Knyga: Salman Rushdie "Kichotas"

 Salman Rushdie. „Kichotas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 448 p.

 

Sveiki,

 

Nemaniau, kad kada nors grįšiu prie Salman Rushdie (g. 1947) kūrybos. Kurį laiką jis buvo mano literatūros dievukas, turiu galvoje, taip seniai, kai dar buvau paauglys, o jo pirmąsias lietuviškai knygas leido Alma littera, o Maištingos sielos blogas neegzistavo nei šioje, nei kitoje visatoje. Po to jaučiausi, manding, per daug nutolęs nuo indiškų temų literatūros. Iki šiol G. D. Roberts Šantaramą laikau vienu savo gėdingiausiai neužbaigtu perskaityti kūriniu – man jo buvo tiesiog per daug: gyvenau kaip detektyviniame seriale, nuo kurio vienu metu svaigo galva, o kitu – viskas buvo pernelyg tolima, neaktualu. Tik visai neseniai pajutau, jog senukas S. Rushdie ne iš kelmo spirtas rašytojas veteranas, kuris gali pasiūlyti kažką itin naujo. Jo Bookeriui nominuotas naujasis romanas Kichotas (angl. Quichotte) siūlo nebe indišką Bombėjaus gatvių ir šeimų nesantaikos epą, bet kažką naujo, ką galbūt galima pavadinti vakarietiškos vartotojiškos visuomenės kritika. Knygą į lietuvių kalbą išvertė, sakyčiau, didžiausia Lietuvoje Salmano Rushdie kūrybos ir apskritai indiškos kultūros grožinėje literatūroje specialistė Danguolė Žalytė.  

 

Naujausiame S. Rushdie romane viskas truputį beprotiška, truputį absurdiška, retsykiais atrodo absoliutūs kliedesiai. Galimas daiktas, kad panašiai daugelis skaitytojų pasitiko ir Servanteso 1605 metais pasirodžiusį kūrinį Don Kichotas, kuris buvo riterių romanų ir riterių romantiškosios kultūros parodija. Anuomet kalbėti apie nepasiekiamą širdies damą, svaigti apie meilę, daryti kvailus žygdarbius, kliedėti trubadūriškomis eilėmis buvo ne tokia jau ir kasdieniška realybė, kiek meilės riterių romanų pasakojimų klišė. Matyt, Servantesui netrūko ryžto pasijuokti iš jau anuomet smarkiai klišėmis įrėmintos kultūros. Iš tikrųjų Salman Rushdie perkuria ne patį Don Kichotą, bet adaptuoja jo idėjas šiuolaikiniam pasauliui ir daro tai nestokodamas ir nesigėdydamas savo fantazijos siautulio: tirštai, užtikrintai, makabriškai, satyriškai.

 

Naujųjų laikų Kichote iš esmės susipina dvi istorijos paralelės. Vieno iš jų menamas Autorius, kuris istorijos pradžioje vadinamas Broliu, rašo istoriją apie Kichotą, savo paties prototipą. Savo realybės plotmėje jis kenčia dėl pašlijusių santykių su savo Sūnumi, kurio taip sunkiai susilaukė su žmona. Pasirodo, jo Sūnus užverbuojamas slaptų vyriausybinių organizacijų ir tampa hakerių kovos nariu. Tuo pačiu laikotarpiu Britanijoje gyvenanti jo Sesuo susikūrė savo laimę, pamynusi indiškos moteriškos laimės tradicijas; ji nekenčia rašytojo Brolio, negali jam atleisti už tai, kad jos nepalaikė sunkią gyvenimo akimirką, kai bėgo nuo pedofilo tėvo. Sesuo turi Dukrą, turi teisėją vyrą, kuris laisvalaikiu mėgsta vilkėti moteriškais rūbais, bet netrukus sužino, kad antrąkart jai atsinaujina metastazės. Paralelinėje Brolio (Autoriaus) rašomoje knygoje keistuolis indas Kichotas įsimyli populiarią indų kilmės amerikiečių aktorę Salmą R ir dėl jos leidžiasi per Ameriką į įsivaizduojamus žygius, tiksliau – apsivalymo ir suvokimo kelionę, primenančią Dantės Dieviškąją komediją. Belaužydamas vištienos krūtinėles (kas per tradicija!) per meteoritų lietų jis iš savo ilgesio „pasigimdo“ sūnų Sančą. Istorija tiek neįtikėtina, kad kuris laikas galvojame, kad sūnus tėra tik sąžinės balsas, bepročio išgalvotas veikėjas, tačiau Sančas pamažu įgauna spalvas, ima individualiai mąstyti ir netgi neigti savo tėvą – amžinas tėvo ir sūnaus konfliktas, kūrėjo ir jo kūrinio atskirties problema.

 

Galiausiai šios dvi beprotiškos erdvės istorijos viduryje priartėja ir netrukus ima ryškėti ne tik viso romano struktūra, bet ir pagrindinių siužetinių linijų idėja. Kichoto sunūs taip pat pamilsta damą, jis atkartoja savo tėvo gyvenimo algoritmus, tačiau nuolat kritikuoja tėvą. Jie automobiliu keliauja per Ameriką, patiria rasistinius išpuolius, čia spėjama aptarti amerikiečių požiūrį po Rugsėjo 11-osios į rytų pasaulio žmones, nacionalizmą, ką reiškia būti indu amerikietiškoje kultūroje ir kitos politizuotos socialinės kitataučių problemos.

 

Viena įdomiausių, bent man, istorijų buvo apie aktorę Salmą R, kurios spalvinga biografija priminė senuosiuse S. Rushdie romanuose perteiktų indų moterų gyvenimus. Bipoliniu sutrikimu serganti aktorė, išgarsėjusi vaidindama amerikietiškame seriale, vėliau veda Oprą primenančią TV laidą, o vakarais vartoja narkotikus. Iš tikrųjų S. Rushdie labai gudrus, jis naudodamasis amerikietiškos masinio vartojimo tradicija perkuria ne tik Kichoto realybę, bet ir panaudoja kaip elgsenos, mąstysenos ir vertybių modelio šabloną. Kitaip sakant, romanas atskleidžia, kokioje kultūrinėje terpėje mes skęstame, kaip mes perimame Netflix platformos serialų elgesių modelius, kaip TV projektai, laidos mus išmokė netgi atitinkamai reaguoti, jausti ir suvokti reiškinius.

Rašytojas Salman Rushdie

 

Pats romanas, sakyčiau, parašytas genialiai nepriekaištingai. Jį nėra lengva skaityti, jame kunkuliuoja labai daug beprotybės. Pavyzdžiui, Kichotas keliauja su sūnumi, (kuris dar geba kalbėti su itališkai veblenančius svirpliu ir aptarti savo egzistencinius klausimus), jiedu privažiuoja miestelį, kuriame žmonės virsta kadaise išnykusiais mastodontais... S. Rushdie kaip šabloną paima tam tikrų itin populiarių filmų ir serialų apie vampyrus, vilkolakius tipažus ir perkuria pasakojimą pagal kichotiškojo pasaulio šabloną. Kitaip sakant, Salman Rushdie sodriai miksuoja ir kryžmina masinio vartojimo klišes, kurios pasitarnauja ne vien kaip teksto kūrimo medžiaga, bet ir padeda kurti beprotišką kakofoniją primenantį romano teksto žanrų mišrainę, todėl pasakojime daug absurdiškų prieštarų, eklektikos, nes toks tas mūsų vartotojo pasaulis.

 

Iš vienos pusės knyga yra meilės romanų parodija (kaip Servanteso Don Kichotas), iš kitos – detektyvinis filmas Šioje šalyje nėra vietos senukams adaptacija kalbėti apie rasizmą, iš kitos – mokslinės fantastikos pasaulis, kuriame galioja pasaulio apokalipsinė galimybė. Beprotiškas mokslininkas Salmos R. TV laidoje teigia, jog jis išrašo mašiną, kuri išgelbės pasaulį ir visus perkels į paralelinę Žemę. Galiausiai Kichoto finale turime standartinio mokslinės fantastikos ir populiariojo kino pabaigos formulę: beprotis Kichotas su mylimąją Salma R, likus kelioms valandoms iki pasaulio pabaigos, įeina į kambarį, kuris perkels juos į kitą realybę...

 

S. Rushdie rėmėsi Don Kichotu kaip veikėjo šablonu ir naudojo seną indišką mintį, kad kai bus ištarti devyni milijardai visatos dievo vardų, tada Visata baigs funkcionuoti, nes nebeturės prasmės egzistuoti. Kichotas gauna Salmą R, vadinasi, visata nebeturi prasmės egzistuoti. Galima sakyti ir filosofiškiau, kad kai autorius parašo savo kūrinį, jis nukerpa su juo ryšį, pats kūrinys tampa išbaigtu atskiru nuo autoriaus pasauliu, kuriame veikia saviti dėsniai ir pasireiškia savitas individualumas, panašiai kaip Kichotas paleidžia Sančą į pasaulį ir kaip Sančas palieka savo kūrėją, kaip Brolis užbaigia paskutinį savo rankraščio kūrinį, kaip mes, vartotojai, atsibundame ir suvokiame, kad veikiame ne pagal savo troškimus, bet kaip mūsų žiūrimų serialų, skaitytų knygų, stebėtų TV laidų veikėjai. Kur mūsų pačių tikrumas netikrume?

 

Manau, Kichotas puikus veikėjas, kuris įkūnijo beprotiško ir netikro pasaulio idėją. Šis veikėjas, smarkiai įtikėjęs nesąmonėmis, iš tikrųjų dekonstruoja mūsų laikmečio populiarius įsitikinimus, leidžia suvokti, kokiu mastu esame patys veikiami masinės vartotojiškos kultūros kulto ir kad tai yra ne tik tikrovę matuojantis standartas, bet ir patys tampame niekinami, žeminami, paverčiami komiškais Žemės gyventojais pagal tuos pačius šablonus. „...kliuvo visiems dabartinės tikrovės priešams: skiepų priešininkams, klimato kaitos pamišėliams, naujienų paranojikams, NSO ekspertams, prezidentui, religiniams fanatikams, bukagalviams rasistams, plokščios Žemės teorijos šalininkams, priekabiam jaunimui, godžiam senimui, troliams, dharmos valkatoms, holokausto neigėjams, kanapių mėgėjams, šunų dievintojams (ji bjaurėjosi gyvūnų prijaukinimu) ir „Fox“ (p. 375)“. Mes gyvename jau beprotiškoje kakofonijoje, didžiulės dezinformacijos klane, kuris formuoja mūsų realybę, įskaitant šiuo metu ir karantino baisybes.

 

Masinė kultūra kaip naujos tikrovės parabolė labai primena ir Servanteso Don Kichoto versiją, kai šis buvo įsimylėjęs ne tiek savo širdies damą, kiek pačią meilės idėją: „Net jo neįtikėtina mylimoji mis Salma R šiuo metu tebuvo žodžių, minčių ir televizoriaus atvaizdų kūrinys, Kichoto suvokiamas ne taip, kaip suvokiami tikri daiktai, o kaip fantazija, kuria aistringai tiki, be iš esmės neįmanoma jos pasiekti, kad ir kaip atkakliai vaikytumeis. Atmetęs tikėjimą / netikėjimą, sveiką protą ir žinias, tikrajame pasaulyje esi aklas, kurčias ir kvailas, mąstė Sančas (p. 175).“

 

Tik perskaitęs knygą ėmiau suvokti šio kūrinio ambicingumą. Juk tai genialių daugiabriaunių pasakojimų romanas, kuriame išskleidžiamos kūrinio ir autoriaus santykių problemos, brolių ir seserų nesantaika, tėvo ir sūnaus ryšiai – atrodo, tai, kas taip įprasta S. Rushdie romanuose, tačiau visa tai perteikta atpažįstamais skirtingų žanrų modeliais, (norisi vis dar tikėti sąmokslo teorijomis ir sakyti, kad juos „įbruko Vakarai“), todėl amžinos S. Rushdie literatūrinės temos tampa socialine kritika, kuri pasireiškia nebe indiškais sodriais ir spalvingais paradoksais, bet būtent vakarietiškos kultūros kakofonija, kuriai taip pat nestingai nei sodrumo, nei beprotybės. Don Kichotas skaitomas jau 400 metų, kaip kvailelio veikėjo pasirinkta perspektyva anuomet buvo patogi pozicija parodyti absurdo ir lengvabūdišką klišių pasaulį, taip ir šiais laikais šio veikėjas, – tik iš pažiūros idealistinio naivuolio portreto, – leidžia dirstelėti į mūsų gyvenimą veikiančius algoritmus ir struktūras. O kas toliau? Ką galime padaryti, kai tai atpažįstame? Bjaurėtis savo civilizacija? Trokšti pabėgti į paralelinę Žemę, sulįsti į žemę? Ką galime daryti su tuo pripažinimu, jog gyvename primestą, dirbtinai sugestikuliuotą tikrovę, kur galbūt mūsų pačių net nėra, yra tik televizijos, interneto ir žiniasklaidos sufokusuotas įsivaizduojamas pasaulis?

 

Pripažinsiu, nors skaityti vietomis nebuvo „skanu“, atrodė beprotiška, beveik retsykiais per naivu, tačiau visuminis S. Rushdie romanas Kichotas tvykstelėjo kaip reikiant. Čia net naivumas, net pačios kvailiausios ir pardoksaliausios idėjos veikia bendroje pasakojimo sąrangoje, todėl, nepriklausomai, ar smagu skaityti, ar nelabai – o juk geras kūrinys ir neturėtų pataikauti! – visgi, manau, kad tai vienas drąsiausių pasiteisinusių S. Rushdie literatūrinių eksperimentų. Kosminis Kichotas!

 

Jūsų Maištinga Siela

Esė: Mąstyti apie mirtį per karantiną, arba apie mirties baimės mąstymo algoritmo sukūrimą

Sveiki,

 

Šiandien mirė žymi Lietuvoje kultūros ir meno veikėja Irena Veisaitė. Šiandien Latvijoje mirė anuomet mane pribloškęs Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas. Gruodžio 11 diena. Pasaulyje galbūt dar mirė dešimtys labai talentingų ir man menkai arba visai nežinomų žinomų, kurie savo kultūros nišoje nuveikė Nobelio vertus darbus.

 

Britai jau turi vakciną ir pamažu pradės skiepytis. Lietuviai sėdi prie televizijos ekranų, linksniuoja mirusiųjų pavardes, varto „Maximos“ nuolaidų kalėdinius leidinius (tarp jų yra net pyrago receptas!) ir nereikia turėti daugiau nei šuns smegenų, kad suvoktum, jog gyveni trečiojoje pasaulio šalyje, kur vakcina bus tik tada, kai ją išsidalys „svarbesnės“ šalys. Na, aš visai nepavydžiu nei britams, nei rusams, nei amerikiečiams. Vis tiek nesiskiepyčiau. Ne dėl to, kad netikiu COVID-19. Tikiu. Jau įtikinote, juk mirė Kim Ki-Dukas, juk mirė Irena Veisaitė, mirė dar kiti man nežinomi žmonės. Kodėl tikiu ir nesiskiepysiu – tai jau kitas klausimas, kurio neaptarinėsiu.

 

Visgi „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“ (2003) anuomet ežero saloje nufilmuotas pasakiško grožio filmas, kurį per savo gyvenimą žiūrėjau kokius keturis kartus, laikau pačiu gražiausiu ir geriausiu Kim Ki-Duko filmu. Begalinio švelnumo ir kartu brutalumo, persunktas rytų išminties filmas pasakiško grožio keturių metų laikų fone – kažkaip priešinga tam, ką mačiau paskutiniuose jo suvakarietiškėjusiuose filmuose. Autorius pasirinko Latviją, norėjo gyventi Jūrmaloje, tarp baltų, kitoje pasaulio pusėje nuo saviškių. Manau, mes jam būtume tikę, tačiau pasaulio planai kiek kitokie.

Kadras iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Likimo ironija, iš gruodžio 10 į gruodžio 11 dieną visą naktį galvojau apie mirtį. Naktį nemiegojau. (Atsikėliau ir rašiau, nors dar jaučiau išgertos degtinės kvaitulį. Taip, vėl vakarais gėriau. Kaltas, bet kad nebėra kas daryti, nebežinau, kaip beišbūti blaiviam šiame pamišusiame pasaulyje). Jau kuris laikas mano minčių sraute toji mirtis dažniau pasireiškia kaip natūraliai iškylanti mintis. Žiniasklaida įdiegė, kad pravėrus langą su oro molekulėmis gali įskrieti ir mirtis. Bokačo „Dekamerono“ viduramžių veikėjai kaime taip pat jaučia mirtį, tačiau gyvena įprastą kaimietišką gyvenimą, nes nėra jokio laikraščio ir TV kanalo, kad jiems primintų, jog siautėja maras ir, tarp kitko, nepamirškite bijoti, neatsipalaiduoti. Mums primena, perspėja taip, kad atrodo kaip koks kibernetinis išpuolis prieš sveiką protą: žiūrėkit tie, kurie netikėjote COVID-19, ar dabar tikite? 39 žmonės mirė, ar tikite? Reikia daugiau kraujo? Bus! Ei, netikintieji, pulkite gėdintis, viešai atsiprašykite, atgailaukite, patartina – persirkite patys.

 

Štai ką regiu antraštėse, nuo pjedės stalo nueinančių politikų susuktų veidų istorijose (ar aš niekinu valdžios žmones? Gink Dieve!). Mane perspėja, kad būčiau kaip visi, neturiu teisės abejoti, privalu baugintis, ta baime dalytis viešai, o dar geriau – panikuoti, gyventi tais skaičiais, tarp antraščių. Ar ne šitokia programa slypi po „mes tik perspėjame, kad būtų imtasi visų atsargumo priemonių“ ir šalia papuošimui, nepykit, tarp kitko – statistika, mirčių sąrašas, Kim Ki-Dukas... Beprotybė visu tuo tikėti ir tuo netikėti. Turiu galvoje, kad jau sunku bepatikėti šiomis netektimis, pasiekėme atvirkštinį netikėjimo apogėjų. Kol kas.

 

Prisimenu filmą „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Ten yra toks mažas berniukas, kuris prie gyvūnų pririša po akmenėlį, jiems kaip koks dievukas sukuria gyvenimo naštą, kol galiausiai randa juos neišgyvenusius, jau nuo suraišiojimo pastipusius gyvius. Kiek akmenų mes turime prisirišę? Kiek velkame diena iš dienos, kad vis dažniau ir dažniau imame galvoti apie mirtį kaip apie nuobodžią kasdienybę. Žydai koncentracijos stovyklose mirtį laikė pačia natūraliausia kasdienybės drama, gal net išsivadavimu iš kančių. Kiek dar būsime paminti, kol irgi mūsų mąstymas dar keliais laipsniais pasikeis ir iš tikrųjų imsime galvoti koncentracijos stovyklų sąvokomis. Sakote mirė? Na ir kas! Darysimės cinikai, nes neįmanoma visų apraudoti. Ypač, kai patys galime jau bet kada „papuošti“ tą statistiką. Būti akmeniu, kaip filme, pribaigtu driežu ar gyvačiuku. Vis dažniau ir dažniau šalia tų piktų minčių apie mirtį prisimenu ir tam tikrą paguodžiančią mintį: gyvenimas baigiasi, juk dėl to jis yra gražus, kad neamžinas. Menka paguoda. Tokia menka, kad per graži ir kiek per didelė.

Kadrai iš filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris".

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Giedrė Kazlauskaitė apie lietuvių kalbos brandos egzamino esmę

 Sveiki,

 

Dar viena, man regis, gera Giedrės Kazlauskaitės citata, kuri įvardija mūsų lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminų (pseudo)politizuotą kartelę. Nors neretai egzaminų autoriai „įmeta“ dėl kvapo abstrakčias tolerancijos, laisvės ir kitas temas, kurias šabloniškai tenka „pagrįsti“ patriotizmą ir, pripažinkime, bukai pramokta giesmele apie meilę tėvynei, Lietuvai XX amžiaus literatūrų ištarmėmis. Žinoma, rašinyje galima prieštarauti, piktintis į valias, tačiau, kai remsiesi Maironiu, B. Sruoga ar kokia, Dieve mano, atgyvena, pačiu V.M.-Putinu, nepamiršk paminėti, kaip anie mylėjo Lietuvą, o kaip šiai kartai trūksta patriotiškumo, noro... mirti už tėvynę.

 

Tam tikra prasme koktu ir niūru, kad abiturientų egzaminus formuoja šimtmečiu pasenusių rašytojų legionas vien tam, kaip Darius Kuolys teigė, kad nebūtų užmiršti, kad klasėje sėdi berniukai, kuriuos reikia „paauklėti“ per literatūrą, kad jie nesumoteriškėtų. Kas čia per nesąmonė? Perskaičiau viename interviu ir net negalėjau patikėti, nes D. Kuolį gerbiu nuo mokyklos laikų, tačiau jo seksistinio pasisakymo nesuvirškinu iki šiolei.

 

Pavarčius 5-8 klasių vadovėlius ir pasižiūrėjus programas (turiu galvoje literatūrą), man daugmaž patinka ir tenkina įvairovė. Tekstų pačių pačiausių: nuo vyrų ir moterų rašytojų, verstinių, senovinių ir šiuolaikinių. Ypač 6 klasėje „Baltų lankų“ vadovėlyje, tačiau gimnazistinėms klasėms turinys vis dar diskutuotinas. Nepaisant visko, manau, kad pati svarbiausia brandos egzamino dalis turėtų būti ne pasirėmimas XX amžiaus literatų kūriniais ir „parodymas“, kad juos skaičiau, bei demonstravimas, kaip jų klišinėmis idėjomis „myliu ir suprantu“ pasaulį bei Lietuvą, o būtent unikalus, kūrybiškas jaunuolio mąstymas. Tačiau iš patirties žinau, kad vertinti mąstymą sunku, nors taip turėtų lyg ir būti, tačiau daugiau nei 50 procentų jaunuolių ne tik negeba mąstyti raštu pagal duotas temas, bet sunkiai sugeba užpildyti kelerius metus į dantis duodamą šabloną – tai liūdniausia ir tai ne mokytojų kaltė, tai nesimokymo, neskaitymo padarinys. Iš vienos pusės, jeigu atimsime egzamine įteisintą tipizavimą, žlugs daug prastų vidutiniokų – jie neišlaikys, o iš kitos – ar nereiktų pasakyti, kad laikas pradėti mąstyti ir galiausiai tegu neišlaiko, bet nustokime „gaminti“ kiborgus? Kurią poziciją jūs palaikote?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Troye Sivan - Rager teenager! [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad jaunosios kartos atlikėjas Troye Sivan (g. 1995) yra absoliutus atradimas. Skamba jautriai, paprastai ir labai gerai! Galbūt atlikėjas negali pasigirti plačiais vokaliniais diapazonais, tačiau, ką atlieka, skamba profesionaliai, nemėgėjiškai. T. Sivan tarp dainininko ir aktoriaus. Iš Pietų Afrikos kilęs menininkas pirmiausia išgarsėjo kaip aktorius, vaidino teatre ir 5 ilgametražiuose filmuose, o jo dainos skambėjo filmų garso takeliuose. Hipnotizuojančio vieno diapazono dainavimas žadina vaiduoklišką ilgesį ir paprastą jaukumą.

 

Atlikėjas šiuo metu yra išleidęs tris solo albumus, jie buvo neįtikėtinai gerai įvertinti muzikos kritikų, tik kažkodėl mažai kam žinomi, ypač Lietuvoje. Pats atlikėjas neslepia esąs homoseksualus, jo vaizdo klipuose nestokojama homoerotikos, tačiau mano mėgstamiausia (kol kas) daina vadinasi „Rager Teenager“ (liet. Skudurinis paauglys) iš trečiojo albumo „In a Dream“. Nesivelsiu į vertimus ir žodžių bei prasmių aiškinimus, tik pasakysiu, kad man gražiai skamba ši daina, man patinka nepretenzingas paprastas vaizdo klipas.

 

Vaizdo klipas:

 

Žodžiai / lyrics

Troye Sivan - "Rager teenager!"

 

Hey you

Where you been hanging out lately?

(You)

Sleeping and spending nights, wasting time

Never thought I'd see you again in my life

Why you been acting like a stranger?

Feeling the love, a teenager, ooh

Feels kinda cool in the rager and I

Never thought I'd see the day in my life

Yet here you are

 

I just want to go wild

I just wanna fuck shit up and just ride

In your car tonight

In your bed tonight

I just want to sing loud

I just want to lose myself in a crowd

In your arms tonight

Burn in his arms tonight

 

Hey, my lil rager teenager

Trying to figure it out

Living a season of screaming

And turning it out

Hey, my lil rager teenager

I've missed you around, yeah

Missed you around

 

Hey you

Where you been hanging out lately?

(You)

Sleeping and spending nights, wasting time

Never thought I'd see you again in my life

Why you been acting like a stranger

Feeling the love, a teenager

Feels kinda cool in the rager and I

Never thought I'd see the day in my life

Yet here we are, yeah

Never thought I'd see the day in my life

Yet here we are

 

I just want to go wild

I just wanna do some shit just to try

In your car tonight

In your bed tonight

I just want to sing loud

I just want to lose myself in a crowd

In your arms tonight

Or in his arms tonight

 

Hey, my lil rager teenager

Trying to figure it out

Live in a season of screaming

And turning it out

Hey, my lil rager teenager

Trying to figure it out

Hey, my lil rager teenager

I've missed you around

Missed you around

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Skęstanti Venecija, arba kaip pandemija nuslopino mano smalsumą gyventi

Sveiki,

 

Kaip gyvenate? Jau daugiau nei mėnesį dirbu vien tik nuotoliniu būdu. Manau, kad ant savo kėdės su ratukais ir gyvenu. Užpakalis tampa plokščias kaip keptuvės dugnas, bet ne tai baisiausia. Visada yra fizinio lavinimo pratimų, kuriuos galima pasidaryti pertraukėlių metu, o svarbiausia taisyklė – nepirkti daugiau maisto, nei reikia iš tikrųjų. Juk niekas nenori sustorėti?

 

Vakar Veneciją užliejo jūros vanduo. Be abejo, tai apokalipsės ženklas. Rodė per žinias.

Naktį prastai miegojau. Kraujavo nosis. Laukiau, kol mano lovą irgi pamažu užlies vanduo ir šitaip nuskandins. Nejaučiu Kalėdų. Visą naktį mintys nešė į prisiminimus ir, atrodo, kad anuomet buvo tikrai geriau. Jaučiau Kalėdas, norėjau jų. Dabar nebenoriu, nes tai automatiška, nėra dvasios. Pastaruoju metu ištinka apmaudas, kad pabundu iš miego. Norisi nepabusti. Norisi sapnuoti, nes ten įdomiau. Nesupykčiau, jeigu ten užstrigčiau. Be abejo, atsinaujinusios depresijos požymiai.

 

Bet sako, priimk savo jausmus! Ir gerus, ir blogus! Vis galvoju, kur aš pats dingau, bepriiminėdamas blogus jausmus ir juos pripažindamas? Kur pasidėjo mano gyvenimo džiaugsmas? Atrodo, viskas prėska, niekas nebejaudina, viskas automatizuota: darbas dėl pinigų, atsibudimas dėl darbo, maistas dėl alkio... Tik ėsti ir šikti: mano funkcija, mano gyvenimas. Kaip anuomet, kaip ir visada. Visas tas automatinis algoritmas, įrėmintas beprasmiškame karantine, kur mus gąsdina skaičiais, griežtesniais apribojimais, sankcijomis – sociumas yra beprotybė! ar aš priklausau tos beprotybės daliai? ar ten irgi esu aš? tuose statistiniuose skaičiuose? tuose apklausų rezultatuose, kuriuose gyvenime nesu dalyvavęs, bet esu priskiriamas kažkieno valia? – bandoma sukiršinti dėl kaukių, netgi dviejų metrų nesilaikymo politika.

 

Aną dieną mačiau piktą pensininkę, kuri rėkė ant vidutinio amžiaus moters, kad jos nosis kyšo iš po kaukės:

 

– Tu ką? Nori, kad aš per tave į kapus anksčiau laiko nueičiau?!!

 

Bet ar ne to ir siekiama? Kiršinti? Prisimenu, kaip politikai iniciavo skundimo kultūrą, sukurdami facebooke puslapį, kuriame žmonės skųstų kitus už kaukių nedėvėjimą. Galiausiai žmonės ten krovė tik pačių politikų fotografijas be kaukių. Neišėjo. Bet kitais atvejais visada išeina kiršinti, nes Venecija skęsta, į Europą ateina amžinoji žiema, kuriamas nesaugumo pojūtis, įtariamaisiais tampa visi. Panašiai kaip „Sostų karuose“, belieka sulaukti baltųjų klajūnų iš šiaurės, mutavusių dėl COVID-19 nemirtingų ir neperšaunamų baltųjų lokių, kurie ropšis per langą ir pavers mus kažkuo, kas galbūt buvome, bet neigėme. Zombiais. Pilkaisiais numirėliais.

 

Esminis klausimas: kaip susijaudinti karantino metu? Kaip pajusti, kad nesi vien tik vergovės sistemos už 5 eurus per valandą samdomas „laisvasis“ vergas prie kompiuterio, spręsdamas kitų problemas, kai negali išspręsti savųjų? Kas už to automatizmo dar yra, kad galėtų sujaudinti? Filmai? Knygos? Menas? Jie čia, dabar kartu su manimi, ant sukamosios kėdės, pasiekiami ranka, vienos pelės klavišo paspaudimu. Nebejaudina. Nebeįdomu. Nepakrauna. Tai fiktyvus potyris, kuris neprilygs šuoliui su guma ar parašiutu. Gal labiausiai trūksta adrenalino? Tiesa ir teisingumas nebejaudina. Neteisybė ir patyčios nebejaudina. Nebėra stimulo kovoti, nes pasaulio ir žmonių savo lojimu nepakeisi, o ir, pripažinkime, kad ir nebūtina.

 

Kur pasidėti savo unikalumą? Jis stigmatizuotame ir atomatiškame pasaulyje nereikalingas. Tu tik nesirk, būk sveikas, atlik darbus, funkcionuok, mokėk mokesčius, be priežasties neik į lauką, kurį laiką nesidaugink, jei gali, tyliai bankrutuok, tačiau nesiskųsk. Žmonėms nepatinka, kai sekasi ir nepatinka, kai skundžiamasi dėl nesėkmių. Geriau pilkas viduriukas. Tokie žmonės toleruojami. Venecija skęsta, bet mes kaip „Titanike“ makabriškai grokime instrumentais, niūniuokime paguodos ritualus bent sau, nesitikėdami, kad kas išgirs, kad kas išgelbės.

 

Kaip save patenkinti dvasiškai? Nebėra naujų metodų, praktikų, žodžių. Daugelį jau išbandžiau, kol pastebėjau, kad viskas daugmaž kartojasi algoritmu. Paskutiniu metu nebetikiu Dievu. Tik gyvenimu sąmonėje, kurios dalies išraiška aš ir esu. Laukiu, kol įvyks pabudimas, bet vis labiau jaučiu, kad neįvyks, nes taip ir pasensiu ant šios kėdės su ratukais. Vis labiau tikiu, kad esu pats Dievas, tiek įsižeminęs, praradęs dieviškumą, kad nebeatpažįstu savęs kaip Dievo. Jeigu kam nors pasakyčiau, kad esu Dievas, arba jūs pasakytumėt? Numirtų visi iš juoko. Juokčiausi ir aš, žinoma, lyg pasakęs kokį nors juokelį.

 

Venecija skęsta ir nėra pripučiamų bemiegių lovų, kurios išplukdytų mane į kitą realybę. Kol kas esu čia. Dievas be dieviškumo. Rambėju, tampu nebejautrus ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Vis prisimenu Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ vaizduojama Iskarijotą, kuris nusivylė viskuo. Tai baisiausia, kas gali nutikti. Nes pyktis, nepasitenkinimas, kova – kad ir kaip destruktyviai atrodytų, tie jausmai teikia užtaiso gyventi, o apatija, nusivylimas, abejingumas – tai, kas nebeatitaisoma. Atrodo, kad vaikštau Judo Iskarijoto veidu, pridengtu kiniškomis medicininėmis kaukėmis. Ir atrodo, kad svarbiau už sveikatą visiems yra tik taisyklės, būtina kaukė kaip egzistencijos žymė, nes kitokiu atveju esi kenksmingas, tu, po ta kauke, nieko nereiški, tu vertę turi tik tada, kai nešioji kaukę, panašiai kaip sovietiniai spaliukai su Leninu ženkliuku. Aš visuomenei esu vertingas tik tiek, kiek susimoku mokesčių ir, kad vykdau įsakymus, kitais atvejais esu tik priešas.

 

Pasruvusioje Venecijoje azijiečiai fotografuojasi. Jie šypsosi. Norėčiau ir aš taip jausti gyvenimo džiaugsmą. Džiaugtis mus ištikusia maža tragedija. Tiesiog nuspręsti, kad galiu pajudėti ir kažką padaryti, kad jausčiausi geriau. Ne tik apsisukti aplink savo karintino krėslą – geležinį „Sostų karų“ sostą. Būti daugiau nei tik nudrengtu karantininiu skuduru. Piliečiu, kurį reikia perspėti, kas nutiks, kai šis nesilaikys įstatymo. Galiausiai tie įstatymai man ir neberūpi. Kaip ir Kalėdos. Nebejaudina nei karantinas, nei kaukės, nei baudos, nei Veryga, nei skęstanti Venecija, nei darbas, nebeturiu tikslų, svajoju labai minimaliai, dažniausiai intencija tokia: kaip pratempti dieną, kad vėl galėčiau užmigti? Nuo kada manęs nebepiktina neteisybė, sistema, kuri kiršina, kurioje tiek daug absurdo, kuris nebežeidžia? Kur toji aistra gyventi? Nugalėti, būtinai įrodyti savo tiesą? Ar tai pirmas požymis, kad prigimtinis dieviškumas grįžta į mane? Kai nebelieka kovos? Aš tokio Dievo savyje beskonio ir beaistrio nepažįstu.

 

Venecijos pamatus skalauja kanalų vandenys. Seklūs ir šalti. Balandžiams vis mažiau vietos kur nors nutūpti. Pasaulis skęsta, o dieviškumo nedaugėja. Vien tik išpūsti iš pradžių bauginę, o dabar apatiškai pasitinkami apokalipsės ženklai. Apokalipsė, kuri neturi pabaigos, kurios datos keičiamos, nukeliamos, nes apokalipsė jau įvyko, tik bėda, kad ji nepripažinta ir neįteisinta kaip vienos lyties asmenų partnerytė: visi supranta, kad reiškinys egzistuoja, bet kol nėra įstatymiškai įteisinta, todėl patogu apsimesti, kad tikrovėje tai neegzistuoja.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Miley Cyrus apie alkoholio vartojimą ir discipliną, reiklumą sau

Sveiki,

 

Ši šios dienos citata gal kam pasirodys juokinga arba nereikšminga, išpūstas pop muzikos dievaitės pasisakymas. Nesu tas, kuris žavisi Miley Cyrus asmenybe, tačiau yra ten kažkas, ką galbūt atpažįstu kaip savo. Paskutiniuoju metu jos roko albumas „Plastic Hearts“ man labai aptinka, o jo atsigavęs po balso stygų operacijos balsas dar labiau tapo rokinis.

 

Tiesa tame, kad disciplina ir amžinas reiklumas sau pačiam priveda prie radikalių sprendimų: narkotikai, seksas, alkoholis... M. Cyrus nuo pat mažens labai daug ir sunkiai dirbo. Miegodavo filmavimo aikštelėse po 12 valandų darbo, todėl visiškai natūralu, kad po to norėjosi lengvai prieinamos laisvės, lėbavimo, kitokio gyvenimo būdo, bet reiklumas ir noras kitų nenuvilti iš tikrųjų labai žaloja. Apskritai turėtume gyventi laisviau, turiu galvoje ne alkoholį, bet disciplinos korsetą. Jį tiesiog reiktų atlaisvinti ir į viską žiūrėti kur kas paprasčiau.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tenet" / "Tenet"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Naujausias kultinio režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tenet“ (angl. Tenet) iš tikrųjų vėlei pateisina šio režisieriaus kaip „mindfucker“ kino meno korifėjaus vardą. Esu didelis šio režisieriaus gerbėjas, man jis vienas iš tų nedaugelio šiuolaikinio didžiojo Holivudo kūrėjų, kuris randa balansą tarp savo beprotiškos fantazijos ir masinio kino standartų. Žodžiu, jo kinas tarsi sukaltas pagal atpažįstamus standartus, bet jame visada, kaip Tarantino kine, išliks nolaniška kino dikcija.

 

Naujausias „Tenet“ filmas pasakoja apie juodosios rasės slaptą samdomą agentą, kuris netrukus susiduria su ateities pasaulio technologijomis. Nauja atrasta ir panaudota plutonio medžiaga leidžia prasiskverbti pro matricos skydą ir patirti atvirkštinę laiko tėkmę. Nors didžioji filmo dalis pasakoja ne fantastinę istoriją, o veikiau kriminalinę ir detektyvinę operaciją, kurios metu du agentai iš pradžių bando pavogti Van Gogo paveikslą, vėliau išvaduoti blondinę nuo sadistiškai nusiteikusio mafijozo. Žodžiu, pati siužetinė linija, apie ką sukasi pagrindinis veiksmas, gana stereotipinė ir holivudinė. Galiausiai veikėjai išsiaiškina kelionės laiku algoritmą, todėl gali ir gena užbėgti priešui už akių.

 

Žinoma, įdomiausioji istorijos sąrangos dalis yra šios įprastinės istorijos pateikimas. Vėlgi žaidžiama realybėmis, sąmone, suvokimu. Panašiai kaip ir viename geriausių jo filmų „Pradžia“, čia mes turime tas laiko kilpas, kada nežinai, ar tu gyveni ateityje, ar praeityje. Ir netgi jeigu matai veikėją veiksme, galimas daiktas, kad jis iš praeities ir praeityje jau miręs. Žodžiu, tas laiko šuoliavimas nerealiai išplečia sąmonę ir žiūrovo fantaziją, todėl filmo kompoziciją laikyčiau pačiu svarbiausiu šio sėkmingo ir pripažinto filmo elementu. Visgi gilinantis į pačių veikėjų psichologiją, jų veiksmus ir pasirinkimus, darosi šiek tiek liūdnoka, kad viskas labai standartiškai nyku. Turime geriečius ir blogiečius, turime vėlei didvyrius, komikso stiliaus elgsenos pavyzdžių, kurie vėlei pritinka standartizuotoms Holivudo juostoms. Pagrindinis veikėjas yra absoliučiai simpatiškas, toks geras, kad, atrodo, kaip ir visi likę, tiesiog aplinkybių aukos. Paprasčiau tariant, pačiame filme, kaip ir „Džeimso Bondo“ filmuose, trūksta nebent tikrovės atspindžio, žmogiškumo. Užtenka paanalizuoti, kad ir pagrindinio veikėjo pokalbius su indų kilmės mokslininke, tai pamatysite, kad viskas paremta žaismingų ir netikrų holivudinių gestikuliacijų bendravimo kultūra. Net ir dvylikamečiui aišku, kad žmonės taip gyvenime nesikalba, bet matyt, tokia ta didžiojo kino kaina, tenka pataikauti vardan to, kad būtų išskleisti kiti niuansai.

 

Bet kokiu atveju Holivude šį filmą galima laikyti įvykiu, nors tai nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas. Kartą pamatyti, manau, verta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela