Filmas: "Lyčių kova" / "Battle of the Sexes"

Sveiki,

„Rubi Sparks‘ (2012) ir „Mažoji Mis“ (2006) režisierių duetas pristatė dar vieną savo darbą, pasirinkdami kitokią kryptį – „Lyčių kova“ (angl. Battle of the Sexes) (2017), kuris pasakoja realią kovą tarp legendinės teniso raketės Bellie Jean King ir Bobby Rigs 1973-iais. Aštunto dešimtmečio pradžios dvasia įkvėpta istorija iš esmės tęsia jau kine pamėgtą temą: moterų teisės ir vyrų požiūris į moteris.

Filmas pusiau drama, pusiau komedija. Nufilmuota klasiškai sodriai, nestokojant laikmečio detalių ir noro sukurti autentišką to dešimtmečio pasaulį. Bet detalėmis apstatytas filmas bus niekinis, jeigu nebus pajungti ir kiti elementai, pavyzdžiui, sukurti ir perteikti įtikinami veikėjų charakteriai. Tiesą sakant, būtent režisieriams to padaryti ir nepavyko. Nors Emma Stone ir Steve Carell buvo išties įstabus duetas ir jau vien dėl jų nesigailiu filmo žiūrėjęs, tačiau visumoje pateikti veikėjų tipažai ganėtinai nuviliantys, nes pasigedau dramos, veikėjų psichologija pateikta itin holivudiškai paviršutiniškai, kad nebelieka jokios abejonės, jog tai dar viena holivudinė saldi sportinė drama su ta pačia jau nusibodusia žinute žiūrovui: viskas įmanoma, jeigu tiki savo jėgomis ir grumiesi prieš blogį. Būtent gėris nugali blogį, mergina pažemina prieš pasaulį seksistą: žiūrovas braukia ašarą ir vėl visi kalba apie lygybę, tačiau šioje biografijoje nėra tikrovės, nėra dramos...

O buvo užsikabinta, apie tenisininkės griūvančią santuoką, jos biseksualumą, apie girtaujantį lošėją, kuris amžinai liūdina savo žmoną... Visas „aštrumas“, kuris domintų reiklųjį žiūrovą „pasiliko“ tik tarp kitko kontekste kaip detalės. Filmas todėl ir nuviliantis, nes jis paviršutiniškas, pramoginis, pernelyg „sukramtytas“, kitą vertus, režisieriai kitokio kino ir nekuria, nes jiems rūpi tiesiog smagios istorijos ir aiškiai Volto Disnėjaus lygiu suformuluota „pasaulį vienijanti“ kūrinio prasmė.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cher - "Believe" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Senosios gerosios Cher pop muzikos šedevru laikoma daina „Believe“ (liet. Tikėk) pasirodė pirmąkart 1998 metais ir tapo pagrindiniu dvidešimt trečiojo jos solo albumo tokiu pat pavadinimu garso takeliu. Tai daina rekordininke, ji pripažinta viena labiausiai pasaulyje parduodamu moters singlu, praleidusi topo viršūnėse daugybę savaičių ir užkariavusi viso pasaulio klausytojus ji dar buvo pripažinta ir labiausiai įkyrėjusia daina.

O viskas prasidėjo nuo to, kad Cher kūrį laiką dainavo vien tik pop roko muziką, tačiau norėdama pritraukti jaunesnius klausytojus, pradėjo orientuotis į modernią tuo metu pop muziką ir įrašė tikriausiai vieną geriausių savo ir apskritai dešimto dešimtmečio albumų, kurie apskritai keitė pop ir techno muzikos kryptį. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kada atlikėja sugebėjo atkurti savo populiarumą ir susigrąžinti šlovę, perkopusi savo 52-ąjį gimtadienį.

Daina buvo nominuota dviem Grammy, galiausiai pelnė apdovanojimą už geriausią metų šokių muzikos įrašą. Šiandien „Believe“ daug kas perdainuoja įvairiais stiliais, tačiau man vienas įspūdingiausių pasirodymų buvo amerikietės penkiolikmetės pasirodymas X faktoriuje, kada mergaitė dainą pateikė kaip ilgesingą meilės baladę. Šiandien siūlau pasiklausyti abiejų šių kūrinių.

Cher – „Believe“

Jasmine Elcock versija:

Žodžiai / lyrics

"Believe"

After love, after love [repeat]

No matter how hard I try
You keep pushing me aside
And I can't break through
There's no talking to you

It's so sad that you're leaving
It takes time to believe it
But after all is said and done
You're gonna be the lonely one
Oh, oh

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

What am I supposed to do?
Sit around and wait for you?
Well, I can't do that
There's no turning back

I need time to move on
I need love to feel strong
'Cause I've had time to think it through
And maybe I'm too good for you
Oh, oh

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

Well, I know that I'll get through this
'Cause I know that I am strong
I don't need you anymore
Oh, I don't need you anymore
I don't need you anymore
No, I don't need you anymore

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."
Do you believe in life after love?
I can feel something inside me say,
"I really don't think you're strong enough, no."

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: SRTRF vs. "Literatūra ir menas", arba kodėl man mirtinai gėda dėl Lietuvos?

Sveiki,

Šįkart nieko „nesicackinsiu“, o pasakysiu atvirai: jeigu būtų mano valia ir kas nors tikrai pasikeistų, nueičiau ir kaimietiškai išdaužyčiau (kruopščiai!) kiekvieną SRTRF (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas) langą, o į vėdinimo angas prikaišiočiau nustipusių žiurkių. Vat chuliganiškai. Ten sėdinčius komisijos narius išrūkyčiau lauk su petardomis ir dar ilgai persekiočiau juos ir jų šeimos narius. Šitoks atsakomybės neturėjimas, šitoks pagarbos skurdumas, šitoks žlugdymo mastas tiesiog verčia imtis smurto arba, Literatūros ir meno redaktoriaus žodžiais sakant, tiesiog emigruoti.

Paskutinis Literatūros ir meno numeris išėjo tuščias. Protestas prieš dar labiau sumažintą ilgiausiai per Lietuvos istoriją einančio savaitraščio leidinį. Dugnas pasiektas jau seniai, sako redaktorius įžanginėje straipsnyje. Skaičiau ir tūžau. Ant SRTRF, ant Lietuvos, ant avigalvių valdžios, ant korupcijos, ant interesų grupių... Likau kaip skaitytojas ir Lietuvos pilietis vėl apviltas. Smarkiai. Noriu ataskaitos su vardais ir pavardėmis iš SRTRF, kas ir kaip skirstė finansavimą – tą, manau, turėtų žinoti kiekvienas doras lietuvis. Jis privalo žinoti, kas atsakingi už durnėjančią Lietuvą už intelektualų nustekenimą? Kuris? Man tik parodykite pirštu ir grįšiu į Viduramžius ar į tą momentą, kai pasirinko ne Kristų, bet paleido Barabą ir visi plojo.

Žinote, nepakenčiu kantraus ir nuolankaus lietuvio būdo. Ak, nefinansavo, ir ką? Užsidarysime, išsivaikščiosim ir viskas... Pasakytų graikams šitaip: sprogtų petardos, Vyriausybė turėtų eiti pasiaiškinti, o mes... Mes apraudosime ir emigruosime, nes kultūros žmonės pernelyg demokratiški, pernelyg į kompromisą, debatus linkę, kitą vertus, o kam mūsų čia reikia? Kam reikia to atseit nupezusio laikraščio, jeigu jis „nepatogus“ politikai ir durnėjančiam žmogui?

Gėda. Man mirtinai gėda, kai valstybė du procentus pasididžiuodama skiria supezusiems naujiems kareiviškiems batams ir uniformoms, primesdami supuvusį patriotiškumą ir tuo pačiu momentu sėdi ant pagalvių ir jomis dusina tai, kas iš esmės mes esame – kultūra. Man mirtinai gėda. Prioritetai man jau seniai aiškūs, tačiau velnias, kaip norisi smurtinio akto, kad žmonės paprasčiausiai atsibustų ir nustotų susitaikyti su nuolatiniu žeminimu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Vieningieji"

Ann Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Sveiki, skaitytojai,

Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas Vieningieji (angl. Commonwealth) sulaukė kur kas didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje. Savaime suprantama, nes Baltų lankų leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.

