Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Dailė: Jolanta Talaikienė, tapyti paveikslai, gotika, mistika

Sveiki,

Senokai norėjau pasidalyti Jolantos Talaikienės šiais dienraštyje 15min.lt publikuotais darbais (straipsnį galite paskaityti ČIA). Amerikoje gyvenanti tapytoja šiuo metu teigia, kad iš košmarų ji išsivadavo tapydama šiuos darbus. Labai gražūs darbai! Negaliu žiūrėdamas į juos atsistebėti, kokia plona riba tarp vaiko pasaulio ir šiurpaus gotikinio mistinio pasaulio. Jeigu gerai įsižiūrėtumėte, pastebėtumėte, kad visi darbai tamsūs, bent nepasakysi, kad niūrūs, veikiau siurrealistiniai, išsiritę iš sapnų pasaulio, kur pertransformuotos tam tikros vaikų fantazijos, mitų ir pasakų tikrovės. Tikiuosi autorė nesupyks, tačiau noriu, kad ir kiti pamatytų šiuos darbus, todėl dalijuosi.

Pasirodė perleista Sylvia Plath knyga "Stiklo gaubtas" (Sofoklis, Kultinės knygos, 2020)

Sveiki,

Paskutiniu metu literatūros periodinėje spaudoje buvo vėlei prisiminta amerikiečių autorė romanistė ir poetė Sylvia Plath. Labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ perleido pieš daugel metų išleistą lietuviškai jos garsiausią romaną „Stiklo gaubtas“, kurį ilgą laiką „gaudžiau“ skaitytų knygų parduotuvėse, tačiau niekaip nepavykdavo jos gauti, arba kas nors įsigydavo prieš mane.

Neseniai „Sofoklio“ leidykla paskelbė, kad pasirodys šis romanas perleidimas ir skaitytojams leido nuspręsti knygos viršelį iš šių variantų. Tiesą sakant, tai puiku! Puiku ir tai, kad laimėjo mano favoritas. Tad nekantrauju perskaityti šį romaną.

O jūs?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Michel Houellebecq "Žemėlapis ir teritorija"

Michel Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2013. – 321 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Jau kelerius metus mano knygų lentynoje gulėjo iš išpardavimo vežimėlio pagriebta garsaus prancūzų rašytojo Michel Huoellebecq (g. 1956) knyga Žemėlapis ir teritorija (pranc. La carte et le territoire), kuri pasirodžiusi Prancūzijoje 2010 metais autoriui atnešė prestižiškiausią šalies literatūrinę premiją – Goncourt. M. Houellebecq jau seniai taikėsi į šią premiją, tačiau visada jo ambicingos knygos atsidūrusios finale būdavo neišrenkamos. Daugelis rašytojo iš meno pasaulio nemėgsta, kadangi autorius pagarsėjęs kaip asketiškas meno kritikas, nebijantis „sudirbti“ bet kokius autoritetus, o jo asmenybė laikoma itin kontraversiška.

Nepaisant to, skaitytojai perka M. Houellebecq knygas dėl dviejų priežasčių: dėl autoriaus sukeltų skandalų ir dėl to, kad jis laikomas nūdienos literatūriniu Europos pranašu, mat ne kartą jo romanų siužetiniai vingiai vienaip ar kitaip tapo realybe. Tiesą sakant, niekada nebūčiau pradėjęs skaityti Žemėlapio ir teritorijos, nes prieš dešimtmetį bandymas perskaityti Salos galimybė tapo mano didžiuliu nemalonumu, knygos absoliučiai neįveikiau, o visi tie įmantrūs idėjos pateikimai kėlė postmodernistinio romano siaubą, neturinčio absoliučiai emocinio intelekto. Visgi Žemėlapis ir teritorija gerokai kitoks romanas nei Salos galimybė, gerokai realistinis, kaip atgaliniame viršelyje teigiama, balzakiškas, vadinasi, paskaitomas beveik visiems.

Šiemet per Kino pavasarį teko pamatyti ir M. Huoellebecq aktorinius sugebėjimus. Jo pasirodymas su Gerard Depardieu filme Tiesiog nuostabu (2019) taip pat nesužavėjo, galbūt ne tiek jis pats, kiek apskritai filmas neįtiko. Bet filmas tapo vienu iš motyvų griebtis seniai namų bibliotekoje esančią knygą ir dirstelėti, kas ten rašoma. Neslėpsiu, kad knygoje tam tikri charakteriai – intravertiški melancholikai, iš prigimties lėtapėdžiai europiečiai snobai labai primena paties Houellebecq veikėją filme, tikriausiai ir jį patį gyvenime.

Knyga, kuri skirta Europos ekonomikos augimo ir masinio vartojimo industrinės pramonės laidotuvėms. Pagrindinis veikėjas Džedas Martinas – garsus ir asketiškas menininkas, kuris tapo paveikslus ir fotografuoja, o gyvenimo pabaigoje dar ir filmuoja. Tam tikrais literatūriniais štrichais nupasakojama jo gyvenimo istorija, šalti ir santūrūs santykiai su architektu tėvu. Menininką persekioja praeities vienatvės šešėlis, o tiksliau – motinos savižudybė, kuri psichologiškai lemia jo vienišumą, šaltumą ir prastus santykius su moterimis. Visgi Džedas laikomas genialiu menininku dėl per visą gyvenimą vykusių dviejų meno parodų. Viena iš jų žemėlapių paroda, kurioje jis sujungia iš palydovo darytas fotografijas su vienos firmos žemėlapiais, o kita – po daugel metų įvykusi paveikslų paroda, kurioje ryškiausiu paveikslu tampa Billo Gates ir Steve Jobs pasikalbėjimas, kuris itin taikliai pavadinamas kaip vienos industrinės epochos pasikalbėjimu, nes ant šių dviejų žmonių darbų stovi šiuolaikinis pasaulis.

Džedo charakteris įkūnija lėtapėdžio, ilgai kuriančio snobiško prancūzo įvaizdį. Veikėjas susisiekia netgi su pačiu knygos autoriumi Michel Houellebecq, – rašytojas jau nekartą naudoja save kaip prototipą. Abu vyrukai veikiami panašios egzistencinės vienatvės, asketizmo poreikio. Gali kilti klausimas, kam autoriui reikia save paversti literatūriniu veikėju, jeigu ši perspektyva jau kūryboje buvo išbandyta? Iš tikrųjų reklaminės pardavimo epochos eroje asmenybių nėra, autorius šmaikščiai save panaudoja kaip prekę, iliustruodamas visus spaudoje apie jį surašytus dalykus. Taip pat nemažai jis mini ir nūdienos žymių prancūzų ir pasaulio garsenybių, kurie tampa dar viena šiuolaikinė emblema, kaip ir minimi neatsitiktiniai produktai, skrydžių bendrovės ir visa pramonė, su kuria susiduria Džedas.

Tiesą sakant, geros tos idėjos perteikti pasaulio beprotybę, kurioje kiekvienas iš mūsų murkdomės, pasimetę savo vertybių versijose. Džedas kalbasi su tėvu, kuriam tuoj operuos išangę, tačiau galiausiai sergantis tėvas išskrenda į Šveicariją ir pasinaudoja eutanazija. Šiuolaikiniame pasaulyje galima rinktis numirti patogiai, su gražiu vaizdeliu į Alpių kalnus, o iš Prancūzijos į Airiją nuskristi ir grįžti beveik tą pačią dieną. Pasaulis apraizgytas komunikacijos priemonėmis, žemėlapiais, visi keliai laisvi ir Džedas, kaip ir daugelis iš mūsų, yra pasimetę tarp to, kas vertinga ir, kas yra kičas. Menas čia parduodamas, o čia bevertis – kas nustato tos rinkos taisykles? Sunku pasakyti, kai sėkmė menininkams yra kaip pakeleivinga kekšė, kuri nežinia, kada parsiduos.

Iš tikrųjų romano šerdis, turiu galvoje Džedo gyvenimą, yra absoliučiai snobiškai (blogąja prasme) nuobodus, netgi tuščiaviduris, menkai kuo jaudinantis. Vyrukas, kuriam sekasi ir jis tos šlovės nelabai ir siekia, o į sąskaitą byrantys milijonai už meno kūrinius, atrodo, toks tolimas nuo kasdienio vidutinio europiečio gyvenimo, kad lengva sėkmė atrodo kaip rykliui lengvas kalakutienos kąsnis pajūryje. Norisi staugti, kad taip nebūna, tačiau ką aš žinau apie prancūzų menininkų sėkmes ir nesėkmes? Nors romanas labai europietiškas ir niūrus, jį bando praskaidrinti retsykiais prasiveržęs Houellebecq humoras: „Žinot, tai žurnalistai mane pavertė alkoholiku; įdomu, kad nė vienam neatėjo į galvą, kad jų akivaizdoje daug geriu vien todėl, kad galėčiau lengviau juos pakęsti. Kaipgi pakęsti pokalbį su tokiu pirdžiumi kaip Žanas Polas Marsuinas, jei ne kaip reikiant priliuobus? (p. 110)“ Autorius mėgsta šaržuoti savo paties prototipą ir tokiu būdu jis per romaną kuria savo prekinį ženklą – argi tai ne „du viename“ industrijos epochoje? Kas gali būti geriau, kai literatūra, kaip ir kitas menas prisitaiko ir randa išeičių parduoti pats save?

Michel Huoellebecq 

Galiausiai Huoellebecq romane yra žiauriai nužudomas. Tiesą sakant, toks sprendimas manęs nė kiek nenustebino. Antrojoje knygos dalyje įvesti nauji veikėjai – detektyvai ir kriminalinė linija knygą gerokai supopsino, atsirado literatūrinio pataikavimo masėms: netikėtas siužetinis posūkis, mirtis, paslaptis, kurios tarsi negalėjo būti tarp tų snobiškų pokalbių primena euroromano koncepcijos elementus, kada nesunkai atpažįstami populiariosios literatūros elementai. Beje šis tipažas paskutiniu metu įsisukęs ir į lietuvių „rimtąją“ literatūrą.

Džedo gyvenimas yra nuobodus, pripažinkime, kad nieko gero autorius nepasiūlo, nes Džedas sensta tarsi be didesnių siurprizų, be aštrių vidutinės amžiaus krizės, viskuo apsirūpinęs flegmatiškasis Džedas. Kitą vertus, jo tipas įkūnija Vakarų Europos senstelėjusios Huoellebecq kartos klasės žmones, kurie keliauja po Europą, be didesnės aistros suūbčioja kavą oro uostuose, yra socialiai apsirūpinę ir turi visas garantijas naudotis tarptautiniais resursais. Galiausiai nuskamba ir Ž. Ž. Ruso potekstė „Atgal į gamtą!“, kai senstelėjęs Džedas persikelia į kaimą, kaip ir kiti knygos veikėjai tarsi bėga iš didmiesčio išsiilgę gamtos ir ramumos, pavargę nuo daiktų, greitai bėgančio laiko, beprasmybės ir dirbtinio susireikšminimo. Panaši situacija vystosi ir Lietuvos kaimuose, kai žmonės grįžę iš Norvegijos susipirkinėja senas sodybas, jas susiremontuoja, pasistato pirtis ir pradeda naują kaimišką su patogumais epochą, kuri veikiau primena gyvenimą relaksuojant, nei tą senąjį kaimišką gyvenimą nuo saulės laidos prie žagrės per visą dienelę. Regis, europiečiai taip pat pavargo nuo skubėjimo ir daiktų bei galimybių pasiūlos, jie pavargo ir keliasi atokiau.

Romane intuityviai išsakytos Europos žmogaus dvasinės krizės ir tam tikros gydymo galimybės – atsitraukime nuo skubėjimo ir beverčių daiktų, nuo troškimo turėti ir valdyti. Žinoma, Džedas, man atrodo, pernelyg nuobodus veikėjas tam jausmui išreikšti. Visgi stipriausioji romano pusė yra dabarties kontekstai ir permainos, o moralas labai paprastas: žmogus, apsiginklavęs greitai pakeičiamais daiktais, negali nugalėti gamtos. Tą rodo ir paskutinysis po mirties paskelbtas Džedo nufilmuotas darbas.

Romanas nepaprastai silpnai parašytas, turint galvoje, kad jis pelnė Goncourt‘ų premiją. Jo kalbinė raiška primityvoka, tačiau čia ne vertėjo Dainiaus Gintalo kaltė, tiesiog Houellebecq, pataikaudamas, kaip mėgsta europietiškoji masė, tyčia nusprendė rašyti „plikais“ ir tiesmukais sakiniais. Prėskas tekstas be poetinių įmantrybių, metaforų ir beveik neturintis intertekstualumo retkarčiais priartėja prie eseistikos, aprašomojo bulvarinio žurnalistinio vakaro salono įvykių koncepcijos, kuri švelniai derinama su Džedo gyvenimo pasakojimu. Nepaisant skurdoko literatūrinio braižo, manding, palengvinančio skaityti tekstą bet kuriam paskaitančiam, visgi M. Houellebecq užčiuopė dabarties esmę. Lietuvių autoriams nepaprastai sunku rašyti apie dabartį, nes tai būtų arba migracija, arba bastymasis po pasaulį, arba kokie šeiminių santykių krizė, bet apčiuopti paprastai ir iš esmės lietuvių (taigi ir visų europiečių) jausenas, manau, dar neturime tokio kūrinio. Užtat turime Žemėlapį ir teritoriją, kuris per dešimtmetį nepaseno, netgi sakyčiau, toji realybė atkeliavo ir į Lietuvą, tuo gyvenome visą dešimtmetį, o kaip bus dabar? Tikriausiai teks gerti piliules, kurios pradės gaminti serotoniną.   

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lady Gaga, Ariana Grande - Rain on Me [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Neatsilikdamas nuo karščiausių muzikos naujienų, šįkart noriu trumpai pasidalyti įspūdžiais po naujausio vaizdo klipo ir singlo premjeros, kurią mums pateikė Lady Gaga. Po sėkmingo „Oskaru“ įvertintos dainos „Shallow“, atlikėja sakosi, kad dar labai ilgai negalėjo atsitapatinti nuo Alice, pagrindinės „Taip gimė žvaigždė“ atlikėjos, už kurį buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausia aktorė. Tarp kitko, viena iš būsimojo netrukus išeisiančio albumo „Chromatica“ yra kaip tik toks garso takelis „Alice“, kuriame atlikėja išreiškia savo ryšį su buvusiu vaidmeniu.

Regis, „Chromatica“ albumas sugrąžina atlikėją ten, kur ji buvo palikusi savo pagrindinį monstrišką kūrybos kelią. Nors „Art pop“ albumas ir buvo sukeltas ant kojų, tačiau patys klausytojai labiau troško atlikėjos senajame monstrų mamytės vaidmenyje ir, kad atlikėja grįžtų prie „Born This Way“ koncepcijos. Manau, albumas „Chromatica“ iš esmės išpildo klausytojų lūkesčius, ji vėl tarsi monstrų mamytė, tik šįkart kiek švelnesnė, rožinė, labiau ne monstrė, o į Žemę nusileidusi ateivė. Tai manęs asmeniškai nestebina, kadangi atlikėja iš Niujorko jau seniai yra įtariama kaip turinti reptiloidiškų genų ir iš esmės dėl to pilnas YouTubas įvairiausių vaizdų, kaip atlikėja pati juokauja, kad yra užsislaptinusi ateivė, kai kada publikuojami šiurpūs jos sutrikimai, kurie toli gražu neprimena vaidybos. Atsiranda ir ekstrasensų, kurie „nuskaitydami“ atlikėjos biolauką, sako, kad ji ne visai žmogiškosios DNR struktūros. Kaip yra su tomis konspiracijomis, palieku kiekvieno valiai spręsti, bet kokiu atveju Lady Gaga padarė didžiulį proveržį ir pakeitė nuo 2008 metų pop muzikos industrijos veidą.

Nauja daina „Rain on Me“ sprogo per vieną naktį, o vaizdo klipas per parą buvo peržiūrėtas milijonus kartų. Lady Gagai talkina garsioji atlikėja „ant bangos“ Ariana Grande, kuri tampa stipriu koziriu grįžtant į senąją muzikos vagą. Nors man nepatiko „Stupid love“, pirmasis singlas iš „Chromatica“, tačiau visai neblogai man skamba ir žiūrisi vaizdo klipas „Rain on me“, kuri paremta elektroninės muzikos pagrindu ir disco stiliaus niuansais, kas iš esmės dabar ir kuriama muzikos industrijos viršūnėse. Neatsilikdama nuo mados ir derindama savo ateiviškus įvaizdžius, manau, atlikėja vis dar turi daug ką parodyti pasauliui ir, manau, dar ne kartą ji mus nustebins.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / lyrics

Lady Gaga, Ariana Grande – Rain On Me

I didn’t ask for a free ride
I only ask you to show me a real good time
I never asked for the rainfall
At least I showed up, you showed me nothing at all

It’s coming down on me
Water like misery
It’s coming down on me
I’m ready, rain on me

I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me, rain rain
I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me

Living in a world where no one’s innocent
Oh but at least we try, hmm
Gotta live my truth, not keep it bottled in
So I don’t lose my mind, baby yeah

I can feel it on my skin
It’s coming down on me
Teardrops on my face
Water like misery
Let it wash away my sins
It’s coming down on me
Let it wash away

I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me, rain rain
I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me

Hands up to the sky
I’ll be your galaxy
I’m about to fly
Rain on me, tsunami
Hands up to the sky
I’ll be your galaxy
I’m about to fly
Rain on me

I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me, rain rain
I’d rather be dry but at least I’m alive
Rain on me, rain rain
Rain on me

I hear the thunder coming down, won’t you rain on me?
I hear the thunder coming down, won’t you rain on me?
Rain on me

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip bosė" / "Like a Boss"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių amerikietiškų komedijų pavadinimu „Kaip bosė“ (angl. Like A Boss) (2020), galima sakyti, atitinka klišinę panašių filmų temą: grožio pramonės ir mados industrijoje vyksta įnirtinga kova dėl valdžios ir verslo. Nepaisant konkurencingumo, filmas „moteriškas“, nes jame ne tik, kad pagrindinės veikėjos moterys, bet ir moteriškos draugystės išbandymas, kuris nieko bendro neturi su realiomis moteriškomis draugystėmis gyvenime.

Šaržuotas filmas apie paviršius, kuriame labai daug paprastų, banalių ir jau iš filmo į filmą pasikartojančių ne tik moralų, bet ir scenarijaus frazių. Blogietė imperiją statanti Claire Luna, kurią suvaidina meksikietė Salma Hayek, bando uzurpuoti menką, Mel ir Mia grožio saloną ir produkciją. Visa tai vyksta per archetipinius moters suvokimo paraboles, kad neva šiuolaikinė moteris turi būti seksuali, pavojinga, nepriklausoma ir „su kiaušiais“. O Mel ir Mia tarsi atstovautų tam paprastumui, netgi sakyčiau neišsilavinimui, kuris pasirodo filme deklaruojamas kaip vertybė. Ir visai nesvarbu, kad dvi draugės iš viduriniosios klasės rūko žolę, šmaikščiai prisimena šnioščiančios kokainą ir pas kitas drauges atvemia pieną ir pridaro visokiausių paaugliškų ir nebrandžių dalykų, kuriais žiūrovai yra priversti žavėtis ir netgi juoktis, pagalvoti, kad ir jie norėtų gyventi toje barbių namelyje, elgtis vaikiškai ir smagiai, beveik nepatiriant jokių pasekmių.

Nežinau, filmas iš esmės vietomis juokingas, juokeliai atpažįstami iš visokiausių „Ir velnias dėvi Pradą“, „Parduotuvių maniakės išpažintis“ bei kitų filmų apie masinės vartojimo industrijos karkase vykstančius draugystės ir meilės išbandymus, kurie, pasikartosiu, realiai niekada nebūna tokie. Filmas tikrai ne pyragai, jis lėkštokas, kokios būna dažniausiai lėkštos amerikietiškos komedijos, tačiau argi ne to ir siekiame, kai renkamės žiūrėti komediją?

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb:4.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Septintasis antspaudas" / "Det sjunde inseglet" / "The Seventh Seal"

Sveiki,

Nerekomenduoju šio straipsnio skaityti tiems, kurie dievina Ingmaro Bergmano filmus ir tiems, kurie mano, kad klasikiniais filmais tegalima žavėtis ir šiukštu nekritikuoti. Priminsiu, kad neseniai matytas I. Bergmano filmas „Persona“ (1966) padarė neišdildomą įspūdį, kurį atsiminsiu dar labai ilgai. Labai troškau pamatyti vieną geriausią I. Bergmano filmų „Septintasis antspaudas“ (šved. Det sjunde inseglet) (1957), kuris labai skiriasi nuo „Personos“ ir kitų man matytų šio režisieriaus filmų. 1957 metais režisieriui yra esminiai, nes per tuos metus jis pasauliui pristato ne tik „Septintą antspaudą“, bet ir „Žemuogių pievelę“ bei tokiu būdu įsirašo į didžiausių ir ryškiausių režisierių olimpą.

Pradėsiu nuo to, kad neabejoju režisieriaus talentu bei jo kūrybos galia, tačiau „Septintasis antspaudas“ man nė kiek nepatiko. Taip, novatoriškas, taip, mirties ir keliaujančio riterio šachmatų žaidimas tapo klasikiniu kitų režisierių filmų elementu, kone metafora virtusiu motyvu. Visgi šioji istorija man nepatiko nuo pat pradžių, nors buvau nusiteikęs itin sunkiam, daug įdomių filosofinių pokalbių tarp žmogaus ir pačios mirties, tačiau didžioji filmo dalis skirta viduramžių juokdariams, kurie maro metu keliauja iš miestelio į miestelį ir pokštauja nejuokingomis dainomis, bandydami prasimaitinti. Tuo pačiu metu religiniai fanatikai kankina vargšę merginą, kaltina ją atnešus marą ir, aišku, blondinas gražuolis riteris, kuris meldžiasi, prašydamas Dievo jį nušviesti ir suteikti gyvenimo prasmės... Žodžiu, į scenarijų sudėta nemažai Viduramžių epochos pasaulėžiūros elementų, įpinta ir teatralizuotas mirties, vilkinčios juodą skraistę, motyvas. Viskas kaip ir dera, viskas kaip ir beveik genialu.

Visų pirma, filmas man pernelyg eklektiškas. Kaip mirtis su pjūklu pjauna medį, kuriame tupi žmogus, o ant kelmo po to užstriksi voverė, mano šeima praktiškai nuo to vaizdo mirė iš juoko ir kaltino mane, kad nėra matę didesnės nesąmonės. Netgi supykau, kad jie neįvertina Bergmano idėjų ir raiškos, tačiau filmui pasibaigus pats jutau didžiulį nepasitenkinimą, jog nepajutau nieko. Absoliučiai nieko naujo nepamačiau, nesužinojau, nebuvau nė per nago juodymą nustebintas, lyg visiška priešingybė ekspresyviai ir haliucionacijas keliančiai sudėtingai „Personai“. O tos scenos, kai veikėjas du metrus stovi tolėliau, kitiems lyg neegzistuoja, paeina tris žingsnius ir jau štai jums svečias, su kuriuo reikia sveikintis. Žiauriai nelogiška, nesveikai sąlygiška.

„Septintasis antspaudas“ man pasirodė smarkiai teatralizuotas, vietomis netgi nelabai vykęs, nieko nesakantis apie tų vargšų kaimo juokdarių ir smuklės smurtautojų gyvenimus. Vietomis lygindavau su A. Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“, kuris nepalyginamai aukščiau šio filmo, ten tokios filosofinės idėjos, o „Septintame antspaude“ viskas pernelyg tiesmuka. Be kai kurių ekspresyviai ir įdomiai vykusių scenų bei gebėjimo perteikti netikėtus riterio ir mirties susidūrimo atvejus, manau, visumoje filmas gana nuspėjamas, neįtraukiantis. Daugelis šio filmo idėjomis, elementais pasinaudojo komercinis filmas, tad dabarties režisieriai gali padėkoti I. Bergmanui. O sau pasidedu pliusiuką, kad mačiau filmą, bet jis toli gražu nesužavėjo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela