Šios dienos daina: Miley Cyrus "Midnight Sky" [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Geras garsas, pamaniau klausydamasis šios naujausios Milei Cyrus dainos „Midnight Sky“ (Vidurnakčio dangus). Pastaroji daina yra pirmasis singlas iš būsimo septintojo atlikėjos albumo „She is Miley Cyrus“. Atlikėja paskutiniuoju metu išgyveno ne pačius geriausius laikus, kaip pati teigė, ji ilgai atidėliojo muzikos įrašymo ir albumo kūrimo darbus, nes buvo susirūpinusi asmeniniu gyvenimu. Viešos skyrybos su sutuoktiniu, meilės romanas su mergina ir geltonosios spaudos puolimas atlikėją traumavo paskutiniuosius dvejus metus, todėl į dainą „Midnight Sky“ ji sudėjo šias traumuojančias patirtis.

Daina paremta elektroninės pop muzikos elementais ir disco senuoju stiliumi, tad atrodo, kad M. Cyrus neatsilieka nuo mados, užplūdusios Holivudą ir visą amerikietišką muzikos pop pasaulį gręžtis į disco stiliaus muziką, ją keisti, pertransformuoti. Šiuo atžvilgiu „madinga“, nereiškia, kad M. Cyrus progresyvi ir inovatyvi. Visgi neatimsi vieno – tai itin gerai skambantis gabalas, kur prikimęs žemo tembro atlikėjos balsas magiškai tinka šiam garso takeliui. Atlikėja teigė, kad dainą labiausiai kurti įkvėpė senoji geroji Stevie Nicks, kurios gabalas „Edge of Seventeen“ tapo atraminiu įkvėpimo šaltiniu. Daina apie nepriklausomybę, apie savo gyvenimo kontrolę, nesikišimą į kitų reikalus, manau, pačiai atlikėjai buvo kaip terapinis gydimas, kad galėtų grįžti į sceną.

Kūrinys Lietuvoje pasiekė 18 vietą, Latvijoje 20, Estijoje 27, o Billboard 14 poziciją.

Žodžiai / Lyrics

Miley Cyrus – Midnight Sky

La-la, la-la, la

Yeah, it's been a long night and the mirror's telling me to go home (Home)

But it's been a long time since I felt this good on my own

Lotta years went by with my hands tied up in your ropes

Forever, and ever, no more (No more)

The midnight sky's, the road I'm taking

Head high up in the clouds (Oh-whoa)

I was born to run, I don't belong to anyone, oh, no

I don't need to be loved by you (By you)

Fire in my lungs, can't bite the devil on my tongue, oh, no

I don't need to be loved by you

See my lips, on her mouth, everybody's talking now, baby

Ooh, you know it's true, yeah

That I was born to run, I don't belong to anyone, oh, no

I don't need to be loved by you (Loved by you)

La-la, la-la, la

She got her hair pulled back 'cause the sweat's dripping off of her face (Her face)

Said it ain't so bad if I wanna make a couple mistakes

You should know right now that I never stay put in one place

Forever and ever, no more (No more)

The midnight sky's, the road I'm taking

Head high up in the clouds (Oh-whoa)

I was born to run, I don't belong to anyone, oh, no

I don't need to be loved by you (By you)

Fire in my lungs, can't bite the devil on my tongue, oh, no

I don't need to be loved by you

See my lips, on her mouth, everybody's talking now, baby

Ooh, you know it's true, yeah

That I was born to run, I don't belong to anyone, oh, no

I don't need to be loved by you (By you)

Oh

I don't hide, blurry eyes like you

Like you

I was born to run, I don't belong to anyone, oh, no

I don't need to be loved by you (By you)

Fire in my lungs, can't bite the devil on my tongue, you know

I don't need to be loved by you

See his hands 'round my waist, thought you never be replaced, baby

Ooh, you know it's true, yeah

That I was born to run, I don't belong to anyone, oh, no

I don't need to be loved by you

Yea

La-la, la-la, la

La-la

You know it's true

You know it's true

(Loved by you)

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kolibrio projektas" / "The Hummingbird Project"

Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos keistus amerikietiškus filmus, kur rodo apie labai turtingus verslininkus, kurių biuro darbuotojų kompiuteriuose ir aukštai iškabintuose dideliuose ekranuose nuolat sukasi dideli skaičiukai po kablelio, kurie neva skaičiuoja biržos akcijų pakilimus ir nuosmukius? Tai va, nė velnio nesuprantu, ką tie skaičiukai reiškia, tad jie visada man atrodo labai įtartini. Tokių skaičiukų yra ir filme „Kolibrio projektas“ (angl. The Hummingbird poject ) (2018), kuriame pasakojama apie galingos firmos su atsiskyrusių ir savo įmonę įsteigusių darbuotojų konkurenciją dėl duomenų perdavimo greičio. Šiame filme viską nulemia vienas kitas skaičiukas, tačiau jis gali užkalti veikėjams pusę milijardų dolerių per metus.

Filme pasirodo trys ryškios kino žvaigždės, kurios neblogai įkūnija savo veikėjus, nors jie kiek šabloniški verslo pasauliui. Salma Hayek vaidina, kaip paskutiniu metu jai būdinga, užkietėjusią firmos kietą bosę, kuri dėl pinigų padarys bet ką. Kiek netikėtas Alexsander Skarsgard vaidmuo, primenantis autistu sergantį vyruką genijų, bet tuo pačiu kažkuo jis man labai dirbtinokas šiame filme ir nerangus kaip tinginys Sidas ir filmo „Ledynmetis“, nelabai įdomus ir Jesse Eisenberg, kurio personažas taip užsispiria įgyvendinti šią svajonę (perkasti liesią liniją per kelias JAV valstijas, kad kabeliu tekėtų serverio duomenys), kad galiausiai tampa maniakiškai atgrasus. Kam jis eikvoja savo sveikatą? Ką jis nori įrodyti sau ir aplinkiniams? Veikėjas nenatūraliai psichiškai sumišęs. Čia jis gali dėl to kabelio padaryti bet ką, o pabaigoje sektantams vos pavaikštantis (atseit labai geras) padeda nešioti grudų maišus. Pagalvojau: WTF su šiuo veikėju?

Visumoje filmas turėjo būti lyg ir trileris, o tapo keista pramoginį kiną atliepiančia konkurenciją vaizduojanti pseudokomedija, atseit nevykęs „Aušeno dvyliktukas“. Veikėjai primena ne natūralius žmones, o veikiau personažus, veikiančius pagal komikso dėsnius. Pirmoji filmo pusė itin sausa, žiūrėjau su intencija, kad tuojau atsistosiu ir nutrauksiu šią kankynę, bet pasilikau grynai dėl aktorių. Antroji filmo pusė, kai veikėjas suserga vėžiu, pasidarė šiek tiek įdomesnė, bet visgi „prašliaužė“ istorijos paviršiais, manipuliatyviai paryškino šablonines gailesčio reikalaujančias siužetines linijas, kad parodytų, jog prie technologijų dirba ne kokie kiborgai ar sužvėrėję dėl pinigų žmogėdros, o tie patys sergantys ir pažeidžiami žmonės, tačiau jau šaukštai buvo po pietų ir filmas susižiūrėjo grynai iš inercijos dėl gerai atpažįstamų šablonų. Visgi filmas nėra itin pavykęs, intrigos – vienas kitas „kabliukas“, tačiau trūko idėjos, o labiausiai čia neveikė veikėjų elgsena, psichologija ir, atleiskit aktoriai, bet ir jų vaidyba nelabai įtikino.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švyturys" / "The Lighthouse"

Sveiki,

Režisierių Robert Eggers galima vadinti naujosios siaubo žanro kino kūrėju. 2015 metais pasirodęs jo filmas „Ragana“ buvo kažkas apskritai labai šviežio siaubo kino žanre, kuris, pripažinkime, išgyvena paskutinį dešimtmetį ne pačius geriausius laikus, neskaitant pavienių filmų, kurie nustebina. Man atrodo, kad režisierius R. Eggers‘as toliau eis šiuo keliu ir kurs smarkiai gotiškomis spalvomis šiurpius filmus, kokį galima įvardyti jo paskutiniausią darbą „Švyturys“ (angl. The Lighthouse) (2019), pastarasis papuola į daugelį anų metų geriausių sukurtų filmų sąrašus.

Dviejų aktorių duetas – Robert Pattinson ir Willem Dafoe sukuria itin mįslingus ir šiurpius veikėjus, kurių taip lengvai neužmiršite. Istorija pasakoja apie mažą atokią salą ir du švyturio prižiūrėtojus, kurie apsupti atšiaurių bangų ir nesvetingų sąlygų, pamažu dirbdami dienos darbus ir vakarais nusilakdami alkoholiu prie žibalinės lempos, ima atsiskleisti, kalbėtis, kol galiausiai tikrovė tampa haliucinacija. Jaunajam atvykėliui atrodo, kad jis regi undines, sirenas, kurios koreliuoja su jo sąžinės balsu. Anksčiau vyrukas dirbo Kanadoje ir per lemtingą klaidą jis neišgelbėjo savo partnerio, kurio vardu dangstosi šioje saloje. Ne ką „draugiškesnis“ atrodo ir senasis Tomas Veikas. Atrodo, kad filme nieko ypatingo taip ir nevyksta, nes dienos labai panašios, tik veikėjų psichologinė būsena, atliepdama vėjus ir bangas, vis labiau prastėja. Atsiranda pranašiški ženklai – jūriniai paukščiai ima atakuoti veikėją ir jam atrodo, kad jį kas nori nužudyti. Čia vėlgi prisiminkime klasikinį A. Hitchcock „Paukščiai“.

Įtaigi ir „tiršta“ siaubo atmosfera yra klasikinių siaubo filmų transformacija naujoje kino perspektyvoje. Tai labai veikia! Nes filmas nesistengia atkartoti klasikinių filmų, bet taikliai panaudoja tam tikrus nespalvoto kino elementus ir sukuria kažką naujo – svaiginančią ir sunkiai nusakomą būseną, vienišų su nešvaria sąžine įstrigusių vyrukų būseną, pastarieji apnikti kaltės jausmo yra smarkiai mitologizuoti demonais, galiausiai jie pradeda vienas kitą naikinti. Visgi paversti senuką šunimi filmo pabaigoje ir jį nesipriešinant užkasti gyvą – atrodė kiek keistokas sprendimas, tačiau kartu tai atliepia tikrovės jausmo praradimą. Galiausiai filmo finalas, kada jaunasis patenka į švyturio bokštą, tampa nenuspėjamai keistas – ką mes iš tikrųjų regime? Tai beveik taip pat mistiška kaip, tarkime, Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ finalinė misterinė scena.

„Švyturys“ – puikus siaubo filmas, nutolęs nuo visų šablonų, vidutiniokų siaubo filmų šviesmečiais. Tai novatoriškas žvilgsnis ir nauji siaubo elemento motyvai ir idėja, kad tikrasis siaubas yra žmogaus įtikėjimas siaubu kaip atpirkimo ar susinaikinimo galimybe, tikrasis siaubas yra subjekto viduje ir kyla iš neteisingų gyvenime sprendimų ir elgsenos. Labai įsimenanti kino patirtis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kronos" / "Cronos"

Sveiki,

Daugeliui žinomas režisierius Guilliermo del Toro už savo ypatingus sukurtus filmus „Pano labirintas“ (2006), „Vandens forma“ (2017) bei komerciškai sėkmingą „Pragaro vaikis“ (2004) dalis. Kelias į didįjį kiną šiam režisieriui nebuvo lengvas. Galimas daiktas dėl to, kad jis ne amerikietis, o ir su finansavimu buvo išties striuka. Jo debiutinis ilgametražis siaubo filmas „Kronos“ (ispan. Cronos) (1993) tapo ilgo atkaklaus darbo rezultatu. Režisierius kurdamas šią siaubo juostą paaukojo maždaug 8 metus, buvo įklimpęs į skolas, tad jam norint užbaigti šį filmą reikėjo imti paskolą su 60 procentų palūkanomis, o aktoriams drastiškai sumažinti atlyginimus. Galiausiai „Kronos“ pasiteisino, nes filmas sulaukė pagyrų įvairiuose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Visgi žvelgiant į režisieriaus debiutą iš šių dienų perspektyvos, manding, filmas išties atrodo senstelėjęs. Nufilmuotas devinto dešimtmečio stiliumi, „Kronos“ gali nustebinti nebent kruopščiomis laikmečio detalėmis. Išties sukuriama gera iliuzija apie žmogaus nemirtingumą, jo virtimą vampyriniu zombiu. Stebina įprastinių vampyrų, gyvenančių karstuose ir besiverčiančių į šikšnosparnius, naujo įvaizdžio pateikimas. Visgi pati istorija turi gero potencialo ir scenarijus tikrai vykęs, tačiau visgi filmas man atrodo be kibirkšties.

Labiausiai į akis krinta teatralizuota aktorių vaidyba, pasirinktas tam tikras komiksų ekranizacijai būdinga šabloninė gerųjų ir blogųjų veikėjų elgsenos modelis. Dėdės niekinamas sūnėnas „šokinėja“ aplink jį ir vykdo kriminalus, o pabaigoje pats pribaigia savo sadistą kankintoją. Arba absoliučiai neįtikinama linija – senelio ir anūkės Auroros draugystė, kai senelis ima virsti negyvėliu. Mergaitė net nelepteli žodžio, vaikšto tuščiomis akimis ir netgi elgiasi kaip suaugusi moteris, pavyzdžiui, trenkia lazdos galu piktadariui per pakaušį ir šis, be jokios abejonės, krinta ant žemės be sąmonės (čia tai prisijuokiau). Tačiau filmas nieko bendra neturi su realybe, nes režisierius visada kuria sąlygišką pasaulį, kuriame veikia tam tikri pasakos dėsniai, tad nereiktų itin kruopščiai ieškoti logikos ar sąsajų su tikrove.

Visgi buvau pasiilgęs to dešimto dešimtmečio pradžios Niujorko gatvių, kokių dabar jau kine nepamatysi: rūgstančios kanalizacijos, seni taksi, žmonės ilgais ir plačiais paltais, aptrupėjusios daugiabučių plytų sienos su metaliniais evakuacijos laiptais... Visgi filmas, kad ir koks vietomis atrodytų intriguojantis, visumoje atrodo pernelyg primityvus dėl veikėjų psichologijos.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Graham Swift apie grožinės literatūros vertę ir nepavaldumą laikui

Sveiki,

Neseniai pasirodė A. Ožalo interviu su garsiu britų rašytojų Graham Swift: „Gyvenimas būtų liūdnas, jei jame nebūtų to, ką galėtume pavadinti magija“. Pastarasis rašytojas vėl verčiamas į lietuvių kalbą ir jis, prisipažinsiu, man labai patinka! Nutariau pasidalyti šia citata iš interviu, kuri iš esmės paantrina mano mintijimams apie geros literatūros vertės matą t. y., kad literatūra nėra pavaldi laikui. Geras kūrinys, knyga neapibrėžia laikmečio kaip koks aktualijų laikraštis, ji, kitaip sakant, nesensta, jame veikia vaizduojami amžinieji kitimo dėsniai, kurie aktualūs visais laikais.

Jūsų Maištinga Siela

International Booker 2020 atiteko olandų rašytojai Marieke Lucas Rijneveld už knygą "The Discomfort of Evening"

Sveiki,

Šiandien būčiau ėjęs ramia galva miegoti, žinodamas, kad tarptautinę Booker Prize šiemet pelnė, mano favoritai: Shokoofeh Azar „The Enlightenment of the Greengage Tree“, Daniel Kehlmann „Tyll“ arba Fernanda Melchor „Hurricane Season“. Na, dar iš bėdos, manau, galėjo nuskilti japonų rašytojai Yōko Ogawa „The Memory Police“, bet net nedingtelėjo, kad šią premiją šiemet gaus 1991 metais gimusi olandė Marieke Lucas Rijneveld už kūrinį „The Discomfort of Evening“.(liet. Vakaro nepatogumas).

Ši knyga man jau kėlė įtarimų, kai nagrinėjau ilgąjį Tarptautinio Booker sąrašą, tada pamaniau: nieko sau, tikrai nepraeis toliau. Ir praėjo! Į trumpąjį sąrašą! Tada iš visų knygų į šią žiūrėjau mažiausiai kaip į nugalėtoją. Juolab kad internetas kėlė mano favoritus, peržiūrėjau YuoTubėje ne vieną knygų skaitovų apžvalgas apie knygas ir nepamenu nė vieno, kuris būtų išskyręs būtent šią Nyderlandų/Olandijos rašytojo debiutinį kūrinį. Kai sužinojau, net žiauna atvipo, nes labai ilgai laukiau šios ceremonijos, kuri iš tikrųjų turėjo įvykti gegužės mėnesį, dar prieš paskelbiant ilgąjį Booker Prize 2020 anglakalbių rašytojų sąrašą, tačiau koronavirusas pakoregavo organizatorių planus.

Apie ką knyga „Vakaro nemalonumas“, „Vakaro nepatogumas“ arba „Vakaro diskomfortas“ (tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip verstų lietuvių leidyklos, jeigu susigundytų versti, nes pernykštės „Dangaus kūnus“ taip kol kas niekas ir neišvertė). Įteikdami šiai rašytojai Bookerio premiją (pusę piniginės premijos vertėjai Michele Hutchison), buvo akcentuojama, kad komisija ieškojo knygos, kuri atspindėtų ne tik dabartį, bet atspindėtų amžinąsias, nekintančias laike žmogaus problemas. Taip pat buvo vertinamas jautrus ir vykęs vertimas į anglų kalbą (ką dažniausiai pats pamirštu, galvodamas apie turinį).

29 metų autorė parašė knygą apie mergytę Jasą, kuri gyvena Olandijos provincijoje, ūkininkų šeimoje. Mergytė seka savo brolio mirties aplinkybėmis ir trokšta, kad vietoj jo būtų žuvęs triušis. Galiausiai netekties sielvartas palaužia Jasos šeimą ir ji subyra. Provincijos vaizdavimas neatsitiktinis, nes autorė pati (kaip ir vaizduojamoji Jasa) yra kilusi iš itin religingos šeimos. Savo Booker laimėjimo kalboje teigė, kad iki šiol mėgsta knaisiotis po ūkį, kuopti mėšlą, o po to vakare ilgai ilsėtis nusimaudžius. Jos geriausios draugės – karvės. Romaną rašė ant sienos prisiklijavusi moto: „Būk negailestinga“. Tai darė todėl, kaip ji pakomentavo, kad sietųsi su dabarties negailestingai žmogų triuškinančius pasauliu ir rašydamas to neužmirštų.

Įdomus, bent mane kiek šokiravęs faktas, yra tai, kad rašytoja save laiko tarpiniu variantu tarp vaikino ir merginos. Ankstyvoje vaikystėje jis suprato, kad yra kaip mergaitė ir tėvai jį rengė kaip mergaitę, kol maždaug 20 metų ji perėjo prie berniokiško įvaizdžio, todėl, kaip teigia autorė, jo tėvai iki šiol yra sumišę. Taigi knygoje atsispindi ir traumuojantis religinis vaikų auklėjimas Nyderlandų ūkiškame provincijos fone, kur atrodo, viskas vienodai ir sustyguota, tačiau autorei pavyksta kasdien per veikėjus perteikti įspūdį, jog veikėjai nuolat kažką atranda. Knyga pasižymi įtaigiu poetiniu stiliumi.

Kaip jums tai?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Adelės gyvenimas: I ir II skyriai" / "Žydra spalva - šilčiausia" / "Blue Is the Warmest Color" / "La vie d'Adèle"

Sveiki, skaitytojai,

Šį auksine palmės šakele Tarptautiniame Kanų festivalyje apdovanotą filmą tausojau labai ilgai. Dar ilgiau, tikriausiai, atidėliojau dėl jo ilgumo – 3 valandos! Kuo toliau, tuo man sunkiau išžiūrėti daugiau nei dviejų valandų trukmės filmą, todėl juos paprastai esu linkęs atidėlioti ilgesniam laikui. Na, o režisieriaus filmą Abdellatif Kechiche „Adelės gyvenimas: I ir II skyriai“ (pranc. La vie l‘Adele), arba kai kur verčiama pagal anglišką variantą „Žydra spalva – šilčiausia“ (angl. Blue Is the Warmest Color) (2013) atidėliojau ketvertą metų. Tikriausiai tikslingiau filmą versti pagal anglišką variantą, nes filmas pastatytas pagal dailės grafikos filmą būtent tokiu pavadinimu.

Filmas apie dviejų įsimylėjėlių moterų, Adelės ir Emos, istorija buvo aptarinėjama ilgą laiką. pasirodo, aktorės, kurias išgarsino šie vaidmenys, ne juokais šokiravo paties režisieriaus užgaidos. Vien merginų susitikimo scena buvo perfilmuota šimtą kartų, o sekso scenos, kurios ne vieną šokiruoja atvirumu, buvo filmuojamos dešimt dienų, nuolat aktorėms būnant nuogoms. Kalbinamos aktorės teigė, kad nė už ką daugiau nedirbtų su šiuo režisieriumi. Nepaisant iškankintų aktorių ir griežtų reikalavimų, filmo duetas yra tikriausiai stipriausia filmo dalis, nes aktorės tiesiog filmuojamos stambiu planu, atrodo, natūralios, išskirtinės, gyvos, evoliucionuojančios šiais vaidmenimis. Tai nepaprasti Leo Seydoux ir Adele Exarchopoulos vaidmenys, dėl jų verta žiūrėti šį filmą.

Istorija pasakoja apie mokyklą su literatūrine pakraipa baiginėjančią jaunąją Adelę, kuri nepatenkinta seksualiniu eksperimentavimu su vyrais, galiausiai susidraugauja su mėlynplauke lesbiete ir įsivelia į ilgus dramatiškus santykius. Man patiko, kad istorijoje pavyko gyvai užfiksuoti jaunosios Adelės paklydimą, sutrikimą, atradimą ir vėl paklydimą. Istorija tęsiasi maždaug 3-5 metus, per kuriuos prasideda ir baigiasi Adelės viena gyvenimo atkarpa, kurioje ji pražįsta kaip rožė ir sutraumuoja. Tai dar vienas prancūzų kino mėginimas LGBT asmenų santykius perteikti natūralioje prancūziškoje erdvėje, pavaizduoti įprastiniais normatyviniais santykiais. Nemeluosiu, kad tai vienas geriausių lesbietiškų filmų, kokius esu matęs ir tikrai pranoksta „Liepsnojančios damos portretą“, beje, irgi prancūzišką filmą, kurį galėjote pamatyti šiemet Kino pavasaryje.

Prancūziška maniera nufilmuotas filmas tarsi sukuria gyvenimą kine, patiki slegiančiu Adelės gyvenimo prasmės ir aistros paieškų ritmu. Tiesa, kai kurios erotinės scenos pernelyg pasirodė ištęstos ir tikrai aktorės, atrodo, kad mylėjosi viena su kita, kaip tai daro tikros lesbietės. Toks jausmas, kad režisierius sadistiškai tą norėjo nufilmuoti ir įdėti į filmą. Bet manęs asmeniškai tai neglumino, kadrai estetiški, nors ir netoli iki pronografinio žanro, tačiau žavėjo aktorių ryžtas, atsidavimas. Kad Lea Seydoux puiki, nekilo net abejonių, nes žinau ją iš daugelio jos vaidmenų, tačiau kur kas labiau stebino jaunoji Exarchopoulos, kuri labai įtikinamai perteikė likimo blaškomos būsimos-esamos mokytojos gyvenimą. Filmas išties jaudinantis, gyvas, jautrus, erotizuotas ir, kaip jau sakiau, įtikinantis. Paminklas LGBT žmonėms ir, tiesą sakant, labai labai gerai ir gurmaniškai pažiūrimas visiems heteroseksualams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/10

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela