kurio negali paminti jokia liga ir joks sutrikimas. Kaina, kuria sumokėjo šioji šeima, šokanti prisitaikėlišką makabrišką idealios bohemiškos šeimos šokį pagal Mr. Bojangle tėra tik miražas. Šiame miraže netrukus atsiskleidžia palūžęs tėvas, kuris, nusimetęs bohemiško įvaizdžio jungą, ima spartinti įvykį. Jo dienoraščio intarpai lyg per „apsinešėlių“ rūką leidžia pamatyti, kokią realiai gyvenimą gyvena šioji šeimynėlė: vaikas, neturintis draugų ir normalios mokyklos kalbasi su papūga, nuolat neprognozuojanti žmona, įkeistas būstas, sukeltas gaisras, baimė netekti ir vieno, ir kito, šurmulingi ir nepadorūs vakarėliai, vaikas įvykių sūkuryje...

Išties šiame mažame romane autoriui pavyko išgauti daugiamatį, perspektyvomis grįstą dramatišką pasakojimą, kuris nejuokingai linksmina ir kartu baugina. Knygą užbaigiau važiuodamas traukiniu, o po jos dar ilgai žiūrėjau į lempų nutviekstus tamsius langus, galvojau apie Mr. Bojangle ir jau suaugusį pasakotoją ir tą sudėtingą augančio žmogaus pasaulį, jo pasaulėžiūros formavimą sudėtingomis ir tik meilės ryšiais paaiškinamą iškreiptą loginį pasaulį. Staiga prisiminiau, kaip purkštavau, kai pradėjau skaityti šią knygą ir kaip norėjosi man ją mesti į šalį ir dabar, žiūrint į jos viršelį, dingteli tas lipšnus ir įkyriai malonus jausmas, kad ką tik perskaičiau tikrai gerą knygą, kurios potekstes dar reikia apmąstyti iš naujo, kad šio pasakojimo koridoriuose atsivertų į saldainių popierėlį suvyniotos nesaldžios prasmės.

Pasiklausykime: Nina Simone – Mr. Bojangle

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rūsys"

Sveiki,

Žiūrėdamas pirmąjį lietuvišką siaubo filmą pirmas 10 minučių iš tikrųjų patyriau siaubą – gėdos siaubą. Daug ką sakantis pavadinimas „Rūsys“ (2014) tapo kino teatro nevilties sensacija. Pirmieji kadrai, kaip aktorius Marius Jampolskis įsukinėja vaizdo kameras bute, išlinksniavo mintyse „Paranormal Activity“ pavadinimą mano kaip žiūrovo makaulėje. Dieve mano, negi lietuviai, tokios „drąsios“ šalies žmonės, tokie kūrybiški, tokie visokie geriečiai ėmė ir padarė riebų š...?

Žinoma, lengviausia kritikuoti, bet imkite ir patys sukurkite! Sukurti derėjo pirma gerą scenarijų ir tik atrankos būdu išrinkti išties lūkesčius bent kiek  pateisinančią istoriją, o dabar kelių filmų idėjiniai kryžminimai nuvalkiojo ir nustekeno mūsų lietuvišką siaubą. O tas lotyniškas CULPA intarpas ir schema absoliučiai pro šalį ir šie religiniai motyvai neveikė. Kur kas siaubingiau buvo stebėti Jurgos Šeduikytės depresijos momentus, nei tą vargšą mistinį blondiną, kuris viską bandė gadinti šiai nelaimingai porai...

Iš esmės filmas pigus, nes finansavimo stygius tikriausiai vertė versti kišines, tačiau geriau jokio filmo, nei filmas „Rūsys“, kurį peržiūrėjęs žiūrovas nekraupo nuo siaubo, bet lenkė pirštus ir bandė prisiminti, kur vieną ar kitą siaubo siužetinį elementą jau matė. Gaila aktorių, gaila režisieriaus ir gaila savo paties laiko. Nors nieko per daug nesitikėjau, vedamas smalsumo visgi sugaišau tą pusantros valandos laiką, kurį galėjau skirti kad ir vinilinės plokštelės klausymui ar padorius knygos skaitymui.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atominė blondinė" / "Atomic Bonde"

Sveiki,

Tikriausiai pasiekiau absoliučiai dugną, žiūrėdamas veiksmo filmus, kuriuose dominuoja kokia nors super moteris, profesionaliai spardanti blogiukams užpakalius. Jau niekas nebenustebins ir nebesujaudins, tą galiu pasakyti ir apie filmą „Atominė blondinė“ (angl. Atomic Blonde) (2017), kurį galėčiau apibūdinti kaip dar vienu Ksenos ar Millos Yovovich tipažo filmu su atseit „įtemptu“ siužetu, kurio veiksmus kaip kompiuteriniame žaidime, kurių apskritai nevirškinu, vykdo joms paskirtą užduotį.

Filmo gerumas tikriausiai yra Charlize Theron, kuri prašovė su šiuo vaidmeniu, nes nieko gero nesukūrė. Dar vienas filmo pliusas – kiek ne tipiškas laikmetis – Berlyno sienos griūtis, kai specialiųjų agentų ir Džeimso Bondo era jau pasibaigusi, tad nuolat kyla klausimas, ką toji lesbietė blondinė dar čia daro? Apskritai kriminalinę liniją tikriausiai būsiu pražiūrėjęs, o ir nebuvo įdomu, kokie ten nedorėliai nori sutalžyti pakankamai seksovą blondinę, už kurią serga pusė kino žiūrovų salė. Visa kita, įskaitant ir mirtinai nuobodžias kovos ir susišaudymo scenas, darėsi žvėriškai iš serijos „šiaip sau“.

Kurių velnių kurti dar vieną jau išmėginto reginio ir turinio filmą? Kažkoks marazmas ir laiko švaistymas. Nors filmas ir gražiai nufilmuotas ir Ch. Theron perukas niekur nenukrito, tačiau po filmo peržiūros sutrukė skrandį: o ką aš čia turėjau patirti su ta moterimi? Lesbietišką keršto palaimą? Vizualinę estetiką? O boža, nejaugi įtampą? Pernelyg  viskas nuspėjama ir tokių filmų era, mano galva, jau turėjo baigtis, nes priminė tuos nelabai įtraukiančius 1990-2000 metų veiksmo filmus, kuriuos kas kelis metus pakartotinai vis dar rodo televizija.

P. S. Visgi buvo ir dar vienas netikėtumas – senoji gero revoliucinė muzika, kuri pagaliau išgrūdo lauk iš gana šiuolaikiškai nufilmuotos juostos tuos elektroninės „švarius“ garso takelius ir leido trumpam nustebti, kai skambant Pink Floyd muzikos takeliui vyksta eilinės skerdynės.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Pink - "Missundaztood" (Vinyl, 2LP) (2001)

Informacija apie albumą Pink - "Missundaztood" (Vinyl, 2LP) (2001) 

Vinilinė plokštelė: Michael Jackson - "Thriller" (Vinyl, LP) (1982)

Informacija apie albumą Michael Jackson - "Thriller" (Vinyl, LP) (1982)