Sveiki,
Senas iki Antrojo
pasaulinio karo pabaigos Klaipėdos Biržos tilto nuotraukų galima išvysti vos
tik paspaudus kelis mygtukus google vaizdai. Dabar, kur studentai ir
mokiniai ant kampo prie Biržos tilto kavinėje mėgsta susirinkti ir plepėti,
anuomet, dar tik 1940 metais, buvo įsikūręs iki šiol pasaulyje žinoma
tarptautinio tinklo parduotuvė „Salamander“, o per patį tiltą važiavo netgi tramvajus.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Tikriausiai niekada
nebūčiau rinkęsis žiūrėti filmo apie banko apiplėšimą, jeigu jį būtų pastatę
amerikiečiai, nes per savo jau ne taip trumpą gyvenimą tiek bankų apiplėšimų
mačiau, kad nustebinti būtų sunkoka, tačiau, kai tą daro ispanai ar Lotynų
Amerikos kino kūrėjai, sakyčiau, verta surizikuoti. Šįkart argentiniečiai
pateikia tikra istorija paremtą banko apiplėšimo istoriją, kurią pavadino
tikrai ne kukliai „Amžiaus afera“ (ispan. El robo del siglo)
(2020) – filmo pavadinimas nupyškintas iš 2006 metų Argentinos dienraščių antraščių,
kuriose buvo rašoma apie sudėtingą ir filmo vertą tikrai įvykusį banko
apiplėšimą.
Nors filmas paremtas
tikra istorija, visgi kino kūrėjai sako, jog daug dalykų teko išgalvoti ir
sukurti, tad ir filmas pavyko panašus į holivudinį nuorašą iš įvairių
kriminalinių apiplėšimo filmų. Istorija pasakoja, kaip sukčių gaujelė 2005
Buenos Airėse sumąsto apiplėšti banką, sukuria neįtikėtiną dvigubą planą ir
dienos šviesoje iš saugyklų nugvelbia, kaip manoma, 25 milijonų vertės turtą ir
dar – pavyksta pabėgti nuo policijos. Aišku, vėliau visi sukčiai ir plėšikai
sugaunami, o jų istorija tampa tikra legenda (tikrieji asmenys šiandien visi jau
paleisti į laisvę).
Nuodugniai, kas
siužetiškai vyksta filme, neminėsiu, tik pasakysiu, kad viskas sukasi apie
planavimą, to plano įgyvendinimą ir plėšikų suradimą. Iš tikrųjų istorija labai
klasikinė ir nieko čia įmantraus, tiesą sakant, nesitikėkite. Filmas su garsiais
argentiniečių aktoriais duoda savitą kultūrinį koloritą, bet, kaip aš mėgstu
sakyti, jeigu juos pakeistumėte kokiais amerikiečių aktoriais, filmas taptų eiliniu
filmu apie banko apiplėšimą. Ką galėčiau išskirti? Tai yra argentinietišką humorą,
nes filmo kūrėjai nesistengė dokumentuoti ar kažkaip užaštrinti tikrųjų įvykių,
priešingai – jie linksminosi tarsi pratęsdami legenda tapusią aferą apie gaujelę
sukčių, kurie apmulkino specialiąsias pajėgas.
Filmas dinamiškas,
spalvingas, skirtas labiau ne istoriniam įvykiui, o pramoginiam reginiui, o jo
pateiktis, priešingai nei tikėjausi, labai primena dinamiškus holivudinius
filmus, todėl „Amžiaus afera“ beveik niekuo nenustebina, nepateikia nei Lotynų
Amerikai būdingos kitokios režisūros, nei interpretacijos, tiesiog imituoja holivudinę
kriminalinę pasiutpolkę. Tiesa, nesigailėjau pažiūrėjęs dėl pramogos ir kiek
nuliūdau pamatęs ištisą net keliais dešimtmečiais pasenusią argentiniečių
aktorių kartą, bet visgi filmas nei stilistiškai, nei savo ypatingumu
neprilygsta kitam argentiniečių kriminaliniam filmui „Angelas“, kurį labiau rekomenduočiau
pasižiūrėti. Tiesa, „Amžiaus afera“ turi itin ryškų ir gausų garso takelį,
kuris neprailgs pramoginio kino žiūrovui.
Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Viešojoje erdvėje rašytoja
Kristina Sabaliauskaitė yra ne kartą pasisakiusi prieš karo agresorę
Rusiją, ir taip pat ne kartą minėjusi „kaip suprasti rusus“ bei jų kultūrą. Naujausiame
straipsnyje Sabaliauskaitė apie susiformavusį ruso vaizdinį: Vakarai girdi
gražią Čaikovskio muziką, užgožiančią rusų keiksmus ir mušamos moters klyksmą,
rašytoja vaizdžiai perteikia vakariečiams nesuprantamą rusų savimonę, (jeigu
tai galima pavadinti savimone), grįstą prieštaravimu. Sunku patikėti, kad kokie
britai, prancūzai ar italai aiškiai manosi suprantą rusų mentalitetą per
Čaikovskį ar Dostojevskį, kai jie patys buvo savo tėvynėje savu laiku laikomi niekalais
ir persekiojami. Ir taip, tikriausiai tik mes, išgyvenę penkiasdešimt
metų okupacijoje ir priespaudoje, galime pasauliui paaiškinti, kaip suprasti
rusus.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Amerikiečių kino
režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik
neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“
(2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022)
kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart
režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats
pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.
Filmas pasakoja istoriją
apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi
jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti
išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos
teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį,
kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą,
jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių
elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę,
kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu
pasislėpusio berniuko...
Iš tikrųjų kelios
siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš
tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę
(išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar
aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų
apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos
versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia
žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė
gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja
juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji
neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.
Viso filmo malonumas ir
yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į
įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir
piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra
gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus
elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers
temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus
bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis
aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka
aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.
Visgi persiritus filmui į
antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai
su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo,
sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo
keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų
sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus
nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi
daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Viktorija Daujotytė. „Sakiniai“ – Vilnius: Tyto alba, 2002. – p. 150.
Sveiki, skaitytojai,
„Bendraties sakinių
paslaptingumas, grynas poetiškumas: pasakyta ir neišsakyta, atskira ir bendra;
kuo labiau sulydyti, kuo mažiau žodžių; svarbiausia – veiksmažodis, senos
giesmės verksmažolė, atodūsio nežinau...“ (p. 145).
Šią profesorės Viktorijos
Daujotytės (g. 1945) knygą Sakiniai, išleistą lygiai prieš 20 metų, įsigijau
sendaikčių krautuvėlyje, tikėdamasis, jog šioji knyga bus labai panaši į
aforizmų ir sentencijų knygą. Važiuodamas traukiniu taip įsiskaičiau į knygos
sakinius, kad kaskart tekdavo stabtelėti ir pagalvoti, kas, kaip ir kokiu būdu sakoma,
pasakoma, išsakoma.
1997 metais V. Daujotytė
išleido knygą Trys sakiniai, kurioje svarstė apie literatūros
fenomenologiją, o Sakiniai yra pirmbūvės tąsa, žinoma, jau kiek kitokia.
Galiniame Sakinių straipsnyje Sakinys kaip mąstymo forma
profesorė iškelia sakinio kaip unikalaus ir kiekvieno individo savitumo ats(si)kleidimo
būdą. Sakinių architektonika, žodžių prasmių ir sąskambių ryšiai bei skyrybos
ženklai, kurie patys savaime nieko negali žymėti be paties sakinio, yra savita
mūsų mąstymo raiška. Taigi sakinys yra ne vien informacija, bet, sakyčiau, ir
tam tikras menas, perteikiantis individualumą. Kai kurie V. Daujotytės sakiniai
„trūkčiojantys“, kai kada lengvai pagal prasminį intensyvumą laipsniškai
išgraduoti, tačiau visiems jiems būdingas mąslus ir romus, kartais širdį
veriantis egzistencinis pajautos matmuo. Tai nėra rėkiantys politiniai
lozungais ar kategoriškumą teigianti tonaciją, pavyzdžiui, kaip dabar pasirodęs
Nijolės Oželytės panašaus žanro Atatrankos, kurioje aiški deklaratyvi
pozicija.
Sakinių žanras
tikriausiai būtų arčiausiai eseistikos. 2002 m. lietuvių literatūroje ir
apskritai šis dešimtmetis buvo šio žanro sužydėjimo ir klestėjimo dešimtmečiu,
po to šį itin akylai kruopštų žanrą vystys poetas Aidas Marčėnas knygoje Sakiniai
(2012, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), bet jau nebe taip
kondensuotai kaip V. Daujotytė.
Žvelgiant iš laiko
nuotolio, prabėgus dvidešimčiai metų nuo Sakinių pasirodymų, šiomis dienomis
knyga persiskaitė kaip istoriją žymintys sakiniai, būtent jau istoriją kaip
buvusią, išgyventą ir patirtą. Knygoje daug prasidėjusių naujojo tūkstantmečio įvykių
ar aliuzijų į anuometinę tikrovę, o vienas ryškiausių – Rugsėjo 11-osios teroro
išpuolis. Nesaugumo tuometinis jausmas buvo apėmęs visą pasaulį, jis pakeitė
mūsų suvokimą apie tariamą taiką ir nepažeidžiamumą. Tai įdomu, nes mes dar tik
pusę lūpų kalbėjome apie stojimą į ES, bet jau save laikėme pasaulio
laisvaisiais piliečiais. Tas nesaugumo jausmas, galgi netgi pasaulinio karo grėsmė
šiomis dienomis tikriausiai kiekvienam, dabar skaitančiam šią knygą, koreliuotų
su nūdienos Ukrainos ir Rusijos įvykiais.
Literatūros profesorė
nemažai sakinių skirė įvairiems rašytojams ir jų kūriniams. Nenuostabu, nes jau
tada V. Daujotytė daug ką buvo apmąsčiusi, nemažai parašiusi monografijų. Kai kas
primena ir būsimų monografijų eskizus, tam tikros mintys, užrašomos būsimiems
darbams į paraštę. Ryškiausi būtų minima Žemaitė, Salomėja Nėris, Romualdas
Granauskas, Judita Vaičiūnaitė ir kt. „2001 metų vasara Vilniuje – be
Juditos, be Juditos Vaičiūnaitės; prieš kelerius metus – be Vaidoto Daunio,
norėjusio šį miestą ištarti; jis buvo tik pradėjęs (dėl to gailestis draskus,
neapsimestinis); Judita išėjo sukūrusi Vilniaus poetinių reikšmių erdvę, joje
ir įsikūrusi – gal labiausiai senųjų šventovių metaforose (p.106)“. Arba
šis sakinys apie Salomėją Nėrį, kuris sintaksinių ženklų pagalba šiek tiek
stilizuoja ir pačius S. Nėries eilėraščius: „Vienas eilėdaros tyrinėtojas
Salomėją yra pavadinęs virtuoze; taip, monometrinio eilėraščio virtuozė: ar ne
tai, ar ne ši dar gyvai priartėjusi tobulybės riba buvo ir atsiveriantys vartai
į būties bedugnę – – – ; ir ar ne tie vartai rodo, kad jos eilėraščio
virtuoziškumas buvo daugiau negu technika – – – (p. 80).“ Tekste nemažai
apmąstymų apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kuris neseniai tuo
laikotarpiu, kai buvo rašomi sakiniai, mirė.
Man asmeniškai labiausiai
šiurpą krėtė profesorės asmeniniai gyvenimiški sakiniai, jų prasiskverbianti ribinės
akimirkos autentika, su kuria tikriausiai daugelis iš mūsų yra susidūrę. „Ištiktas
sunkaus insulto – be sąmonės: kokia giliausio rūpesčio šviesa krinta ant
nublyškusio veido nuo į jį palinkusiųjų, sekančių kiekvieną krustelėjimą,
sakančių sakančių sakančių – dar tik prieš kelias valandas, dar šįryt, dar
vakar – taip genamas laikas – atgal atgal – atsiimti, susigrąžinti gyvą, šiltą,
kalbantį – tylintį, piktą, suirzusį, visokį, – savo, vienintelį (p. 46).“
Arba jau šie du sakiniai, kuriuos gali užrašyti tik tas, kuris patyrė kaimo namus
ir paversti slenkstį augančio gyvenimo matuojančiu metru. „Slenkstis – kiek
senuosiuose namuose būta slenksčių – iš lauko į priemenę (priesienį), iš čia –
į virtuvę, kamarą, rūsį, į kiekvieną patalpėlę; slenksčio (ribos ženklo)
poetika; slenksčių išnykimas – butuose nebėra slenksčių.“ Kitas: „Jau
persirito per slenkstį, vadinasi, jau pajėgia, jau eina – kaip lengvai
frazeologėja tai, kas ženklina; kalbos tikrovė išlieka ilgiau už daiktų ir
reiškinių tikrovę (p. 122-123).“
Viktorijos Daujotytės
sakiniai teka kaip upeliai, vieni yra baigtiniai, kiti staiga nutrūkstantys ir
palikti užbaigti patiems skaitytojams. Manau, tik mąstančiam ir permąstančiam
tai, ką mąstė, žmogui gali pavykti išreikšti vienu sakiniu tiek daug, kiek
pavyko profesorei. Knyga primena kryžių, šis simbolis ne kartą paminėtas knygoje,
jis žymi ir prasminę vertikalės ir horizontalės sankirtą t. y., kasdieniškos
buities bei būties plokštumą su gyvenimo pajautos ir aukštesnės jėgos, kas ne
visada priklauso nuo žmogiškųjų pastangų, ašies vertikale. Sakiniuose glūdi humanistinis
mąslus filosofinis pasaulis, šis pasaulis universalus, todėl ir patys sakiniai
gali tapti ir kaip aforizmai, ir kaip galimybė plėtoti savo eseistinį tekstą,
mintijimą, netgi galima drąsiai panaudoti pedagoginiams tikslams, pvz., rašant rašinį vyresniųjų
klasių mokiniams. Na, o aš nesitikėjau, kad taip panirsiu į tuos sakinius,
kurie šiuo laikotarpiu tapo protinio ir emocinio intelektus lavinančiu
malonumu.
Jūsų Maištinga Siela
