Šios dienos citata: Valentinas Masalskis apie tai, ką gali suvaidinti aktorius ir ko negali

 

Sveiki,

Daug kalbėti šįkart apie šios dienos citatą nesiruošiu. Ji priklauso aktoriui ir režisieriui bei pedagogui Valentinui Masalskiui, kuris viename interviu pasakė seną gerą teatro tiesą apie aktorius. Sunkiausia yra perteikti scenoje tai, kuo save laikai arba esi susitapatinęs. Štai kodėl dorovingam žmogui lengva perteikti paleistuvį, o paleistuviui lengva suvaidinti šventeivą, nes... tu esi laisvas nuo tų schemų ir modelių. Perteikti tą, kas nesi, yra lengva, atsiranda drąsa ir energija, o kai reikia perteikti tai, kas savaime jau esi, galvoji, kaip čia padarius įdomiau, kad kuo liktų mažiau tavęs paties ir tada per galvojimą išblėsta energija ir atsiranda negyvumas. Taigi. Dabar galvoju, juk ir gyvenime, kai manome įtikinamai meluojantys, atsiranda tas pats teatro žaidimas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geri ketinimai" / "Las buenas intenciones" / "The Good Intentions"

 

Sveiki,

Ar įmanoma sukurti filmą, kuris būtų įdomus, tačiau jame nebūtų nė vieno blogo veikėjo? Tikriausiai daugelis pateiktumėte ne vieną europietiško kino pavyzdį, galgi net įvertintą ne vienu prestižiniu apdovanojimu. Vienas iš tokių filmų yra argentiniečių režisierės Anos Garcíos Blayos debiutinis darbas „Geri ketinimai“ (ispan. Las buenas intenciones) (2019), kuris Lietuvoje buvo pristatytas per Kino pavasario festivalį.

Filmą scenarijui rašė pati režisierė, prisiminusi savo vaikystės nutikimus. Istorija mus nukelia į 1990-ųjų Argentinos sostinę Buenos Aires, kurioje, kaip dažnai ir būna, šiame viename didžiausiame pasaulyje megapolių, sunku prasigyventi, todėl lotynų amerikiečiai drąsiai migruoja tarp kaimyninių šalių sostinių ieškodami uždarbio. Dėmesio centre – bohemiškos prigimties trijų vaikų tėvas Gustavas, kuris po pamokų ir savaitgaliais pasiima savo tris vaikus iš buvusios žmonos Secilijos. Gustavui neatrodo, kad labai rūpėtų jo vaikai, jis viską žiūri pro pirštus, nemoka jais rūpintis, tačiau dievina sunkią muziką, futbolą ir savo žolę rūkančius draugus. Natūralu, kad negebėjimas rūpintis vaikais yra negebėjimas planuoti ir savo gyvenimą, todėl Gustavas dažnai gyvena šia diena, skendi skolose ir nelabai prisideda prie vaikų išlaikymo, bet, atrodo, kad jam vaikai rūpi, bet ne tokiomis socialinėmis saugumo formomis, kokiais mes dažnai suvokiame standartinius rūpestingus tėvus. Tai filme ganėtinai įdomu, nes infantilus ir kiek savanaudis tėvas visgi atskleidžiamas ir kaip jautrus tėvas, kuriam rūpi vaikai, kuris suvokia žmonos ir jo naujojo draugo išvykimą į Paragvajų kaip geresnio gyvenimo garantą vaikams.

Iš tikrųjų filme, atrodo, nieko pernelyg daug nevyksta, tačiau turime keletą įdomesnių atšakų t. y. Gustavą, kuris apdovanotas tėvystės dovana, bet yra toli gražu netobulas ir atsainus, bet nuoširdus tėvas ir, žinoma, socialinius lotynų amerikiečių rėmus, kai gyvenimo aplinkybes ir šeimų santykius lemia ne „aš noriu taip ir anaip“ gyvenimo aplinkybės, bet skurdas ir geresnio gyvenimo paieškos. Norėčiau pagirti šįkart nuoširdų ir organiškai bei subtiliai kasdieniškai perteiktą vaikų vaidybą ir apskritai aktorių darbą, nes atsisakyti beveik visi holivudiniai sintetiniai nenatūralumai, pradedant susireikšminusiais ir teatralizuotai perteiktomis scenomis ir baigiant neretai negyvais dialogais – čia šito beveik nerasite, todėl filmas pavyko toks nuoširdus, tikroviškas, (kai kada dvelkia natūraliai pagautais eksperimentiniais kadrais), suprantamas tikriausiai visoms civilizuotoms kultūroms. Pabaigoje parodomi pačios režisierės išsaugoti dokumentiniai kadrai iš alternatyvios šios istorijos autentiškų prisiminimų.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.8

 

Puslapis į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką" / "Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer"

 

Sveiki,

Prieš kelerius metus baigiau žiūrėti itin pasaulyje daug dėmesio sulaukusio ir mane, tiesą sakant, pritrenkusio serialo „Apkaltintas žmogžudyste“. Kol kas nieko negirdėti apie trečiojo sezono kūrimą, o man taip norėjosi kažko labai įtraukiančio, detektyviško ir, ko čia slėpti, kas leistų atsitraukti nuo mūsų kasdienių nesąmonių ir pasipiktinti Amerikos realybe bei leistų sukurti iliuziją, kad kitur tai tikrai blogiau, nei pas mus. Pasirinkau keistą mini Netflix serialą neįtikėtinu pavadinimu „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“ (angl. Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer) (2019). Tai trijų ilgų serijų mini serialas toli gražu ne apie kates, nes, kad ir kaip jos man patiktų, nesiryžčiau žiūrėti apie skrodžiamas ir kankinamas kates. Tai taip pat nėra liguista istorija apie žmones (kaip ta iš „Simpsonų“ pakvaišusi Lady Cat), kurie savo namų sienas nukabinėja kačių nuotraukomis, o naktimis juos aplanko kačių angelai. Ne, serialas ne apie tai, jis kur kas geresnis, nei būtų galima numanyti.

Toliau dalysiuosi šio serialo įspūdžiais, bus atskleistos turinio detalės, tad prieš skaitant labiau rekomenduočiau pasižiūrėti patį serialą, nes nebebus taip įdomu žiūrėti, jeigu daugmaž viską žinosite.

Tiesą sakant, tos trys serijos „suėjo“ kaip vienas ilgas dokumentinis filmas su pagerintu trilerio efektu. Netflix‘ai moka kurti panašaus turinio žanrą, nes pažiūrėjęs pirmą seriją iškart griebsi kitą. Istorija prasideda tikrovėje apie 2010 metus, kada kažkas facebooke paplatino šokiruojantį vaizdo įrašą, kuriame jaunuolis į plastikinį įdeda du mažus kačiukus ir siurbliu ištraukia orą. Žinoma, kačiukai žūsta, o internete atsiranda ištisa tūkstantinė grupė, kuri pasibaisėjusi pradeda aiškintis, kas galėjo tai padaryti. Labiausiai į tas paieškas įsitraukia Deanna Thompson iš Las Vegaso ir John Green iš, jeigu neklystu, Kanados. Savo puslapyje jie analizuoja vaizdo įrašą ir bando nustatyti, iš kur darytas vaizdas. Neįtikėtina, tačiau įrašas padarytas mažame kambarėlyje, kuriame eina ukrainietiška TV laida, tačiau yra dulkių siurblys, kuriais prekiaujama tik Šiaurės Amerikoje. Galiausiai kruopščiai išanalizavę įrašą, jie nusprendžia, kad neįmanoma nustatyti, kas nudaigojo tuos kačiukus, bet... jie dar nežino, kad žudikas integravosi į jų socialinę grupę ir seka jų kiekvieną žingsnį.

Galiausiai žudikas pateikia dar keletą vaizdo įrašų, susikūręs daug padirbtų anketų, jis meta įvairiausias užuominas, o lengvatikiai manosi, kad aptikę tinkamą asmenį. Galiausiai žudikas pateikia vaizdo įrašą, kaip sušeria katę pitonui ir duoda užuomina, kad jis kuria filmą, kuriame netrukus mirs ir žmogus. Kol žudikas ruošiasi, internautams pavyko ne tiek ir mažai sužinoti. Pagrindinis įtariamasis iš Monrealio kilęs aktoriumi ir modeliu trokštantis būti Luka Magnotta, tačiau jis išvykęs į Europą ir tikina, kad su tuo nieko bendro neturi, tačiau netrukus pademonstruojamas įrašas, kaip ledo kirtikliu nužudomas nuogas vyriškis, o tada jau įsitraukia ir policija, pasakojama istorija apie lagamine aptiktas kūno dalis, kirminus ir t. t.

Tai toks būtų pagrindinis šio serialo siužetas. Lyg žiūrėtum trilerį, o ne tikrovės dalykus. Sunku protu suvokti, jog iš tikrųjų tokie dalykai vyko nuo 2010 iki pat 2012 metų vidurio, kai tikrasis žudikas dėka internautų sugaunamas. Visos tos detalės ir beprotiškiausi eksperimentai bei žudiko gebėjimas pasprukti, suklaidinant gaudytojus, stebina. Stebina ir šio detektyvo naratyvas, kuris prasideda kačiukų žudymais ir pačių internautų nepasidavimu sučiupti žudiką, nors jis būtų kad ir pačiame Sibire. Kas mūsų senais bočių laikais nėra daigojęs naminių gyvūnėlių? Pats dar pamenu, kaip močiutė nešė šuniukus skandinti į kūdrą, nes sovietiniais laikais nebuvo tokio dalyko, kaip gyvūnų teisės, globos namai ir t.t., todėl kaimuose žmonės su gyvūnų pertekliumi tvarkėsi kas kaip išmanė ir tikrai ne pačiomis humaniškiausiomis priemonėmis, bet...

Kadrai iš serialo

Siejant gyvūnų utilizavimą ir gyvūnų kankinimo elementus internautams pakraupinti, manau, žudikas tikrai persistengė. Galiausiai pajutęs, kad yra nepagaunama internetinė žvaigždė, jis iš tikrųjų užmuša žmogų. Ir tai padaro kažkada aplinkos atstumtas homoseksualus modelis, taip niekada ir netapęs tikru modeliu ir aktoriumi. Iš pažiūros švelnus ir seriale labai pabrėžiama, kad mandagus žudikas Luka Magnotta sakosi, jog pats to nedaręs, o jį privertė mistiškas „draugužis“, kuris (kaip neįtikėtina!) yra iš tikrųjų jo galvoje. Būtent čia, man regis, serialo kūrėjai ir padarė skubėtą istorijos spragą, nes norėjosi didesnės plėtotės apie Lukos psichiką ir jo įsivaizduojamą, o gal ir galimai egzistavusį draugą, juk viename vaizdo įraše mes matome net tris rankas, laikant pitoną? Tai kas visgi buvo toji trečioji ranka? Tik laikinai užbėgęs pitono savininkas?

Galiausiai serialas pateikia šokiruojantį dalyką, mat kiekvienoje Lukos darytame vaizdo įraše jis panaudoja filmų užuominos detales, tarsi jį susektų, bet iki galo nepagautų. Iš tikrųjų Luka manėsi, jog jis pagrindinis aktorius, elgiasi kaip Sharon Stone iš filmo „Esminis instinktas“, netgi jo įsivaizduojamas draugas yra filmo personažas, o Lukos ilgesys primena psichuojančio bepročio žudikišką performansą, kuris prasidėjo nuo kačiukų ir baigėsi Interpolu ir masinėmis gaudynėmis bei visuotine žinių transliacija. Dievaži, tai tarsi kačių „zodiakas“, jeigu žinote šį taip niekada ir nepagautą bei neišaiškintą amerikiečių serijinį žudiką.

Pabaigoje pagrindinė įvykių stebėtoja ir iniciatorė Deanna klausia žiūrovų (kartu ir savęs pačios), kiek iš tikrųjų jie kaip internautai prisidėjo pakurstydami populiarumu ir dėmesiu Luką įvykdyti žmogžudystę ir kiek mes patys prisidedame žiūrėdami tokius filmus ir serialus? Iš tikrųjų medijos itin pavojingos, sako serialas, ir pamatuoti atsakomybę bei ribas yra labai sunku, o gal ir visai neįmanoma. Visgi tai šokiruojančio siužeto serialas, kuris primena gerai sukaltą trilerį, tačiau užčiuopia ir pilietiškumo svarbą, saugumo internete ir psichinės sveikatos prevencines problemas. Rekomenduoju peržiūrėti kokią bemiegę naktį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktadariai" / "Villains"

 

Sveiki,

Ką daryti, kai norisi ką nors pažiūrėti, bet nesinori veltis į rimtą filmą? Ogi renkiesi pop kiną ir dažniausiai stengiesi pasirinkti bent jau tokį, kuris nebūtų visiško dugno dumblas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti Dan Berk ir Robert Olsen režisuotą tragikomediją su trilerio elementais „Piktadariai“ (angl. Villains) (2019). Filmas pasakoja apie degalines apiplėšinėjančią porelę, kuri nori automobiliu nuvykti į Floridą ir susikurti padorų gyvenimą. Bet ar tai įmanoma, kai viskas pradedama nuo apiplėšinėjimo ir narkotikų?

Filmas tampa įdomus, kai po degalinės apiplėšimo jiedu sustoja miške, nes staiga baigėsi degalai ir jų kelionė, rodos, irgi pasibaigė. Jie negali grįžti atgal į degalinę, nes jų lauktų policija, negali vykti toliau, nes neturi degalų. Maža pasirinkimo, tačiau porelė pastebi, jog tarp miškų yra įsikūręs prabangus namas, kurį nusprendžia apiplėšti, tačiau labai nustemba, kai rūsyje aptinka žmogų... Žodžiu, toliau filmas nejuda iš vietos, nes visas trileris su nukvakusiais psichopatais ir jaunaisiais narkomanais vyks name praktiškai iki pat pabaigos.

Prisimenate „Bukas ir bukesnis“ porelę? Galima sakyti, kad čia filme kažkas panašaus, nes pagrindiniai veikėjai labai buki, ypač vyrukas, kuris net nepažiūri, ar automobilyje yra degalų... Dar kvailesni dalykai vyksta pačiame name, kai nusikaltėliai tampa kitų nusikaltėlių aukomis, o viskas filme pateikiama tarsi žiūrėtume smurto beprotišką istoriją su juodosios komedijos prieskoniais, vadinasi, šou. Kai to imasi daryti Tarantinas, abejonių nekyla, jog jo kuriami buki veikėjai yra vykę, išrutulioti iš komikso pasaulio ir aštriai įdomūs, nenuspėjami, tačiau „Piktadariuose“, nors ir bandoma naudoti tarantiniškuosius elementus, viskas atrodo ganėtinai prėskai. Gal dėl to, kad siužetas nuspėjamas, biudžetas ganėtinai mažas, o veikėjai beveik neindividualizuojami, be asmeninės istorijos. Išskirčiau šlykščiąją ir gerai pavykusią sceną su iš liežuvio ištrauktu auskaru, kuriuo niekšeliui pavyksta atrakinti antrankius. Kita piktadarių porelė itin nusibodusio braižo: impotentas pastabusis vyrukas ir lėlę tarsi kūdikį sūpuojanti sekso ištroškusi moterėlė. Geriau nesugalvosi, margi veikėjai kaip pats pasaulis, tačiau jie šabloniniai, matytos problemos ir pakrikusio charakterio rėmai iš kitų trilerių ir siaubo filmų, tad filmas, nors ir stengiasi pramušti dienos šviesą, idėjų įdomesnių kaip ir įdomesnio scenarijaus visgi neturi, todėl filmas lieka absoliuti vidutinybė, kurią po pusmečio daugelis pamiršime.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Ilgasis Booker Prize 2022 knygų sąrašas / The Booker Prize longlist 2022

 

Sveiki,

Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, paskelbtas ilgasis Booker Prize knygų sąrašas. Tai tikriausiai mano labiausiai laukiama knygų premija, kadangi nuo jos dažniausiai „atsispiriu“ rinkdamasis lietuviškai išverstus kūrinius, kurių dažna leidykla neišvengia ir taip pat remiasi rinkdamos, ką išleisti savo skaitytojams.

Nuodugniau apie tai, kaip buvo išrinktos iš 169 knygų 13 ilgojo sąrašo kūrinių, galite paskaityti ganėtinai išsamų 15min.lt straipsnį: „Paskelbtas ilgasis 2022-ųjų „Bookerio“ premijos sąrašas.“ Pastarajame susipažinsite artimiau su autoriais ir tam tikromis įdomybėmis, rekordais, na, o aš tradiciškai apžvelgsiu turinio prasme kiekvieną iš šių knygų ir pasakysiu, kuri knyga mane domintų, o kurios galbūt neimčiau net į rankas.

1 NoViolet Bulawayo „Glory“ (liet. Garbė)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 399)

Knyga turi ir kitą paantraštę, kur kas politiškesnę „Mums reikia naujų vardų“, kurią skyrė Booker finalininkai tikriausiai įvardydami šią autorę kaip naujo literatūrinio vardo atėjimą į pasaulį. Tai debiutinis Zimbabvės autorės romanas, o pastaruoju metu Booker‘is labai mėgsta Afrikos literatūrą, tad ir pas mus su vertimais pastaruoju metu ne taip jau ir prastai! Naujasis Afrikos literatūros balsas pasakoja, kaip jau įprasta to regiono literatūrai, mitologizuotą istoriją apie išgalvotą šalį, bet ryškiai susietą su pačia Zimbabve. Tai 40 metų trunkantis kančios politinis saulėlydis, kai šalį valdo neveiksnus vadinamas vadas Senasis Arklys, dėl kurio kenčia smarkiai kasdien traumuojama tauta. Įdomiausia šioje knygoje tikriausiai yra ne mitologija, ne iš sąstingio bundančios ir besivaduojančios tautos istorija, o tai, kad ji perteikta skirtingų gyvūnų balsais ir, bent jau man, aiški aliuzija į Orwello „Gyvulių ūkį“. Manau, tokia literatūra būtų įdomi.

2 Hernan Diaz „Trust“ (liet. „Pasitikėk“)

Puslapių 416, Goodreads.com reitingas 3.91 (balsų 5095)

Štai ką sako kritikai apie H. Diaz romaną: „Tai elegantiškas, daugialypis epas, atkuriantis balsus, slėptus po mitais, pateisinančiais mūsų pagrindinę nelygybę, „Trust“ yra literatūrinis triumfas su plakančia širdimi ir įdomia strategija.“ Autorius remiasi Volstryto magnato Benjamino ir aristokratės Helenos meilės istorija, kuri XX amžiuje pirmojoje pusėje tapo tikra sensacija, pagal juos parašytas ne vienas kūrinys, tačiau H. Diaz bando visai kitą perspektyvą ir viską perteikti „iš vidaus“. Tai knyga, kuri vaizduoja augančios galios struktūras, kurios turės įtakos visos planetos žmonėms ir gyvoms struktūromis. Kaip pinigai ir galia iškreipia tikrovę, kaip manipuliuojama visuomene, sakyčiau, knyga absoliučiai amerikietiška. Kiek man žinoma, aktorė Kate Winslet neseniai paskelbė, kad dirbs prie šios knygos ekranizacijos.

3 Percival Everett „The Threes“ (liet. „Medžiai“)

Puslapių 309, Goodreads.com reitingas 4.16 (balsų 2453)

„Medžiai“ itin amerikietiška knyga, kurią parašė jau nemažai išleidęs amerikiečių rašytojas P. Evererttas. Pats būdamas juodaodžiu gilinasi į afroamerikiečių problemas, tad šįkart autorius pasirinko rašyti detektyvą apie Money miestelyje vykstančias žmogžudystes. Ne tiek Bookeriuose būna tų detektyvų, tačiau šioji (kol kas neskaičius) mano iš ankstinė nuostata tokia, kad tai labai panašu į tuos ekranizuotus detektyvinius trilerius iš 90-ųjų apie rasines žmogžudystes. Kritikai tikina, kad rašytojas laiko ir jaučia Amerikos literatūros pulsą, sugeba greitai ir veržliai rašyti apie nosį krapštančius policininkus ir žiaurų žmogžudį, kuris žudo pagal vieno žmogaus panašumą, tad knygoje viskas dėliojama taip, lyg tai būtų kerštaujančio psichopato kraugeriškas kerštavimas. Nežinau, šioji knyga kol kas nevilioja.

4 Karen Joy Fowler „Booth“ (liet. „Booth“)

Puslapių 480, Goodreads.com reitingas 3.88 (balsų 4087)

Garsi amerikiečių rašytoja, lietuviams tikriausiai labiausiai žinoma už lietuviškai išverstą romaną „Džeinės Ostin knygų klubas“, šįkart sugrįžta su trenksmu pristatydama romaną „Booth“. Booth – tai šeimos pavardė, kuri realiai atspindi XIX amžiaus pirmosios pusės sudėtingą tiek istoriškai, tiek politiškai amerikiečių gyvenimą. Istorija pasakoja apie šeimą, kuri nusprendžia susilaukti 10 vaikų, atsikrausto į šiaurines JAV valstijas, kuri viskas kur kas taikiau ir stabiliau. Čia šeima įkuria pirmąjį keliaujantį šeimos teatrą, į kurį įsitraukia tiek vyras, tiek žmona, o vėliau ir augantys vaikai. Šeima gyvena pakankamai laisvai ir įdomiai, jie kalbasi ir stato Šekspyro dramas, tačiau netrukus sėkmė ima slysti jiems iš rankų. Įtikėję keista pranašyste jiems iš tikrųjų ima atsitikti nelaimės ir kriminaliniai įvykiai (netrukus bus nušautas teatre Abraomas Linkolnas), o šalyje jau bręsta Pilietinis karas ir troškimas panaikinti vergvalystę...

5 Alan Garner „Treacle Walker“ (liet. Triklis Valkeris)

Puslapių 152, Goodreads.com reitingas 3.80 (balsų 543)

Šiaip britų rašytojas Alan Graner rašė visą savo gyvenimą ir tai seniausias visų laikų nominuotas Bookeristas šiuose sąrašuose. Nedidukėje knygoje autorius, kaip jam ir įprasta, kuria magišką pasaulį, suliedamas mitologiją su folkloru. Šioje knygoje pasakojama apie mažą berniuką, kuris skaitinėja komiksus, tačiau jo žvilgsnis nuolat nuslysta į aplinkos detales, kol galiausiai atsiskleidžia ypatingas berniuko žvilgsnis į pasaulį. Berniukas susidraugauja su keistuoliu Trikliu Valkeriu, kuris jam tampa tarsi kelrode žvaigžde, mokytoju, parodančiu visiškai kitokį pasaulį, nei jis galvojo iki tol. Manau, ši knyga universali, bet labiau skirta paaugliams arba jaunimui.

6 Shehan Karunatilaka „The Seven Moons of Maali Almeida“ (liet. Septyni Mali Almeidos mėnuliai)

Puslapių 368, Goodreads.com reitingas 4.05 (balsų 101)

Bookeryje dar viena egzotika – angliškai rašantis Šri Lankos menininkas Shehanas Karunatilada. Prieš dešimtmetį išgarsėjęs rašytojas romanu „Kinas“, buvo kurį laiką dingęs, tačiau jis sugrįžo su stulbinančiu, kaip sako knygos skaitytojai, satyriniu kūriniu. Istorija pasakoja apie 1989-uosius Šri Lankos sostinę Kolombą, kuriame nužudomas garsus šalies karo fotografas ir šiaip lošėjas, linkęs į ekstremalius dalykus. Jo lavonas plūduriuoja viename iš šalies ežerų, o visa istorija perteikiama iš pomirtinio pasaulio. Mirusysis nežino, kas jį nužudė, sąrašas įtariamųjų labai ilgas dėl šalyje esančios korupcijos, tad jis šioje egzistencinėje plotmėje turi 7 mėnulius (taip matuojamas laikas), kad išsiaiškintų, kas tai padarė. Kol jis tą sarkastiškai daro, atskleidžiama jo meilės istorija...

7 Claire Keegan „Small Things Like These“ (liet. „Tokie smulkūs dalykai“)

Puslapių 118, Goodreads.com reitingas 4.20 (balsų 2465)

Apie šią knygą nėra ko daug ir kalbėti, nes mes ją išsivertėme ir išsileidome stebėtinai greitai. Vertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos lankos. Cituoju: „1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.“

8 Greame Macrae Burnet „Case Study“ (liet. „Atvejo analizė“)

Puslapių 288, Goodreads.com 3.75 (balsų 1050)

Manau, šis romanas man turėtų patikti, bet galiu ir klysti. Škotų kilmės rašytojas savo intriguojančia istorija mus nukelia į 1965 metų Londoną, kuriame jauna pagrindinė veikėja tyrinėja savo sesers savižudybės atvejį. Ji mano, kad šioji nusižudė dėl to, kad ją tai padaryti privertė jos psichoterapeutas. Apsimetusi visai kita moterimi, ji užsirašo pas daktarą ir pradeda lankyti savo įtariamojo seansus, o viską fiksuoja ir užrašinėja savo sąsiuviniuose, kurie ir yra šio romano forma. Galiausiai mergina patenka į visai netikėtą pasaulį ir pradeda abejoti viskuo, kuo iki tol tikėjo, netgi savimi. Toks psichologizuotas trileris apie savęs ir tiesos paieškas.

9 Audrey Magee „The Colony“ (liet. „Kolonija“).

Puslapių 376, Goodreads.com reitingas 4.26 (balsų 824)

Perspektyvios airių rašytojas Audrey Magee antrasis romanas „Kolonija“ pateko į ilgąjį Booker sąrašą. Romane vaizduojama 1979 metų Airija, kai šalyje prasiveržė smurtas ir nesantaika. (Beje, panašios tematikos už romaną „Pienininkas“ kita airių autorė A. Burn pelnė Bookerį), tačiau čia istorija kiek kitokia. Kolonija – tai atoki Airijos sala pietvakarinėje jūrų dalyje. Į ją keliauja ne itin jūrą mėgstantis dailininkas Loidas, kuris trokšta savo kūrybai naujo įkvėpimo šaltinio ir mano, kad būvimas atokioje saloje su vietos gyventojams tai jam suteiks. Salos gyventojus labai saugo prancūzas Mansonas, kuris tyrinėja ypatingą šios salos kalbinį dialektą ir kultūrą, todėl jis trokšta išguiti iš salos viską, kas gali pakenkti ar pakeisti vietos kultūrą, todėl natūralu, kad dailininką jis mato kaip invazinį žmogų. Autorė vaizduoja salos gyventojus, jų pasirinkimus ir pokyčius. Kol pačioje Airijoje liejasi kraujas, panašu, kad kiek kitokiais rakursais vyksta kovos ir pačiuose atokiausiuose pasaulio kampeliuose.

10 Maddie Mortimer „Maps of Our Spectacular Bodies“ (liet. Mūsų įspūdingų kūnų žemėlapiai“)

Puslapių 448, Goodreads.com reitingas 4.15 (balsų 250)

Šiame labai gražiame jaunos britų rašytojos debiutiniame romane pasakojama apie senatvės poveikį žmogaus sąmonei. Knygoje vaizduojama pagyvenusi Lia, kuri sužino, jog serga nepagydoma liga ir, galimas daiktas, greitai mirs. Ji ima sarkastiškai tyrinėti ir prisiminti savo gyvenimą, kaip kiekvienas žmogus pakeitė jos kūną. Tai kūniškas romanas, kritikai jį išskiria kaip komišką buitinį epinį kūrinį, kuriame atskleidžiamos Lios gyvenimo tamsa ir šviesa. Romane gvildenama jos santuokos tema, taip pat išskleidžiama jos sudėtingi santykiai su dukra Iris, kuri itin prisirišusi prie savo socialinių tinklų. Knyga, man regis, atrodo absoliučiai šiuolaikinis šeimos modelis, būtų įdomu sužinoti, koks autorės stilius, nes kritikai pabrėžia būtent išskirtinį autorės tekstinį muzikalumą.

11 Leila Mottley „Nightcrawling“ (liet. „Naktinis persikraustymas“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.22 (balsų 3985)

Jauniausia visų laikų Booker Prize nominantė šią knygą, kaip ji tikina, parašė būdama septyniolikos metų. Pati rašytoja kilusi iš Kalifornijos Oklendo, tad ir romane ji vaizduoja šio miesto rajono kvartalus. Romane pasakojama apie du jaunus mokyklą metusius žmones Markusą ir jo seserį Kiarą, kurie savo šeimoje patyrę ir mirtį bei nesantaiką bando kaip nors išgyventi. Marksusas svajoja tapti repo žvaigžde, o Kiara kur kas žemiškesnė ir suvokia, jog gyventi reikia dabar, todėl stengiasi sudurti galą su galu pakilus būsto nuomos kainai. Jiedu taip pat bando apsaugoti mažametį rajono berniuką, bet vieną naktį viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai Kiara įsivelia į istoriją su vietos policijos departamentu. Ji pamato tai, kas gali šokiruoti ir demaskuoti apskritai visą policiją šalies mastu, todėl ji tampa svarbia liudininke...  

12 Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (liet. „Po Sapho“)

Puslapių 288, Goodreads.com reitingas 4.42 (balsų 36)

Menkai kam žinomos rašytojos Selby Wynn Schwartz debiutinis romanas „Po Sapho“ yra antikinės garsiausios poetės ir jos mokinių bei mūzų transformacija. Atrodo, kad Sapho anuomet padarė esminį moters literatūroje ir mene lūžį, kurį pakeitė po to romėnai ir galiausiai visai iš šio lauko moteris išstūmė Viduramžiai. Autorė šią knygą sukūrė vinjetės struktūros pavidalu, skirdama dėmesio istorinėms moterims, kurios darė praeityje esminius pasirinkimus, susijusius su menu ir literatūra. Tai daugiabalsis sudurstytas pasakojimas iš skirtingų epochų ir moterų balsų. Paminėsiu tik vieną: Virginia Woolf, kuri savo prisiminimuose rašė, jog nori kūrybos, pilnatvės ir laiko sau... Iš tikrųjų tai romanas apie moters išsivadavimą iš istorinių rėmų, man regis, tema ganėtinai išsisėmusi, bet jeigu knyga pateko į Bookerio sąrašą, tikriausiai, kad parašyta neprėskai ir įdomiai.

13 Elizabet Strout „Oh, William!“ (liet. „O, Viljamai!“)

Puslapių 240, Goodreads.com reitingas 3.90 (balsų 42183)

Tiesą sakant, manęs nė kiek nenustebino šios amerikiečių autorės įtraukimas į Booker. Man ji čia atrodo veteranė ir tai vardas „atidirbtas“ kaip reikiant. Ji ir ekranizuota, ir lietuviškai verčiama, mylima, žinoma ir skaitoma. Deja, turiu pripažinti, kad taip nieko nesu perskaitęs iš Strout kūrybos, nors lentynoje turiu. Daugybę visokių premijų pelniusi rašytoja ištikima savo sukurtam pasauliui ir naujausias jos romanas, beveik net neabejoju, bus taip pat išverstas į lietuvių kalbą. Tai Lucy Burton knygų serijos tęsinys, kuris pasakoja apie personažės netikėtai atsinaujinusius senus santykius su mylimuoju.

Štai tokie Booker Prize metai! Iš to, ką pristačiau, mane tikriausiai labiausiai domintų šios knygos: Greame Macrae Burnet „Case Study“ (seniai neskaičiau psichologinės įtampos keliančios knygos, kuri nebūtų banali!), NoViolet Bulawayo „Glory“ (vilioja pasakojimo maniera ir pati Afrika!), Selby Wynn Schwartz „After Sappho“ (įtariu, kad galgi net erzintų, bet vis tiek norisi pažiūrėti, kaip vinjetės užpildymo forma veikia literatūroje!), Leila Mottley „Nightcrawling“ įtariu, kad knyga politiška, o aš tiek mažai apie Amerikos juodą tikrovę žinau...

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Goda Aksamitauskaitė apie genderizmą, vyriškumo ir moteriškumo konceptus

 Sveiki,

Daugelyje lietuvių lūpose žodis „genderizmas“ atsirado per pastaruosius kelerius metus. Esminis lūžis – Stambulo konvencijos skandalas ir sukilusi Bažnyčios protestų banga, manipuliuojančios žmonėmis peticijos, iš kurio (bent iš dalies) išsirutuliojo Šeimų maršas ir kiti dalykai. Dabar, galima sakyti, turime priešgenderistinę Lietuvą ir po. Pats žodis nebūtų toks baisus, jeigu jis nebūtų įgavęs neigiamos konotacijos ir tą konotaciją suteikė būtent save vadinantys tradicinių vertybių puoselėtojai, bet šis įrašas ne apie tai.

Menotyrininkė Goda Aksamitauskaitė Literatūroje ir mene (Nr. 13, 2022) publikavo pokalbį su šokio apie stulpą menininku Edvinu Mikulskiu, pastarajame tekste įdomesni už atsakymus buvo pačios Godos formuojami klausimai pašnekovui. Vienas iš jų buvo apie vyriškumo ir moteriškumo konceptus. Kas tai yra? Permąstydamas pats tą klausimą, nejučia ėmiau piktintis, jog labiausiai masinėje kultūros sąmonėje įsigalėjusi lyčių protesto raiška yra apsirengti priešingos lyties stereotipiniais drabužiais. Prisidažęs vyras – tai jau spjūvis klasikinei vyriškumo sampratai, tačiau tai jau taip atsibodę ir neįdomu, kad tampa kažkokiu pigiu štampu. Turiu galvoje ir teatrą, ir fotografiją, ir kiną ir net literatūrą (nors ten tikriausiai to mažiausiai).

Vizualieji menai, kalbėdami apie vyriškumo įvairovės išlaisvinimą arba primestus tradicinius standartus rinksis visgi ne Žemaitės skarą, o kinišką pūstą baltų peroksidu nudegintą peruką. Manau, Goda sudėjo savo klausime gerą akcentą, jog vis dar esame protiškai maži žaisdami ir suvokdami lytiškumo periferijas ir jos sudėtingą raišką, kad kol kas esame tik tokiame standartizuotame klišių žaidimų etape, bet pakeliui į kažkur... Genderizmo antišalininkai labai bijo, jog iš mūsų visų Europos liberalizmas pavogs lytiškumą, nes juk kur kas smagiau yra, vėlgi pasakysiu stereotipiškai, moterims grandyti puodą, o vyrui skaldyti malkas. Bet ar tikrai? Jeigu būtume tokie užkietėję tradicionalistai, tai moterims uždraustume apskritai skaityti ir rašyti, o ką jau kalbėti apie moterų Instagramo ar Facebooko paskyras (vakar perskaičiau neįtikėtiną straipsnį apie tai, kaip vyras nužudę žmoną, nes ji Instagrame pernelyg prikalbėjo apie šeimą – graži tradicija, sakyčiau). Padėkokime genderiškajai Europai, nes būti įvairiam nėra jau taip blogai, ką?

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Metų pilietis" / "Kraftidioten"

 Sveiki,    

Išilgusiems rimto skandinaviško kino iš dalies galėčiau parekomenduoti Hans Petter Moland režisieriaus juodosios komedijos dramą-trilerį „Metų pilietis“ (norv. Kraftidioten) (2014). Bet tik iš dalies, nes tai filmas vienas iš tų, kuris ganėtinai žiaurus, šiaurietiškai šaltas ir jame veikia trileriams būdingi įvykiai. Istorija pasakoja apie metų garbės pilietį, sniego kelių valytoją Nilą, kuris vieną dieną gauna žinią, jog stotyje rastas jo sūnaus lavonas, perdozavęs narkotikų. Nilas įsitikinęs, kad jis pažinojo sūnų ir šis niekada nieko panašaus nevartojęs, tačiau palūžęs ir vos nenusižudęs tėvas visgi susizgrimba, kad jeigu mirti, tai mirti atkeršijus žudikams. Nilas pamažu prisikasa prie įtakingo narkotikų prekeivio, bet ar jam užteks jėgų jį nugalėti?

Filme pasirodo bene garsiausias pasaulyje švedų aktorius Stellan Skarsgård, kurio visi sūnūs daugiau ar mažiau tapo Holivudo žvaigždėmis. Čia jis kaip visada užtikrintai perteikia sunaikinto vidinio tėvo dramą, tačiau filmas labiau makabriškai orientuojasi ne į dramą, o, sakyčiau, saikingą šiaurietišką „tarantinišką“ pasakojimą, kuriame žmogiškumą netekusiems žmonėms belieka tik galios žaidimo taisyklės ir pinigai. Iš esmės filmo struktūrą nesunku nusakyti, nes ji sukurta užrašų knygutės (ką privalau nužudyti) principu, tad belieka tik laukti, kada išaiškės finalas.

Ne ką keistesnis ir blogiečio Ole vaidmuo, kurį atliko Pål Sverre Hagen. Pastarasis perteiktas kaip karštakošis, infantilus ir bukas cholerikas, kuris daro staigius ir pavojingus sprendimus ne dėl to, kad tokio būdo, o, atrodo, kad yra per bukas apskritai daryti strategijas. Žiūrėjau aš visą filmą į jį ir vis galvojau, kaip tokio būdo bernelis tapo tokio pavojingo verslo šeimininku, juk jam paprasčiausiai pernelyg mažai smegenų, bet dėl to filmas dar įdomesnis, nes netipinis sugedęs blogiukas iš tikrųjų pagyvina šį šiaurietišką filmą. Visumoje nepasakyčiau, kad istorija kažkuo ypatinga ir išskirtinė, filmas tikriausiai (bent jau man) greitai pasimirš, bet nepaisant visko, tai europietiškai sukaltas trileris, kuris skiriasi savo atmosfera ir pateikimu nuo Holivudo, tad pažiūrėti bent kartą ir nesigailėti dėl tuščiai išvaistyto laiko, manau, galima, nors visgi labiau rekomenduočiau to paties režisieriaus kur kas šaunesnę ir įdomesnę „Vogti arklius“ ekranizaciją.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela