Auksiniams
gaubliams ir Oskarui nominuota biografinė drama apie amerikiečių dailiojo
stiliaus čiuožėją Tonya Harding, pavadinamu filmu „Aš esu Tonya“ (angl. I,
Tonya) (2017), daug kam tapo visai maloniu didžiojo kino reginiu, o tokio
tipažo filmo pagrindiniai aktoriai dažniausiai būna nominuoti ir pelno
pagrindinius kino apdovanojimus už geriausius vaidmenis. Sakoma, kad Tonya
šeima pagrindiniame vaidmenyje patys pasirinko jaunosios kartos aktorę Margot
Robbie vietoj Jennifer Lawrence, nes pastaroji neatrodė tokia graži kaip
Margot.
Filmas spalvingas,
nufilmuotas taip, kad atitiktų tiek kino gurmanų, tiek masinio kino žiūrovų
skonį. Smarkiai šaržuojantis realiuosius asmenis, filmas greitai artėja prie
tos ribos, kai galima nebesuprasti, ar realiai gali šitaip būti, ar visa tai kartais
neprimena smagios parodijos. Ir jeigu ne tikslingai sukarpytos ir ritmiškai
pajaustos juostos vietos dėl dramatiškų Tonya išgyvenimų, būtų galima pamanyti,
kad visa tai pernelyg teatrališka. Kitą vertus, filmo tikslas nėra atkartoti
istorinės tiesos, bet papasakoti smagią ir jautrią asmenybės kovą su savo
įsitikinimais ir gyvenimiškosiomis kliūtimis istoriją. Dar kitaip sakant, principas
kaip Volto Disnėjaus filmuose – įkvėpti žiūrovą pasijausti truputį geresniu ir
kartu lygiuotis į personažą. Būtent personažą, o ne asmenybę, nes akivaizdu,
kad filmas daugiau ar mažiau fikcija ir pateiktas per tam tikrą manipuliacinį
kino meno perspektyvą – neslėpkime, šiek tiek pritraukiant ir pataikaujant
žiūrovui.
Nepaisant visos
juntamos sintetikos, filmas iš tų, kuriuos vis tiek žiūrime kai kada praverta
iš nuostabos burna, nes visi tiek kino triukai labai suveikia ir paveikia
žiūrovą. Istoriniai faktai, charakterio mums, lietuviams, ne tipiškumas leidžia
kažin kuo žavėtis neapčiuopiamu, bet kažin, ar čia žavėtis reikia Tonyos
auklėjimu, sunkiu darbu ar santykiu su sutuoktiniu? Nemanau. Visgi už
kriminalinę filmo liniją, kai kurioziškai konkurentei Nensei suluošinamas
kelias, kur kas įdomesnis atrodo ypač šaržuojantys Tonyos ir motinos santykiai.
Motinos vaidmenį atlikusi aktorė Allison Janney pritrenkiamai šiame filme
panaši į Tildą Swinton, kad vieną akimirką patikėjau, kad tai Tilda, bet... ir
Alison atliko savo vaidmenį puikiai, kaip ir, beje, M. Robbie.
Krikščionių propaganda Lietuvoje tęsiasi. Norėdami gauti kuo daugiau
finansavimo, galios valdyti visuomenę, krikščionių bendruomenė (nors iš esmės
institucijos, bet ne visi save šiai bendruomenei priskiriantys nariai ) ir
toliau sistemingai nori išlaikyti savo valdžios galios svertus. Kišdamasi į
auklėjimą, į švietimo sistemą ir t. t., ji šįkart tradiciškai nusitaikė į LGBT
bendruomenę Lietuvoje.
Štai tokią skrajutę, raginanti siųsti ir pasirašyti peticiją (netgi viskas
apmokėta iš amžinai vargstančios Krikščioniškosios kultūros instituto) prieš
kitąmet Vilniuje vyksiančias gėjų ir lesbiečių eitynes.
Sakau jiems nuoširdžiai: SIUNČIU JUMS ŠPYGĄ TAUKUOTĄ!
Nėra geresnio ginklo, nei skleisti propagandą, rėkiant, kad kiti neša
propagandą. Visais laikais krikščionių bendruomenė buvo purvinas lizdas, žudęs,
kankinęs, persekiojęs, plėšęs, iškreipęs Jėzaus žodį, sukėlęs daug karų,
niekinęs ir kaltinęs žmones. Tą sistemingai tebedaro dalis bendruomenės ir
šiandien. Šioji skrajutė vėlei tą užtvirtina ir patvirtina.
Manau, pasaulyje, kuriame mes gimėme su savo programomis, tikslais ir
uždaviniais, negali kai kas iš šono imti ir per jėgą įstumti į dėželę ir tave
uždaryti normatyviniame kiaulių garde. Paskaičius LGBT programą ir pridėjus
Krikščioniškosios kultūros instituto kriterijus „ginti“ neva tradicinę šeimą,
tampa aišku, jog tai iškreiptų matymų laukas.
Prisimenu 2010, kada pirmąkart vyko eitynės už lygybę ir jokia normali
šeima savo vaikų kaip kiaulių neuždarė namuose, kad, neduok Dieve, nepamatyti
kokių nuogybių. Priešingai – vaikai su tėvais nuo upės kranto stebėjo eitynes ir
jokie krikščionys idiotai niekada nelaimės su pasenusiais triukais. Pasaulis
margas, atviras ir mylintis, pilnas įvairaus Dievo pasireiškimo čia ir dabar.
Gindami save nuo kitoniškumo, manau, tiesiog ydingai pradedami niekinti kitus,
stokojame meilės ir visko, ko iš tikrųjų mokė Jėzus.
Tai tiek propagandinių žygdarbių. Ir užsisaldinimui trumpas krikščioniškų „tradicinių“
vertybių kupinas vaizdo filmukas apie vieną seksovą
(oi, vaikučiai, užsimerkite, nes nebesukursite tradicinių šeimų) Lietuvos
kunigėlį, nes mes už tokius kovojame, mielas „institute“:
Tapyba ant vandens, prispaudus popieriaus lapą, staiga gali virsti kažin
kokiu slėpiningu ir magišku atvaizdu. Amerikiečių menininkė Melanie Malia iš Pensilvanijos,
kurios darbus netyčia visai išmetė kosminis internetas, leido pasidžiaugti jos
dervos tapyba ant vandens. Nuostabūs, spalvoti kosmologiniai atspaudai virsta
vaizduotę kaitinančiais ir sąmoningumą keliančiais meno darbais. Įkeliu keletą
darbų pasigrožėti, gal kam iš tikrųjų labai patiks. Siūlau daugiau darbų
pamatyti oficialiame „Still Water Sancturary“ puslapyje:
Amerikiečių rašytojo Amor Towles
romaną Aristokratas Maskvoje (angl. A Gentleman in Moscow) įsigijau beveik tuo pat metu, kai tik
pasirodė knygų lentynose, tačiau bemaž pusmetį pragulėjo mano knygų lentynoje,
laukdama savo eilės. Gal dėl to, kad nieko itin nesitikėjau, knyga padarė kur
kas stipresnį įspūdį.
2016 metais turėjome išsivertę A. Towles romaną Gero tono taisyklės, tačiau dėl nepatrauklios leidyklos Svajonių knygos, ši knyga prasprūdo pro
skaitytinų knygų lauką, tačiau dėka leidyklos Jotema, šiandien kiekvienas gali suskubti įsigyti Aristokratą Maskvoje savo jaukiai namų
bibliotekai.
Solidžios apimties romane, pasakojama apie grafą Aleksandrą Rostovą, kuris
po Rusijoje įvykusios revoliucijos, kai bolševikai atėjo į valdžią, nuteisiamas
iki gyvenimo pabaigos gyventi prašmatniame „Metropolio“ viešbutyje,
įsikūrusiame Maskvos centre. Ilgus dešimtmečius grafas gyvena tame viešbutyje, įgavęs
imunitetą nuo karų, trėmimų ir kitų politinių pokyčių, bet kartu pasmerktas
matyti vien tik keturias viešbučio sienas. Idėja gana makabriška ir iš tikrųjų
primena XX amžiaus pradžios Robinzoną Kruzą, tačiau neatrodo, kad A. Rostovas
dėl to itin graužtųsi, nes jo gyvenimas pakankamai laisvas, galgi net
laisvesnis už daugelį Sovietų Sąjungos gyventojų.
Aristokratas Maskvoje – tai visapusiškai
užbaigtas „didysis amerikietiškasis“ romanas, tačiau amerikietiškos literatūros
šaknų vargu ar rasite, nes jos visos suleistos į rusų literatūros klasiką. Šiek
tiek netikėta, kad būtent Manhetene gyvenantis rašytojas sugebėjo taip įtaigiai
rekonstruoti ir panaudoti tiek politines, tiek literatūrines, tiek paties
rusiško mentaliteto vaizdavimo perspektyvas. Ir tik akylesnis skaitytojas
suvoks, kiek daug žinių, išmonės reikėjo autoriui, kad sukurptų šį jaudinantį
pasakojimą. Romane nuolat minima rusų literatūros aukso ir sidabro kartos
rašytojai (F. Dostojevskis, L. Tolstojus, Puškinas, M. Bulgakovas, A. Čechovas,
Majakovskis), kad net neabejojama, jog autorius renkasi būtent šių rašytojų
pramintais pasakojimo manieros keliais, nes tikriausiai nėra kitos galimybės
taip sodriai, daugiasluokšniškai atskleisti rusų didingos epochos dekadansą. Tą
rodo naikinamas aristokratijos luomas, kuriam priklauso grafas Rostovas,
betgitiesa tokia – įstatymiškai išbraukus
aristokratiją, paties žmogaus mentalitete ir dvasioje perversmas neįvyksta per
naktį. Tiesą sakant, Rostovas iki paskutiniųjų gyvenimo dienų viduje ir išliko
nuovokus, išsilavinęs aristokratijos luomo atstovas.
Kalbant apie A. Rostovo išbaigtą gyvenimišką literatūrinį portretą, galima
įžvelgti tam tikrus skirtumus romano pradžioje, kai, vos perkopęs per dvidešimt,
jaunuolis patenka į savo kalėjimą. Tada jis atrodo pilnas taurumo, išdidumo,
nenoro pripažinti pažeminimo ir viso to, kas šiaip būdinga išpuikusiems kilmingiesiems.
Ilgą laiką skaitytojas nesupažindinamas su asmenine Rostovo istorija, nes, kaip
įprasta tokioje literatūroje, kiekvienas veikėjas turi savo skaudžią istoriją. Ilgą
laiką kyla klausimas, kodėl Rostovas nepasiliko Prancūzijoje ir grįžo į Rusiją,
nors žinojo, kad jį suims. Kilmingųjų giminių istorijos – sesers garbės gynimas
tapo lemtingu šūviu į jos meilužį, kuris grafui garantavo nelaisvę. Kaip vėliau
sužinome, tai veikiau impulsyvus aristokratiškas elgesys, nes tik aristokratas
gali šauti į kitą aristokratą. Pagrindinio personažo istorija ir iš esmės
gyvenimo tragedija yra susijusi su kaltės jausmu: „Tačiau, jeigu nebūčiau su tokiu pasitenkinimu jo paaukojęs, jis nebūtų
siekęs Jelenos palankumo, nebūtų jos pažeminęs, aš nebūčiau jo peršovęs, jis
nebūtų žuvęs Mozūruose, o aš prieš dešimt metų būčiau buvęs ten, kur privalėjau
būti, tai yra prie savo sesers... kai ji išleido paskutinį kvapą (p. 196)“.
Amor Towles
Slenkant dešimtmečiams prabangus grafo gyvenimas „Metropolyje“ nė iš tolo neatrodo
nuobodus. Tą nenubodumą sukuria autoriaus pasirinkta elegantiška pasakojimo
stilistika, išgaunanti lėtos tėkmės filosofinį matmenį, kai viešbutyje nutinka
atsitiktinis įvykis, iš pažiūros romano kontekste ir Rostovo gyvenime, ne itin
svarbus, įgauna tokią svarbią aliuzijos toną į bendrą rusų istorinį (ir pasauliniu
mastu) įvykį, kad atskleidžia sudėtingiausias laikmečio pasaulėžiūros,
gyvensenos ir pasaulio suvokimo tendencijas. Dažnai aristokratiškumo ir
brutalios bolševikinės pasaulėžiūros susidūrimas tampa tyliu Rostovo pažeminimu,
tačiau jis šito nesureikšmina, jam kur kas svarbesni tampa aplinkiniai – ypač mergaitė
Nina Kulikova, kuri per kelerius dešimtmečius fragmentiškai pasirodanti
viešbutyje tampa aršia kolektyvizacijos šalininke ir, kaip įžvalgusis grafas ir
įtaria, jai tuo geruoju nesibaigia.
Viena jautriausių siužetinių vingių yra Ninos paliktos dukrelės Sofijos
išauginimas pagal aristokrato Rostovo supratimą. Čia labai subtiliais potėpiais
autorius neužaštrindamas, bet akcentuodamas grafo aristokratišką laikyseną,
kalba apie tėvystės instinkto pasireiškimą. Ateina metas Rostovui, kada jam
tenka paleisti Sofiją į pasaulį ir jis išpildo tėvams būdingą prieraišumo ir
paleidimo svarbą gyvenime. Šioji, kaip ir visi romano siužetiniai vingiai,
perteikiami F. Dostojevskiui ir L. Tolstojui būdingu kiek aristokratiška pasakojimo
maniera, todėl atgaivina tą rusų klasikinį pasakojimo nostalgiją, suteikia
elegantiškos ir jau nugrimzdusios epochos rekonstrukcijos įspūdį ir tikėjimą,
kad šiuolaikine literatūra įmanoma viskas, netgi susigrąžinti rusų aukso
amžiaus prozininkus.
Romanas architektoniškas, atskiras miestas, pasaulis „Metropolio“
viešbutyje, kuris yra išorinio pasaulio atspindys, kaip atskiras grafo vidinis
pasaulis koreliuoja su viešbučio restoranų kultūra, taip ir šis gigantas „Metropolis“
su visa Rusija. Beskaitant prasmių lygyje atsikartoja Liudmilos Ulickajos,
Marinos Stepnovos – šiuolaikinių didžiųjų rusų romanisčių mintis, beje, ji itin
aštriai išdėstyta Svetlanos Aleksijėvič prozoje, kad didžiausias rusų
prakeiksmas yra vaikymasis idealų, nuolatinis troškulys jaustis didingam,
konkuruoti su pasauliu, įrodyti, kad Rusija kaip tauta „gali“, kaip
besivelkantis didingos carinės epochos šleifas, aristokratų aukso amžiaus
palikimas, prilygti savo galybe praeičiai – tebus ir politine, ir literatūrine
prasmėmis, – tačiau akivaizdu, kad visiems idealams, kaip ir bolševikų
susivienijusiai liaudžiai, lemta pralaimėti karą. Idealai rusus nuveda į pražūtį,
neišsipildymą, į kitų niekinimą, į korupciją, į savęs naikinimą – apie savęs naikinimą
Rostovas ne kartą apmąstė: „Dar keleri
metai, ir mūsų grūdų eksportas bei plieno gamyba pralenks bet kurią kitą
Europos šalį. Ideologiniu atžvilgiu mes jau palikome juos toli uodegoje. Dar kiek,
ir pasaulinėje scenoje užimsime mums priderančią vietą. O kai tai įvyks,
turėsime atidžiai klausytis ir aiškiai kalbėti (p. 252)“.
Elegantiškame pasakojime, kuriame netrūksta gyvenimiškų paradoksų, šviesos
ir tamsumos, mirštančių ir užgimstančių naujų epochų, kurios viena kitai prieštarauja,
o žmogus vis vien išlieka žmogumi ir nesvarbu, po kokia tu vėliava gyveni, ar
esi aristokratas ar tik juo dediesi, vis tiek išlieka svarbiausia žmogus ir
bendražmogiškieji santykiai, o visos kitos vertybės – tai istoriniai reliktai,
dažnai jie gražūs, žudantys, naikinantys ir iš naujo performuojantys asmenybes:
„Gyvenime svarbu ne aplodismentų gausa. Daug
svarbiau yra tai, ar išdrįsime eiti pirmyn, nežinodami, kas mūsų laukia (p.
457)“.
Aristokratas
Maskvoje – viena iš tų knygų, kurios gaila, kad pasibaigia, nes jos aprėpia ne vien
tik gyvenimą, bet ir ištisą epochą.
P. S. Galite pasižiūrėti angliškai reportažą, kaip A. Towles kūrė šį romaną:
Linksmosios amerikietiškos
komedijos gali nustebinti bet kurią akimirką, pavyzdžiui, žiūrint „Šnipas, kuris mane išdūrė“ (angl. The Spy How Dumped Me) (2018) veiksmas
prasideda Vilniuje, kažkokiame neaiškiame turguje. Štai tau ir nacionalinis
mūsų veidas tarptautinėje rinkoje – kaip šaltojo karto laikų apledijusios Sovietų
Sąjungos prieangis. Bet Lietuva šiame filme absoliučiai nesvarbi, kur kas
svarbiau su dviem geriausiomis draugėmis „pasižvengti“.
Parodijų ir
komedijų apie šnipus turime į valias. Nepasakyčiau, kad šis filmas kažin kuo
išskirtinis. Sakyčiau, jo bėda – absoliučiai neišskirtinis. Mila Kunis ir dar
linksmesnė Kate McKinnon tiesiog be didesnio streso leidžiasi į Europą (logines
siužeto spragas praleiskime ir dovanokime) į velnišką avantiūrą, kurioje ir
žudomi žmonės, ir gelbėjamas pasaulis... Apskritai tariant, tai netiesioginė
instrukcija, kaip per praktiką tapti slapta agente. Tai viena iš tų
hiperbolizuotų juokelių prisodrintų komedijų, kurios žiūrimos tam, kad pakrutintumėte
besijuokdami pilvo raumenis. Nieko nesakau, būtent toks filmas ir yra –
vietomis tikrai juokingas, savo žanrų kanonų rėmuose pavykęs kūrinys.
Kalbėti apie
filmo meninę vertę nė neverta, nes tai akivaizdžiai pramoginio tipažo filmas – šimtasis
iš tūkstantųjų, bet, Dievas mato, kaip kartais tiesiog reikia tokio kino tiesiog
taikiam relaksingam vakarui su draugų
kompanija.
Romantinės rusų
muzikos epochos kompozitorius Piotras
Čaikovskis (1840-1893) per savo gyvenimą sukūrė ne vieną pasaulinio lygio
šedevrą. Vienas žinomiausių jo kūrinių yra „Gėlių valsas“, sukurtas baleto
pasirodymui 1892 metais. Nuotaikingas, šviesus, suderintas pagal rusų liaudies
ir pasaulietinės klasikinės muzikos modelį, šį kūrinį šiandien klausausi
tiesiog kaip atskirą kūrinį vien savo malonumui.
Dažnas mėgsta
sakyti, kad klasika yra klasika. Manau, niekur toks pasakymas netinka mene
labiau, nei kalbant apie muziką ir Čaikovskis yra geriausias to įrodymas.