Romanas Vieningieji – tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties. Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis, atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai, pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.

Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo labiau nuo Azijos.

Vieningųjų pasakojimas įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos, tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.

Rašytoja Ann Patchett.

Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais. Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų, kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai ir nėra.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting – atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite, dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.

Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos literatūrinės manieros, Vieningieji visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio, kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį. Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“ europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianistė" / "La Pianiste"

Sveiki,

Paskutiniu metu „sergu“ prancūzišku kinu. Dar niekada nemylėjau jo taip, kaip šiandien. Štai mano itin vertinamas režisierius Michael Haneke sukūrė puikiai įsimenamą filmą „Pianistė“ (pranc. La Pianiste) (2001), kai kur dar verčiama kaip „Pianino mokytoja“. Na, M. Haneke yra kino magas, jo formos itin universalios, tačiau jis itin stiprus pasakotojas, susitelkęs į ydingą žmogaus pasaulį, sugeba skrupulingai išnarstyti ir pateikti neabejotinai nepataikaujančius kino portretus.

„Pianistė“ absoliučiai mane sužavėjo, sakau tiesiai šviesiai, nes nėra daug filmų, kurie verčia žiūrėti išsižiojus. Gal ne itin buvau patenkintas M. Haneke paskutiniu darbu „Laiminga pabaiga“, nes jis visgi stipresnis dramų kūrėjas, o ne komikas. Štai „Pianistę“ priskirčiau prie pačių ryškiausių ir geriausių režisieriaus darbų „Baltas kaspinas“ ir „Meilė“.

Filmas pasakoja apie kietą ir šiurkščią pianino mokytoją, į kurios gyvenimą įsiveržia jaunas studentas. Po itin griežto sukirpimo mokytojos įvaizdžiu slypi suluošinta ir meilės išbadėjusi siela, kuri prasiveržia neadekvačiais poelgiais. Tai kartu paaiškina, kodėl žmonės linkę į seksualinį sadizmą ir žeminimą. M. Haneke sukurta „Pianistė“ neįtikėtinai psichologiškai grįstas personažas, kurį suvaidino puikioji Isabelle Huppert. Tiesą sakant, tai „kalės“ vaidmuo ir galbūt iš dalies ji man siejosi su kitu šios aktorės sukurtu personažu irgi be galo sudėtingo charakterio filme „Ji“. Filme siejasi gana daug pasakojimo atšakų: tai ir filmas apie klasikinės muzikos pasaulį, tai dėstytojos ir studento santykiai, tai pernelyg glaudūs motinos ir dukters santykiai, priklausomybės troškulys, frigidiškumas ir neadekvatus seksualinis pasitenkinimas... Veikėja tiesiog pulsuoja ties pavojingomis etinėmis, moralinėmis ir sveiko proto ribomis, kad nekyla abejonių nei dėl I. Huppert galingos įtaigos, nei dėl M. Haneke genialumo.

Provokuojantis filmas, netgi šiek tiek skandalingas, su itin jautriai išreikštu moters pasauliu, moteris, kuri visą gyvenimą buvo uždaryta tarp griežtų muzikos natų ir taisyklių, kad net jos dvasia sustabarėjusi reikalauja elgtis neadekvačiai. Tam tikra prasme tai didaktinis filmas, parodantis, kokias pasekmes gali turėti netinkamas žmogaus auklėjimas. Labai, labai pribloškiantis filmas gurmanams.

P. S. Šį filmą, pelniusį Kanų kino festivalyje Didįjį žiūri prizą, lietuviškai titruotą galite pamatyti „Kino pasaka“ internetinėje mokamoje filmų platformoje.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tamsa" / "Dark" (1 sezonas)

Sveiki,

Kai norisi kažko mistinio, bet ne banalaus, kai norisi kažko įtraukiančio, bet intelektualaus, tai, sakyčiau, kuo puikiausiai tiktų serialas „Tamsa“ (angl. Dark). Tai kol kas pirmasis „Netflix“ serialas, kuris yra sukurtas su vokiečių aktoriais ir jo produkcija yra vokiška, tačiau žinant „Netflix“ kokybę, galiu pasakyti, kad serialas išlaiko „Netflix“ platformos gerą vardą.

Pirmasis sezonas, debiutavęs 2017 gruodžio pradžioje (kaip visada „Netflix“ platformoje serijos paskelbiamos visos vienu metu), tad tikriausiai nieko nėra geriau, nei nuosekliai be didesnių pertraukų peržiūrėti visą serialą. Tai palieka kur kas didesnį įspūdį. Dešimties serijų „Tamsa“ per pirmąjį sezoną pasakoja apie 2019 metų lapkričio mėnesio įvykius atokiame Vokietijos miestelyje, kuriame paslaptingai ima dingti vaikai. Keistas urvas miškuose traukia lyg magnetas, o pamažu miestelio paslaptys atskleidžiamos sudėtingoje pasakojimo struktūroje.

Serialas iš esmės subalansuotas tarp intelektualaus rebuso ir pramoginio mistinio pasakojimo, tad jis skirtas universaliam žiūrovui. Serialas lyginamas su „Keisti dalykai“ bei „Tvin Pyksu“ – tai iš esmės teisinga, nes jis turi ir vieno, ir kito serialo bruožų tiek pasakojimo atmosferoje, tiek kai kuriuose įvykiuose, bet visgi „Tamsa“ nėra nei vieno, nei kito serialo kopija, nes iš esmės pateikia savitai išgrynintą mokslinės fantastikos trilerį.

Po miškais susirangęs laiko labirintas, tad veikėjai keliauja po 2019, 1986 ir 1953-uosius metus, taigi kas 33 metus, tad čia persimaišo trys miestelio kartos, kuriose tiek paslapčių, kraujomaišos ir paklydimų, kad net kartais, tiesiogine to žodžio prasme, „susuka smegenis“ bandant aprėpti, kas su kuo čia bendrauja ir kas kurio vaikas, teta ar dėdė yra iš tikrųjų. Iš pradžių serialas panašėją į siaubo „Alisa stebuklo šalyje“, bet maždaug nuo ketvirtos ar penktos serijos jau galima numanyti link kur suka serialo siužetas, tad didesnės nuostabos kaip ir nebelieka. Nepaisant šito, serijos vis tiek išlaiko įtampą, pateikia vienokių ar kitokių biografinių portretų, tačiau jie veikia pagal trilerio žanro bruožus ir juose trūksta velnias žino ko: gal žmogiškumo, natūralumo ar dar kažko. Veikėjai angažuoti, veikia pagal jau žinomas klišes iš kitų trilerių, kad nejučia kyla klausimas: kodėl  jie tiesiog neišvyksta iš to miestelio, kas juos laiko toje baisioje vietoje, kodėl jie tokie buki. Tačiau elgtis jie tikriausiai ir nebegali kitaip, nes sugriūtų idealus mistinio trilerio taisyklingumas.

 Jonas.

 Šarlotė.

 Serialo aktoriai Berlyne.

Jeigu veikėjai yra silpnoji serialo pusė, tai siužetinis rebusas tikriausiai būtų tai, dėl ko verta žiūrėti šį serialą. Kol kas pirmasis sezonas nukreiptas į tuos keistus laikų persimaišymo įvykius, tad pritrūksta tiesiog mokslinės siužetinės plėtotės, kas iš tikrųjų ir kaip veikia toji keista juodoji skylė ir laiko mašinos mechanizmas – matyt, kūrėjai bus pasitausoję ir palikę tai kitiems sezonams. Turiu įtarimo, kad kuo toliau, tuo bus daugiau grybų ir tai ne visada yra gerai, nes pamažu bet kokie serialai ima išsikvėpti ir nebetenka savo galios stebinti.

Vikipedijoje galima susirasti ištisą šio serialo šeimų giminių medį su laikotarpiais ir nepamesti pasakojimo struktūros grandies. Kitą vertus, žiūrint paskutines sezono serijas, man asmeniškai, jau buvo nebesvarbu, kas yra kas, norėjosi tiesiog viską nušviečiančios tiesos ir, tiesą sakant, finalas mane tenkino. Tai tarsi viso „žaidimo“ perkrovimas, kuris žada kitame sezone arba naujas taisykles, arba dar vieną ateities papildomą pasakojimo grandį.

Serialas iš esmės kokybiškas, įdomus, įtraukiantis ir tas, kas mėgsta paslaptingas mindfuck‘us, kaip antai „Vakarų pasaulis“, manau, serialas pasirodys tobulas. Juk jame svarbiausia yra papasakoti idėją, kurioje veikia laiką ir erdvę bandantis perprasti mažasis žmogus. Tokie serialai visada kaitina žiūrovo vaizduotę, nes leidžia įsivaizduoti ar bent jau pajusti, kad ir mes patys galbūt gyvename alternatyvioje tikrovėje ir gal net kur kas sudėtingesnėje nei serialai gali tai parodyti.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - "Erotica" [žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

Skamba man šis Madonnos „Erotica“ singlo priedainis ir nors tu ką. Itin prieštaringai buvo vertinama Madonna 1992 metais, kai ji pristatė naują savo albumą tokiu pat „Erotica“. Nepaneigsi – muzikos atžvilgiu tai naujasis popsas, išsiveržęs iš jau tuokart nusibodusių ir pernelyg atsikartojusių devinto dešimtmečio muzikos garsų.

„Erotika“ dar ir skandalinga, nes jos vaizdo klipą MTV galėjo rodyti tik po 10 valandos vakaro, o kai kurie kanalai apskritai atsisakė transliuoti – jame švysteli tokios žvaigždės kaip Naomi Campbell ir Isabella Rossallini. Daina sulaukė komercinės sėkmės, nors tarp geriausių dainų Madonnos karjeroje gal ir nepatenka. JAV-ose singlas tapo su pusės milijonų pardavimu auksiniu. Billboard pasiekė trečiąją poziciją ir daugelyje šalių, jeigu ne pirma, tai į penketuką ar dešimtuką singlas pateko.

Daina apie seksą ir meilę apie malonumo ir skausmo ribas taikliai taiko į „S and M“ ir BDSM tematiką – nieko neprikibsi, Madonnai tuokart tai buvo aktualu, štai kodėl ji vadinama pop muzikos chameleonu. Pasiklausykime šio kūrinio:

Žodžiai / Lyrics

"Erotica"

Erotica, romance [repeat]
My name is Dita
I'll be your mistress tonight
I'd like to put you in a trance

If I take you from behind
Push myself into your mind
When you least expect it
Will you try and reject it
If I'm in charge and I treat you like a child
Will you let yourself go wild
Let my mouth go where it wants to

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Once you put your hand in the flame
You can never be the same
There's a certain satisfaction
In a little bit of pain
I can see you understand
I can tell that you're the same
If you're afraid, well rise above
I only hurt the ones I love

Give it up, do as I say
Give it up and let me have my way
I'll give you love, I'll hit you like a truck
I'll give you love, I'll teach you how to ...

I'd like to put you in a trance, all over
Erotic, erotic, put your hands all over my body [repeat twice]
Erotic, erotic

Erotica, romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

I don't think you know what pain is
I don't think you've gone that way
I could bring you so much pleasure
I'll come to you when you say
I know you want me
I'm not gonna hurt you
I'm not gonna hurt you, just close your eyes

Erotic, erotic [repeat several times]
Put your hands all over my body
All over me, all over me

Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, (give it up, give it up) romance
I like to do a different kind of
Erotica, (give it up, give it up) romance
I'd like to put you in a trance
Erotica, romance
Put your hands all over my body

Only the one that hurts you can make you feel better
Only the one that inflicts pain can take it away

Eroti - ca

Jūsų Maištinga Siela