Neseniai
prisiminiau paauglystę, išgirdęs naujausią kurį laiką dingusios kanadiečių
atlikėjos Avril Lavigne dainą „Head
above woter“. Vienu metu atlikėja buvo aptarinėta vien dėl savo
priaugusio svorio, dėl ankstyvos santuokos ir visko, bet ne dėl muzikos, nes atrodė,
kad atlikėja gerokai išsikvėpė ir velkasi tik savo karjeros šešėlyje.
Lietuvoje prieš
dešimt metų koncertavusi atlikėja iš tikrųjų gyvenime išgyveno tikrą
transformaciją. Ir nelengvą, nes susirgusi Laimo liga, todėl ilgai grūmėsi dėl
savo gyvybės. Avril su ašaromis prisimena tą laikotarpį, kada manė uždusianti –
apie tai ir naujausias jos singlas iš būsimo albumo tuo pačiu pavadinimu, apie
mirtį, pasitikėjimą aukštesniąja jėga, kuri padėjo jai sunkiausią gyvenimo
akimirką išlaikyti galvą virš vandens. Kad ir kaip nesižavėčiau Avril Lavigne –
ji iš esmės man visada save pateikdavo perdėtai „rokeriškai“, nelabai besiskaitančią
su kitais, tačiau jos balsas tam tikruose įrašuose išties kaip reikiant „veža“.
Manau, kad tą „vežimą“ vėl girdžiu jos naujausioje dainoje.
Nors daina
nepasiekė itin aukštų pozicijų, kaip ankstesnieji atlikėjos hitai, bet kartais
tiesiog grįžtama ne dėl reitingų ir platininių titulų, o dėl to, kad gera
papasakoti savo istoriją...
Pasiklausykite:
Žodžiai /
Lyrics
"Head Above Water"
I've gotta keep the calm before
the storm
I don't want less, I don't want more
Must bar the windows and the doors
To keep me safe, to keep me warm
Yeah my life is what I'm fighting for
Can't part the sea, can't reach the shore
And my voice becomes the driving force
I won't let this pull me overboard
God, keep my head above water
Don't let me drown, it gets harder
I'll meet you there at the altar
As I fall down to my knees
Don't let me drown, drown, drown
Don't let me, don't let me, don't let me drown
So pull me up from down below
'Cause I'm underneath the undertow
Come dry me off and hold me close
I need you now I need you most
God, keep my head above water
Don't let me drown, it gets harder
I'll meet you there at the altar
As I fall down to my knees
Don't let me drown, drown, drown
(Don't let me, don't let me, don't let me drown)
Don't let me drown, drown, drown
And keep my head above water
(Don't let me, don't let me, don't let me drown)
Above water
And I can't see in the stormy weather
I can't seem to keep it all together
And I can't swim the ocean like this forever
And I can't breathe
God, keep my head above water
I lose my breath at the bottom
Come rescue me, I'll be waiting
I'm too young to fall asleep
So God, keep my head above water
Don't let me drown, it gets harder
I'll meet you there at the altar
As I fall down to my knees
Don't let me drown
Don't let me drown
(Don't let me, don't let me, don't let me drown)
Don't let me drown
And keep my head above water
(Don't let me, don't let me, don't let me drown)
Above water
Geras siaubo
filmas turi ne iškart pulti gąsdinti, bet bauginančiai pasakoti unikalią
istoriją. Siaubo filme svarbiausia – istorija, o ne pasirinktos priemonės,
tačiau „Išvarymo“ serijos naujausias darbas, turėjęs idėjiškai itin galingą
potencialą su projektu „Vienuolė“
(angl. The Nun) (2018) visgi
nusprendė, kam čia eiti ką tik pramintu visai neblogu savo serijos siaubo taku,
jeigu galima grįžti prie pigesnių ir iš dalies lengvesnių niuansų – pigių, žinomų
masėms siaubo triukų, vizualizacinės atmosferos.
Bet būtent to
ir nenorėjau! Būtent to, ko paprastai tikiuosi iš eilinio siaubo filmo, šioje „Vienuolėje“
ir buvo – vienkryptis siužetas, kurios nereikalauja suklusimo, nereikalauja jokių
išnašų, pamąstymų: o kaip visgi jie čia taip originaliai sugalvojo?.. Baigėsi
filmas ir – amen – pamiršau. Kas iš to, kad gotikinė Rumunijos pilies atmosfera
veikia šiurpiai, jeigu patys kūrėjai, prigrūdę į siaubą visus, kiek tik įmanoma
krikščionybės simbolius, pavertė juos kažkokiu šėtoną atnašaujančiais
fetišistiniais daikteliais. Gerai, tebūnie, tačiau jie dažniau neveikia, kad ir
pavyzdžiui, tas Kristaus kraujas, na, kaip koks vėmalas, purškiamas ant
šėtoniškosios vienuolės... Toji gėrio ir blogio kova be kibirkšties. Sakyčiau, šioji
dalis, kaip ir pirmoji „Anabelės“ dalis, yra prasti darbai.
Apibendrinant galima
pasakyti, kad filmas turi ir loginių spragų, neįtikėtinų veikėjų sprendimų ir
nuostatų, pradedant Vatikano šulais, baigiant pačios vienuolės Irenos
sprendimais... Na, po vizualumu, atkapsčius dar ir siužetą, filmas atrodo
tiesiog neišvystytas, neoriginalus, trūksta intrigos ir tikėjimo ne siaubo
efektais, bet pačia istorija, jos sudėtingais komponentais, kad žiūrovas būtų
nors kiek sulaikęs kvapą dėl pačios vienuolės Irenos, o ne dėl to, kad bet
kurią akimirką iš po pilies kampo išlįs supuvusi vienuolės ranka – to tai
tikrai tikėjausi ir tas triukas visiškai nevykęs ir nejaudinantis, nes
nuspėjamas. Tiesiog labai vidutiniškas filmas nieko pretenzingo nelaukiančiam
vakarui.
Pamaniau, kas
šios dienos citatą užims amerikiečių komikas George Carlin (1937-2008), kuris laikomas vienas įtakingiausių
komikų per visą JAV istoriją. Beveik visą savo gyvenimą pašventė pašiepdamas TV
ir kito formato laidose ir pasirodymuose būtent politikus ir, aišku,
kritikuodamas sociumo ydas, todėl dar jis laikomas ir socialiniu kritiku.
Citata kalba pati už save.
Ar begali kas
nors dar labiau pažeminti mokytojo profesiją nei palyginimas su striptizo
šokėja? Gal ir gali, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Visgi Andriaus Tapino
ironiškose žodžiuose yra tiesos. Negalime mes kalbėti apie mokytojo prestižą
jokiais būdais, kai ministrė Jurgita Petrauskienė nuo švietimo yra atitrūkusi
kaip šuo nuo grandinės ir laksto palaida kaip kalytė nežinia kokiais vizijų
laukais, o mokytojai išeina iš darbo... Etatinis nepavyko, ką gi. Ir if I could turn back time, kažin, ar
Petrauskų Jurgitukas ką nors keistų, bet bent mokytojai gali šokti aplink...
lentą, o mokiniai kaip suteneriai ir klientai mėtyti iš matiekos sąsiuvinio iškarpytus eurus.
„Scanoramoje“
pristatyta islandų drama „Akmeninė
širdis“ (island. Hjartasteinn)
(2016) jau kuris laikas gulėjo nepajudinama mano žiūrimų filmų sąraše. Iš vienos
pusės ne visada norisi kažko itin šiaurietiško, košiančio Šiaurės jūros vėjo,
pilkų ir skaudžių kadrų, kuriems reikia iš esmės nusiteikti. Panašiai ir su
šiuo gan niūroku filmu, bet, Dievas mato, filmas išties puikus, tad pabandysiu
įvardyti, kodėl ši islandų kino juosta taip mane paveikė ir sužavėjo.
Filmas laimėjo
73-tą Venecijos kino festivalyje, kuriame įteikiamas specialus „Queer Lion“
apdovanojimas gėjų ir lesbiečių tematikos filmui, kurių kasmet sukuriama išties
ne taip mažai, o štai „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ jau nebeapsieina be šių
filmų, kad ateityje, manau, apie seksualinę tapatybę bus atskiras LGBT programa
šiuose festivaliuose. „Akmeninė širdis“ pasakoja atokiame Islandijos miestelyje
gyvenančius paauglius, kurie žaisdami atranda savo seksualumą ir skausmingai, o
kartais ir visai džiugiai bando suprasti savo kūną ir troškimus. Gana uždaroje
visuomenėje, kurioje visi žino apie vienas kito problemas, apie seksualumą
rūstūs šiauriečiai beveik nekalba, todėl paaugliams tenka patiems išsiaiškinti
savo prigimtį.
Iš esmės filmas
pakankamai žiaurus – vien pirmieji kadrai, kaip užmušinėjamos žuvys ir kaip tai
atspindi sutrikusių paauglių vidinį pasaulį, daug ką pasako apie islandų
gyvenimą ir pasaulėžiūrą. Man asmeniška mieliausia buvo tai, kaip režisierius
genialiai „minkštai“ atskleidžia paauglių bendravimo ypatumus – tie nekalti
paauglių žaidimai, mergaičių žvilgsniai į berniukus, naktiniai žaidimai
palapinėse, istorijos ir visur gaubianti nuojauta apie seksualumą, kuris vos
keletą kartų įvardijamas filme. Štai tėvų ir vaikų santykiai man truputį priminė
rusų režisieriaus A. Zviagincevo „Sugrįžimas“ (2003), kai vyriškas atšiaurumas
neleidžia parodyti vaikui, kad tu jį myli, nes tai pernelyg nevyriška...
Apskritai filmas atmosferinis, juslinis ir jį įvardyčiau kaip „sujauktos mintys“,
kai be jokių paaiškinimų paaugliams tenka patiems išsiaiškinti, kas jie yra
šiame pasaulyje. Labai rekomenduoju kino gurmanams.
Animacijos
filmų gerbėjai tikriausiai visi be išimties matę 2004 metais pristatytą „Nerealieji“
dalį, man buvo kiek paslaptis, kad šitoks sėkmingas projektas taip niekada ir
nesulaukė jokio tęsinio. Visgi kūrėjai pristatė „Nerealieji 2“ (angl. Incredibles
2) (2018) dalį šiemet...
Nėra ko čia ir
komentuoti. Filmas sukurtas jau pagal žinomą Disnėjaus pasaulio taisykles –
truputis veiksmo, truputis smurto, truputis šeimos vertybių, truputis humoro,
gerųjų ir blogųjų stovyklos... Iš vienos pusės nieko kažko itin originalaus ir
nereikėjo tikėtis, nes kiekvienas amerikietiškos šeimynėlės veikėjas išlaiko filmo
koncepciją ir pratęsia pirmosios dalies prieš keturiolika metų idėją. Kitą vertus,
smagu ir vėl pasinerti į tuos atpažįstamus nuotykius, kai klasikiniai apsėstieji
blogiukai trokšta sunaikinti pasaulį ir iš visų išgalių stengiasi įgyvendinti
savo bloguosius planus. Realiai man kur kas smagiau buvo žiūrėti ne kaip
herojai kovoja su blogiu, bet kaip likęs vienas namuose tėvelis bando
prižiūrėti tris savo vaikus – štai kur tikrasis didvyriškumas: parodyti, kad
didžiausi žygdarbiai yra būvimas tėvais, o ne traukinio ar laivo sustabdymas,
kadangi tai, kas ilgaamžiška reikalauja daugiau pastangų nei momentalus žmonių
išgelbėjimas.
Filmas absoliučiai
šeimyninis, gera žiūrėti jį tiek suaugusiems, tiek vaikams ir matyti bendrą,
kas kad pagerintą, šeimos ir pasaulio vaizdinį, kuriame visada nugali gėris.
P. S. Apie tą kūdikį
ir meškėno kovas sukurčiau atskirą filmą, nes tai išties buvo viena
linksmiausių filmo scenų.