Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie rusus ir jų mentalitetą, tautinį charakterį

 Sveiki,

 

Viešojoje erdvėje rašytoja Kristina Sabaliauskaitė yra ne kartą pasisakiusi prieš karo agresorę Rusiją, ir taip pat ne kartą minėjusi „kaip suprasti rusus“ bei jų kultūrą. Naujausiame straipsnyje Sabaliauskaitė apie susiformavusį ruso vaizdinį: Vakarai girdi gražią Čaikovskio muziką, užgožiančią rusų keiksmus ir mušamos moters klyksmą, rašytoja vaizdžiai perteikia vakariečiams nesuprantamą rusų savimonę, (jeigu tai galima pavadinti savimone), grįstą prieštaravimu. Sunku patikėti, kad kokie britai, prancūzai ar italai aiškiai manosi suprantą rusų mentalitetą per Čaikovskį ar Dostojevskį, kai jie patys buvo savo tėvynėje savu laiku laikomi niekalais ir persekiojami. Ir taip, tikriausiai tik mes, išgyvenę penkiasdešimt metų okupacijoje ir priespaudoje, galime pasauliui paaiškinti, kaip suprasti rusus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ne" / "Nope"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių kino režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“ (2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022) kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.

 

Filmas pasakoja istoriją apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį, kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą, jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę, kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu pasislėpusio berniuko...

 

Iš tikrųjų kelios siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę (išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.

 

Viso filmo malonumas ir yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.

 

Visgi persiritus filmui į antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo, sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viktorija Daujotytė "Sakiniai"

 Viktorija Daujotytė. „Sakiniai“ – Vilnius: Tyto alba, 2002. – p. 150.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Bendraties sakinių paslaptingumas, grynas poetiškumas: pasakyta ir neišsakyta, atskira ir bendra; kuo labiau sulydyti, kuo mažiau žodžių; svarbiausia – veiksmažodis, senos giesmės verksmažolė, atodūsio nežinau...“ (p. 145).

 

Šią profesorės Viktorijos Daujotytės (g. 1945) knygą Sakiniai, išleistą lygiai prieš 20 metų, įsigijau sendaikčių krautuvėlyje, tikėdamasis, jog šioji knyga bus labai panaši į aforizmų ir sentencijų knygą. Važiuodamas traukiniu taip įsiskaičiau į knygos sakinius, kad kaskart tekdavo stabtelėti ir pagalvoti, kas, kaip ir kokiu būdu sakoma, pasakoma, išsakoma.

 

1997 metais V. Daujotytė išleido knygą Trys sakiniai, kurioje svarstė apie literatūros fenomenologiją, o Sakiniai yra pirmbūvės tąsa, žinoma, jau kiek kitokia. Galiniame Sakinių straipsnyje Sakinys kaip mąstymo forma profesorė iškelia sakinio kaip unikalaus ir kiekvieno individo savitumo ats(si)kleidimo būdą. Sakinių architektonika, žodžių prasmių ir sąskambių ryšiai bei skyrybos ženklai, kurie patys savaime nieko negali žymėti be paties sakinio, yra savita mūsų mąstymo raiška. Taigi sakinys yra ne vien informacija, bet, sakyčiau, ir tam tikras menas, perteikiantis individualumą. Kai kurie V. Daujotytės sakiniai „trūkčiojantys“, kai kada lengvai pagal prasminį intensyvumą laipsniškai išgraduoti, tačiau visiems jiems būdingas mąslus ir romus, kartais širdį veriantis egzistencinis pajautos matmuo. Tai nėra rėkiantys politiniai lozungais ar kategoriškumą teigianti tonaciją, pavyzdžiui, kaip dabar pasirodęs Nijolės Oželytės panašaus žanro Atatrankos, kurioje aiški deklaratyvi pozicija.

 

Sakinių žanras tikriausiai būtų arčiausiai eseistikos. 2002 m. lietuvių literatūroje ir apskritai šis dešimtmetis buvo šio žanro sužydėjimo ir klestėjimo dešimtmečiu, po to šį itin akylai kruopštų žanrą vystys poetas Aidas Marčėnas knygoje Sakiniai (2012, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), bet jau nebe taip kondensuotai kaip V. Daujotytė.

 

Žvelgiant iš laiko nuotolio, prabėgus dvidešimčiai metų nuo Sakinių pasirodymų, šiomis dienomis knyga persiskaitė kaip istoriją žymintys sakiniai, būtent jau istoriją kaip buvusią, išgyventą ir patirtą. Knygoje daug prasidėjusių naujojo tūkstantmečio įvykių ar aliuzijų į anuometinę tikrovę, o vienas ryškiausių – Rugsėjo 11-osios teroro išpuolis. Nesaugumo tuometinis jausmas buvo apėmęs visą pasaulį, jis pakeitė mūsų suvokimą apie tariamą taiką ir nepažeidžiamumą. Tai įdomu, nes mes dar tik pusę lūpų kalbėjome apie stojimą į ES, bet jau save laikėme pasaulio laisvaisiais piliečiais. Tas nesaugumo jausmas, galgi netgi pasaulinio karo grėsmė šiomis dienomis tikriausiai kiekvienam, dabar skaitančiam šią knygą, koreliuotų su nūdienos Ukrainos ir Rusijos įvykiais.

 

Literatūros profesorė nemažai sakinių skirė įvairiems rašytojams ir jų kūriniams. Nenuostabu, nes jau tada V. Daujotytė daug ką buvo apmąsčiusi, nemažai parašiusi monografijų. Kai kas primena ir būsimų monografijų eskizus, tam tikros mintys, užrašomos būsimiems darbams į paraštę. Ryškiausi būtų minima Žemaitė, Salomėja Nėris, Romualdas Granauskas, Judita Vaičiūnaitė ir kt. „2001 metų vasara Vilniuje – be Juditos, be Juditos Vaičiūnaitės; prieš kelerius metus – be Vaidoto Daunio, norėjusio šį miestą ištarti; jis buvo tik pradėjęs (dėl to gailestis draskus, neapsimestinis); Judita išėjo sukūrusi Vilniaus poetinių reikšmių erdvę, joje ir įsikūrusi – gal labiausiai senųjų šventovių metaforose (p.106)“. Arba šis sakinys apie Salomėją Nėrį, kuris sintaksinių ženklų pagalba šiek tiek stilizuoja ir pačius S. Nėries eilėraščius: „Vienas eilėdaros tyrinėtojas Salomėją yra pavadinęs virtuoze; taip, monometrinio eilėraščio virtuozė: ar ne tai, ar ne ši dar gyvai priartėjusi tobulybės riba buvo ir atsiveriantys vartai į būties bedugnę – – – ; ir ar ne tie vartai rodo, kad jos eilėraščio virtuoziškumas buvo daugiau negu technika – – – (p. 80).“ Tekste nemažai apmąstymų apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris neseniai tuo laikotarpiu, kai buvo rašomi sakiniai, mirė.

Viktorija Daujotytė

 

Man asmeniškai labiausiai šiurpą krėtė profesorės asmeniniai gyvenimiški sakiniai, jų prasiskverbianti ribinės akimirkos autentika, su kuria tikriausiai daugelis iš mūsų yra susidūrę. „Ištiktas sunkaus insulto – be sąmonės: kokia giliausio rūpesčio šviesa krinta ant nublyškusio veido nuo į jį palinkusiųjų, sekančių kiekvieną krustelėjimą, sakančių sakančių sakančių – dar tik prieš kelias valandas, dar šįryt, dar vakar – taip genamas laikas – atgal atgal – atsiimti, susigrąžinti gyvą, šiltą, kalbantį – tylintį, piktą, suirzusį, visokį, – savo, vienintelį (p. 46).“ Arba jau šie du sakiniai, kuriuos gali užrašyti tik tas, kuris patyrė kaimo namus ir paversti slenkstį augančio gyvenimo matuojančiu metru. „Slenkstis – kiek senuosiuose namuose būta slenksčių – iš lauko į priemenę (priesienį), iš čia – į virtuvę, kamarą, rūsį, į kiekvieną patalpėlę; slenksčio (ribos ženklo) poetika; slenksčių išnykimas – butuose nebėra slenksčių.“ Kitas: „Jau persirito per slenkstį, vadinasi, jau pajėgia, jau eina – kaip lengvai frazeologėja tai, kas ženklina; kalbos tikrovė išlieka ilgiau už daiktų ir reiškinių tikrovę (p. 122-123).“

 

Viktorijos Daujotytės sakiniai teka kaip upeliai, vieni yra baigtiniai, kiti staiga nutrūkstantys ir palikti užbaigti patiems skaitytojams. Manau, tik mąstančiam ir permąstančiam tai, ką mąstė, žmogui gali pavykti išreikšti vienu sakiniu tiek daug, kiek pavyko profesorei. Knyga primena kryžių, šis simbolis ne kartą paminėtas knygoje, jis žymi ir prasminę vertikalės ir horizontalės sankirtą t. y., kasdieniškos buities bei būties plokštumą su gyvenimo pajautos ir aukštesnės jėgos, kas ne visada priklauso nuo žmogiškųjų pastangų, ašies vertikale. Sakiniuose glūdi humanistinis mąslus filosofinis pasaulis, šis pasaulis universalus, todėl ir patys sakiniai gali tapti ir kaip aforizmai, ir kaip galimybė plėtoti savo eseistinį tekstą, mintijimą, netgi galima drąsiai panaudoti pedagoginiams tikslams, pvz., rašant rašinį vyresniųjų klasių mokiniams. Na, o aš nesitikėjau, kad taip panirsiu į tuos sakinius, kurie šiuo laikotarpiu tapo protinio ir emocinio intelektus lavinančiu malonumu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Javier Marias apie Šekspyrą, Kafką, Dostojevskį ir Woolf

 Sveiki,

Vakar, rugsėjo vienuoliktą, sukako ne tik 21 metai, kai du lėktuvai JAV-ose rėžėsi į dangoraižius, bet nuo šiol bus ir garsaus ispanų rašytojo Javier Marias (1951-2022) mirties data. Rašytojas po dviejų mėnesių sunkios plaučių uždegimo ligos užgeso ligoninėje ir ši žinia pasklido po visus žinomiausius ispanų dienraščius ir naujienų portalus. Neaplenkė ir mūsų.

 

Lietuviškai, kiek man žinoma, turime išverstus du romanus. Man itin patikusi visomis prasmėmis „Tokia blyški širdis“ bei taip pat gerai vertinamas „Įsimylėjimai“. Kai kas jį laikė geriausiu ispanų šiuolaikiniu rašytoju ir tam yra pagrindo.

 

Šiandien pateikiu šią mėgėjiškai verstą citatą. Joje išryškėja kritiškas kai kurių klasikų vertinimas ir šiuos žodžius (šiaip gyvenime daugeliu klausimu turėjęs gan kategorišką poziciją), tikrai viešai galėjo pasakyti Javier Marias. Nesutikčiau, kad Šekspyrą įdomiau skaityti nei Kafką, bet man įdomiausias yra Virginios Woolf romanų vertinimas, nes, pvz., jos romanas „Į švyturį“ kažkiek netgi panašus į tyliai vystomos istorijos giliamintę plepėjimą, kokį plėtoja ir pats J. Marias. Tai apgaulinga pasakojimo technika, kai atrodo, jog nelabai kas vyksta, bet vyksta daug. Bet kokiu atveju, J. Marias buvo labai išskirtinis ir kartą perskaitę jo romaną su niekuo nebesumaišysite. Jis turėjo savitą ir unikalią plunksną.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Blogiukai" / "The Bad Guys"

 

Sveiki,

 

Rudenėjančiais ir vis dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija, skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti, apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti savo plėšrūnišką prigimtį.

 

Filmo siužetas ir jo dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui, kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...

 

Filmas itin dinamiškas ir veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų, atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame 2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek labai lengvai ir smagiai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ten, kur gieda vėžiai" / " Where the Crawdads Sing"

 Sveiki,

 

Be proto populiarios tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje Delios Owens knygos „Ten, kur gieda vėžiai“ (angl. Where the Crawdads Sing) (2022) ekranizacijos ilgai laukti nereikėjo. Prieš pat pandemijos paskelbimą pasirodęs romanas netrukus buvo išverstas į lietuvių kalbą ir jo tiražai pakartoti jau ne vieną sykį, o pačiame pasaulyje skaičiuojami milijoniniai šios knygos pardavimai. Tiesa, daug kas laukė ir pačios ekranizacijos. Pro mano akis vis praslysdavo filmo kūrimo naujienos, masinančios kuo greičiau iki jo pasirodymo perskaityti pačią knygą. Iš principo jos neskaičiau, nes knyga pasirodė pernelyg popsinė, bet tai nėra savaime blogai, nes „Ten, kur gieda vėžiai“ yra skirta masiniam skaitytojui ir su tuo viskas yra gerai. Kadangi filmas nereikalauja daug laiko, nusprendžiau pažiūrėti ekranizaciją, tad palyginimų su knyga, kurios neskaičiau, žinoma, nesitikėkite.

 

Istorija pasakoja apie pelkėse įsikūrusią šeimą XX amžiaus viduryje. Nuo smurtaujančio tėvo pirmiausia pabėga motina, o vėliau vienas po kito namus palieka vyresnėliai vaikai, kol galiausiai su tėvu lieka mažiausioji Kya (Kaja). Pastaroji vis gyvena baimėje ir stengiasi nesipainioti tėvui po kojom, tačiau yra priversta kęsti skurdą, vaikščioti basa ir murzina, atsisakyti lankyti mokyklą. Galiausiai Kają palieka ir pats tėvas, o mergaitė vienui viena, prasimaitindama iš mažos apylinių krautuvėlės jiems pristatydama austrių, nugyvena gražius 10 metų vis vengdama socialinių darbuotojų. Tiesą sakant, man gana sunku patikėti, kad toji mergina nugyveno gražius dešimt metų viena pelkių namelyje, nepatyrusi nei gyvačių įgėlimo, nei krokodilų antpuolio, nei motorinės valties sugedimo... Žodžiu, laimingai sekėsi tai laukinukei, nepaisant to, kad jos padėtis nepavydėtina.

 

Žodžiu, toliau seka kitas etapas, kuris paženklintas pirmųjų meilių, nusivylimų ir naivumo. Patikėjusi dviem jaunais ir seksualiais vyrukais ji atsiduoda jiems, nors žiūrovui ir nesunku patikėti, kuris iš jų tikrai ją myli, o kuris naudojasi. Visgi visa šita laukinukės prisijaukinimo istorija ganėtinai melodramatiška, primenanti pelenės ar muilo operos istoriją, tik šioji visa istorija papildomai „įvilkta“ į pagrindinę knygos detektyvinę istoriją, nes Kaja teisiama už žmogžudystę, todėl mintimis vis grįžta ir permąsto savo gyvenimą. Visgi toji teisminė istorija gana nuspėjama ir nuobodi, teisminis procesas veikiau labiau dėl formos ir jis, manding, kuriamos intrigos atžvilgiu pasimeta Kajos tikrojoje gyvenimo istorijoje.

 

Permąstant filmo visumą, norėtųsi pagirti vizualumą ir atmosferą, nes filmas gražiai nufilmuotas. Didžiausios mano pagyros pagrindinio vaidmens atlikėjai Daisy Edgar-Jones, kurią daug kas prisimena iš serialo „Normalūs žmonės“ ar siaubo trilerio „Šviežia“. Šiaip filmas harmoningai išlaiko dramos, tragizmo ir melodramos istorijų balansą, nors yra banalių Kajos sprendimų dėl santykių, tačiau tai motyvuota, nes visko, ko išmoko apie gyvenimą, kaip ji pati sako, mokėsi iš gamtos, o ne žmonių. Graži ir vykusi pati filmo pabaiga, istorijos užbaigimas, kuris cikliškai sietinas su gamtos ritmu, gyvenimo ir neišvengiamu mirties faktu. Šiaip šią ekranizaciją laikyčiau ganėtinai sėkminga ir filmas ganėtinai pavykęs, nors kino kritikai ir nepagailėjo aštresnių žodžių. Bet ar nebus čia taip pat kaip su „50 pilkų atspalvių“ ekranizacija? Kuo knyga populiaresnė, tuo sunkiau įtikti žiūrovui ir kritikams ekranizuojant medžiagą, nes lūkesčiai kartais plyšta per siūles.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Našlaitė: pirmoji auka" / "Orphan: First Kill"

 Sveiki,

Reikėjo daugiau nei dešimtmečio, kad būtų sukurtas anuomet populiarus ir daug kam patikęs siaubo trileris „Našlaitė“. William Brent Bell ėmėsi šios istorijos tęsinio ir neseniai per Lietuvos kino teatrus paūžė „Našlaitė: pirmoji auka“ (angl. Orphan: First Kill) (2022), sulauksi pačių įvairiausių vertinimų.

 

Istorija pasakoja pirmosios dalies priešistorę apie tą pačią našlaitę Esterą, kuri gudriu būdu pabėgusi iš Estijos psichiatrinės susikuria kitą tapatybę Amerikoje, apsimesdama dingusia mergaite. Estera atvyksta į šeimą ir bando pritapti, tačiau netrukus kiti pradeda pastebėti, kad atsiradusi mergaitė kalba ir elgiasi visai ne kaip toji dingusi mergaitė... Pradėsiu nuo to, kad, kol žiūrėjau šį filmą, purčiausi kaip ant elektros kėdės, nes viskas atrodė baisiai negerai. Tiesą sakant, kiek mačiau ankstesnių šio režisieriaus siaubo filmo darbų, visi jie buvo žemiau grindjuosčių, tad labai panašiai jis pasielgė ir su „Našlaitės“ tęsiniu.

 

Filmas beveik komiškai sukaltas, kuriame pilna keistai nepamatuotų lyrinių nukrypimų ir netgi fizikinius dėsnius bei sveiką protą pranokstančių klaidų ir visai nesvarbu, kad tai tik filmas, skirtas pramogai ir jame viskas įmanoma ir galima. Pradėkime nuo to, kad mergaitė-našlaitė, kuri viename kadre matosi, kad yra aukštesnė už suaugusį žmogų vos aukščiau bambos, užpuola apsaugininką ir keliais smūgiais sutraiško jo galvą daužydama į sieną, o žilą moteriškę, pakvaišusi dėl saldainių, iš pažiūros perdžiūvusi ir bejėgė, keliais smūgiais įveikia ginkluotą apsaugininką, kuris (o Dieve, ar jis apsaugininkas?) vėlgi išsitaško kaip arbūzas. Pradėkime ir nuo to, kad dingusią dukrą parsiskraidina jos motiną, kuri lėktuve užuot bendravusi su dukra, klausosi muzikos ir relaksuoja, (nors čia toks įvykis, juk atsirado vaikas!), o tėvas ir sūnelis reaguoja taip, lyg ne dukra būtų atsiradusi, o koks nors abejotinos vertės laikrodis. Žmonės dingusiu ir vėl atsiradusiu šuniu daugiau džiaugiasi nei Estera. Galiausiai net nereikia sapalioti, kad tėvai plika akimi nemato, jog tai ne jų dukra. Aišku, galiausiai paaiškėja motinos ir sūnelio abejingumo reakcijos, tačiau tėvo elgesys man išvis nemotyvuotas...

 

Na ir tai, kad nuo kelių neūžaugos smūgių suaugę vyrai taškosi krauju ir miršta, o pati dardėdama nuo laiptų ir kur kas stipresnių smūgių sugeba visada atsitiesti ir dingti. Šiaip filmo siužetas ganėtinai neprastas, matosi, kad pagalvota, kaip toji Estera galėjo jaustis ir kaip ji atsirado Amerikoje, tačiau nežinia, kas rašė tą scenarijų, nes netgi realizuojant veikėjų scenose esmines reakcijas, privelta anomalijų. Tai labai ne koks filmas, bet geras pavyzdys, kaip nereikia daryti, nes žiūrint atrodo, kad viskas čia yra ne vietoj ir ne laiku, todėl galiausiai viskas suveda į diletantišką ir prastą režisūrą.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.0

 

Jūsų Maištinga Siela