Šios dienos daina: Ten Sharp - "You" [lyricks / žodžiai]

Sveiki,

Garsi olandų muzikos grupė „Ten Sharp“ susikūrė 1982 metais ir daugiausia orientavosi į simfoninės ir roko muzikos derinius. Savo veiklą vystė gatvės muzikoje, kol po kelių metų įsiliejo į įvairius festivalius. Rimtesnę muzikinę veiklą šioji grupė pradėjo nuo 1985 metų ir per visą savo egzistavimo laiką iki šių dienų ji išleido keturis studijinius albumus.

Viena garsiausių jų dainų, žinoma, yra pasaulyje daug perdirbinių sulaukęs šlageris „You“, pasirodęs 1991 metais ir įėjęs į debiutinį grupės albumą. Daugelyje šalių daina pasiekė top dešimtuką ir buvo populiari meilės baladė su lengvais pop roko prieskoniais. Pirmąsias top vietas pasiekė Prancūzijoje ir Švedijoje, o štai Norvegijoje „You“ viršūnėje praleido net 16 savaičių. Kol kas tai sėkmingiausia grupės daina.

Išleidus paskutinį albumą 2003 metais grupė aprimo ir nors ji niekada nepaskelbė kaip iširusi grupė, ji retkarčiais susibėga ir kur nors pakoncertuoja. Per paskutiniuosius dešimt metų grupė neišleido jokio albumo ir tepaskelbė vos kelis naujus kūrinius, kurie, deja, niekada nebešovė į tokias aukštumas kaip dešimto dešimtmečio pradžioje hitas „You“.

Šiandien siūlau pasiklausyti šios ilgesingos baladės ir pasijusti tiesiog truputį romantiškai.

Lyrics / Žodžiai

Ten Sharp - You

It's all right with me
as long as you
are by my side

Talk or just say nothing
I don't mind your looks never lie
I was always on the run
finding out what I was looking for
And I was always insecure
just until I found

Words often don't come easy
I never learned
to show you the inside of me
Oh no my baby

You were always patient
dragging out what I try to hide

Geheimnis um Donald Trumps Haartracht gelüftet!

I was always on the run
finding out what I was looking for
and I was always insecure
until I found

You, you were always on my mind
you, you're the one I've been living for
you, you're my everlasting fire
you're my always shining star

The night's always a good friend
a glass of wine, and the lights are low
you lying beside me, me full of love
and filled with hope...

You, you were always on my mind
you, you're the one I've been living for
you, you're my everlasting fire
you're my always shining star.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dievo kraštas" / "God's Own Country"

Sveiki,

Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose nurungęs net kelis itin rimtus pretendentus į „Oskarą“ filmas apie homoseksualų santykius „Dievo kraštas“ (angl. God‘s Own Country) (2017), kuris, beje, tą vakarą pelnę dar kelis apdovanojimus, tad visai nenuostabu, kad filmą galėsite išvysti „Kino pavasaryje“ programoje „Kritikų pasirinkimas“. Na, o man teko filmą pamatyti kur kas anksčiau.

Nesu tikras, ar Lietuvos žiūrovams filmas itin patiks dėl čia įsigalėjusio neigiamo požiūrio apskritai į LGBT bendruomenę, tačiau, kas mėgsta gerą režisūrą, kurioje veikia ryškus dramatizmas bei atšiauri aplinka – tas tikrai galės išspausti daug emocijų iš šio filmo. Istorija gana paprasta ir ne tokia prabangi kaip „Kuprotas kalnas“, nors tarp šių filmų esama ir nemažai panašumo. Du jauni ūkininkai pradeda naują darbą ūkyje su avimis ir vienoje išvykoje, laužydami vyriškumo sampratos standartus, jie suartėja. Iki tol buvęs jaunuolis sunkiai pakėlė vienatvę – sunkiai dirbo ūkyje brutalius darbus, o vakarais nusitašydavo baruose. Atšiauru atrodo šiame filme viskas, kad net tėvų santykiai su sūnumi atrodo grįsti vien ūkinių darbų komandomis ir, rodos, meilės bei atjautos šiame filme absoliučiai tyčia stokojama ir toji konservatyvi aplinka pernelyg užaštrinta, tačiau prasidėjus romantiniam vaikino periodui su ūkio pagalbininku, regis, iš tikrųjų žemė atsidūsta ir gali veikėjai kartu su žiūrovais patirti dvasinį išsilaisvinimą, Dievo būtį toje vėjų talžomoje žemėje.

Puiki, nemanieringa vaidyba, kuri nesiorientuoja į komercinę rinką. Tačiau labiausiai šio filmo stiprumą įvardyčiau ne probleminį lauką, nes jis jau kine išnagrinėtas tiek daug ir taip įvairiai, kad kažin, ar kuo nustebins daugiau kino žiūrintį žiūrovą, bet verta pamatyti filmą dėl bendros sintezės: vaidyba, atmosfera, istorija eina išvien kaip vientisas savitą koloritą transliuojantis reginys. Filmas daug kur varžėsi su man patikusia „Ledi Makbet“ (2016) ir šie filmai daug kur dalijosi prizais. Abu juos įvardyčiau kaip stiprius pastarųjų metų nepriklausomo britų kino filmus. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptis iš praeities" / "Vakaras" / "Evening"

Sveiki,

Vengrų režisierė Lajos Koltai ėmėsi antrojo ilgametražio savo darbo su vienais ryškiausių komercinio kino aktorių pasaulyje ir nufilmavo filmą „Vakaras“, kaip kur dar verčiama kaip „Paslaptis iš praeities“ (angl. Evening) (2007), kuris, DIEVE TU MANO, yra absoliuti romantinė meilės istorija.

Jeigu ne stulbinantis aktorių kraitis šiame filme, pamaniau, kad tokio filmo tikriausiai niekada nė nebūčiau žiūrėjęs. Pradėjęs žiūrėti visgi pamaniau: gal ir nesuklydau, nes filmas lyg ir primena mano labai mėgiamą šeimos istoriją „Šeimos albumas: rugpjūtis“, tačiau kuo toliau ėjo filmas, tuo labiau jutau, kaip jis skysta, o kartu su juo ir mano jausmai atbunka.

Manau, kalta dėl visko paviršutiniška režisūra ir apskritai nevykusiai perteikta mintis. Merdinti senolė lovoje grįžta atminties keliais į savo praeitį ir prisimena pirmosios tikrosios meilės skonį ir kvapą. Kur tai mačiau? Kur tai skaičiau? Kad nuobodu, nieko nepadarysi, tačiau tas siaubingas nusaldinimas, absoliučiai nukenksmina net pikčiausią žiūrovą – iš vienos pusės romantinių filmų gerbėjai turėtų tiesiog ryti tokį filmą, tačiau jis absoliučiai tuščiaviduris ir klišinis. Vien istorijos idėja siaubinga – lyg „Angelai Amerikoje“ personažai pasakotų iš merdinčiosios pozicijos apie tai, kaip ji su kavalieriumi pavadino žvaigždes moters vardu. Nugyventas gyvenimas, o lemtinga vasara atrodo svarbesnė už bet kokį likusią gyvenimo atkarpą – nė velnio neįtikina. Filmas karkasinis, teatrinis, pilnas netikrumo ir tipažinių charakterių bei sukonstruotų dirbtinių scenų.

Nepaisant visko, manau, filmas daugeliui komercinio kino žiūrovui tiks ir patiks. Nesu tokių nusladintų filmų mėgėjas, viskas atrodė pernelyg banalu, netikra ir net bandydamas šiame filme įžvelgti privalumus, sunkiai be aktorių pavardžių jų randu. Filmas kokiai Valentino dienai, kai nelabai į jį ir žiūrima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelo širdis" / "Angel Heart"

Sveiki,

„Vidurnakčio ekspreso“, „Evitos“ bei „Anždelos pelenai“ režisierius Alan Parker sukūrė filmą „Angelo širdis“ (angl. Angel Heart) (1987), kuris yra romano ekranizacija ir pasakoja apie 1955 metų Amerikos didmiesčio detektyvą. Visais atžvilgiais filmas tipinis – jeigu tai šeštas dešimtmetis, tai būtinai tai bus kokia nors kriminalinė istorija, veiks būtinai kokia nors moteris ir detektyvas. Tiesą sakant, tokio filmo nė nebūčiau žiūrėjęs, nes tiesiog alina mane vidutiniai nuspėjami detektyvai, šįkart viską paakstina misticizmo ir siaubo filmo elementai, kurie šią, berods, banalią istoriją pateikia kur kas įdomiau, nei būtų galima tikėtis.

Filmas iš esmės priminė R. Polanskio „Devintuosius vardus“ (1999) bei kultinį „Velnio advokatas“ (1997), kada prie žmogiškosios teismo nagrinėjimo istorijos ir įvairių tyrimų įsikiša antgamtinės būtybės, o tiksliau – pats Liuciferis Šėtonas. Nuo pat pirmųjų kadrų „Angelo širdis“ turi aiškiai suformuluota struktūrą ir misiją, netgi pasakojimo sąranga daugiau ar mažiau nuspėjama. Tiesą sakant, filme menkai užsilikusio ar numano novatoriškumo – iš tokio kino tiesiog išaugo galybė štampų ateities kartoms, tačiau jame ir siaubo elementai taip pat nėra nauji. Neneigsiu, nepaisant visų šių numatomo įvykių rutuliojimo, filmas turi savito žavesio ir bauginančios įtaigos, kurią perteikia aktorius Mickey Rourke bei Robert De Nirro.

Filme naudojami tautosakiniai motyvai, ypač afroamerikiečių vudu ir Biblijos mišinys, kuriant paslaptingą atmosferą. Dabar neįsivaizduoju, kas ryžtųsi kurti Holivude tokią rizikingą istoriją. Filmas nors ir kolekcinis, nepasakyčiau, kad labai daug ką prarasite jo nepamatę, tačiau, kam patinka aktorių duetas, kam patinka tiesiog kokybiškas devinto dešimtmečio kinas, manau, filmo nepraleiskite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Sieka

Filmas: "Pirmiausia jie nužudė mano tėvą" / "First They Killed My Father"

Sveiki,

Režisierei ir aktorei Angelinai Jolie rūpi socialinis karo ir bado kontekstas – praktiškai visi jos kurti filmai, išskyrus avantiūrų kurortinį filmą „Prie jūros“, yra būtent apie vienaip ar kitaip karo paliestus žmones („Nepalaužiamas“, „Kraujo ir medaus šalyje“). Šįkart ji kuria filmą „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ (angl. First They Killed My Father) (2017), kuris pasakoja apie Kambodžoje įvykusius kruvinus politinius perversmus. Kaip ir visi tokio masto politiniai perversmai trečiosiose šalyse yra primityvumo galios išraiška, tad filmas kiek primena jau matytus kitus panašios tematikos filmus, ypač „Ruandos viešbutį“.

Iš pirmo žvilgsnio – filmas apie karo neteisybę ir žiaurumą, kurių centre atsiduria pasiturinti šeima, nublokšta į karo pamazgų duobę. Pagrindinis veikėjas – maža mergytė, pasižyminti itin aštriu nuovokumu. Ilgi sekinantys tranzitiniai žygiai – tai vaiko sąmonę formuojantis nesaugumo jausmas ir kiti rezerviniai giluminiai dalykai šiame filme, kaip ir „Nepalaužiamas“ suskamba kažkaip pernelyg preciziškai holivudiškai. Režisūrinės manieros nepaslepia netgi visiškai nekomerciniai, praktiškai niekam nežinomi aktoriai bei egzotiškoji Kambodžos aplinka – svarbiausia gi pateiktis. Mintys pernelyg sukapotos masiniam žiūrovui, o pagrindinė veikėja pernelyg angažuota ir aplipdyta kažin kokiomis super galiomis, tad Angelina Jolie vėl padarė tą pačią klaidą, kokią darė „Nepalaužiamajame“ – kuria didvyrio portretą, o ne susikompromitavusios šalies žiaurumo areną. Aišku, koja kiša biografija, nes šis žanras jau savaime fokusuojasi į žmogaus istoriją, o ne tautos likimą, gal dėl to nuspėjamumo ir pasirinkto holivudinio būtinai nupiešti įkvepiančią istoriją, prisodrinant filmą divyriškumu. Šiame filme tiek neerzino perdėtas preciziškumas, koks buvo „Nepalaužiamasis“, kuris absoliučiai erzino nuo pirmųjų kadrų, tačiau visgi iki kažko galingo ir itin jautraus, man visgi pritrūko.

Apskritai manau, kad kol kas geriausias A. Jolie filmas visgi tebėra „Kraujo ir medaus šalyje“, kurioje mes neturime herojų – vien tik susikompromitavusius ir karo barikadose atsidūrusius herojus. Štai „Pirmiausia jie nužudė mano tėvą“ patiks tiems, kurie iš istorijos tikisi tiesos, panoraminio vaizdo, istorinių faktų ir įkvepiančios istorijos, tačiau netgi ir šiame filme akivaizdžiai veikia pagražinimo grimas, neapleidžia jausmas, kad filmas sukaltas pernelyg teisingai ir pataikaujančiai, nors idėja lyg ir graži – priminti pasauliui tragiškus Kambodžos įvykius. Nors filmas truputį ir „velkantis“ bei alinantis, tačiau vietomis jį stebėti išties įdomu.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela pasitraukia iš Facebook grupės

Sveiki,

Baigėsi mano beveik pusmetį trukęs eksperimentas su Maištingos Sielos facebook puslapiu. Nusprendžiau dėl labai keleta  svarių priežasčių daugiau nebetęsti šios veiklos ir informaciją dėti tik čia. Viena iš priežasčių – ne visada ten talpinama informacija naudinga ir reikalinga žmonėms, todėl kyla papildomas erzelis. Kita – tai užima daug daugiau laiko, be to, buvo pasikėsinta nulaužti facebook‘ą, todėl paskyra šiuo metu užrakinta ir neturiu galimybės jos atrakinti. Kitam puslapio kūrimui nebeturiu nei entuziazmo, nei ryžto.

Be to, visada galite čia užsukti ir pasiskaityti naujienas. Geros kloties, skaitytojai!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siaubinga kamera, 99 blokas" / "Brawl in Cell Block 99"

Sveiki,

Kodėl nemėgstu smurtu grįstų filmų? Nes jie pagrįsti vien fizine ištverme, agresija ir neretai, pavyzdžiui, S. Seagal‘o filmuose nebūna pagrindinio komponento – vidinės veikėjo dramaturgijos ir jaudinančios žmogiškumo istorijos. Štai filmas „Siaubinga kamera,99 blokas“ (angl. Brawl in Cell Block 99) (2017), regis, atsisako bereikšmio smurto aktų ir iš esmės smogia jautriai sustyguodamas tai, kas dažniausiai nematoma pramoginio kino žiūrovui – vidinė žmogaus drama.

Lėtai įsibėgėjanti kriminalinė istorija pasižymį gana sudėtinga pagrindinio veikėjo nusikaltėlio veterano charakteriu – romus ir nesikarščiuojantis arba tik itin retai pasirodantis kaip nesuvaldomas smogikas imasi gelbėti santuoką. Maniakišką turintis tėvystės instinktą jis pasiryžta dėl negimusio vaiko bet kam – netgi žudyti be atvangos, paaukoti save vardan geresnio palikuonio gyvenimo. Neprikibsi, viskas čia lyg ir logiška, tačiau kažkurią akimirką kaip žiūrovui sukirba jausmas, kad kiek perdėtai eklektiška toji vidinė dramaturgija: buvęs narkomanas, žiaurus smogikas ir šiaip nusikalstomo pasaulio erelis viduje talpina tiek švelnumo, tiek atsidavusio tėvystės instinkto, kad nejučia prisimini nufilmuotus Lietuvos kaimo vaizdus, kur geriantys tėvai nesibodi trenkti mažamečiu per sprandą, neturintys jokio žalio supratimo apie instinktus ir norą apsaugoti. Kitą vertus – puikūs samdomi nusikaltėliai pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, juk kitaip jie neperprastų žmonių ir nesurikiuotų savo veiksmų eigos.

Filmo finalinės smurto scenos – įspūdingos ir žiaurios, tačiau pasiaukojimo scena bene viena labiausiai nuvalkiotų – primena Džeko atsisveikinimą, kai Rouzė, nuskendus Titalinui, lieka ant plausto, tačiau visa istorija nebanali, įtraukianti. Vertėtų labiausiai čia pagirti pagrindinį aktorių Vince Vaughn, kuris šiaip jau žinomas kaip komedijų aktorius bei nuoseklią, apgalvotą S. Craig Zahler režisūrą. Žodžiu, tikrai neprailgo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela