Gal prisimenate savo vaikus ar save pačius, kai
pirkdavote pigią ir neskanią kramtomąją gumą už centus dėl Songoko lipdukų,
kuriuos reikėdavo suklijuoti į tam tikrą lankstinuką? Tikiu, kad kažkur tarp
žaislų palėpėje yra užkritęs toks lapas. Bet aš menu dar senesnius laikus, gal
kokius 1995-1996 metus, kada Lietuvoje iš tikrųjų rodė čionai labai populiarų
jaunimo serialą „Beverly Hills 90210“ apie turčių Los Angele gyvenimą.
Tiesą sakant, buvau mažas ir ne daug ką prisimenu iš
to serialo, bet puikiai menu aktorių veidus, kurie vaikystėje buvo ikoniški,
nes rinkau jų iškarpas iš spaudos, o netrukus į mano provinciją atvežė ir visą
dėžę pigios kramtomos gumos. Kaulydavome iš tėvų centus, ravėdavom daržus, kad
tik gautume centų ir galėtume nusipirkti kramtomos gumos dėl lipdukų, kuriuos
vėlei reikėdavo surinkti ir suklijuoti į atverčiamą katalogą. Tai vienas iš
vaikystės kvapų. Spaustuvės dažais kvepiantis slidus lankstinukas ir
priklijuoto lipduko su guma kvapas. Išnaršiau visą palėpę, neradau, bet
vokiškame variante aptikau tai, ką turėjau vaikystėje, ir dalijuosi, gal kam
surezonuos.
Tęsiu vasaros dainų
perklausas ir šįkart itališka daina, kurią atlieka Beba„Limonare“
(liet. Išsigalvoti). Bebos tikrasis vardas Roberta Lazzerini, ji gimė
Turine 1994 metais. Nuo pat vaikystės buvo aistringa repo gerbėja, todėl ir jos
didžioji muzika yra įvairių repo muzikos žanrų elementų, susijusių su repu.
Beba išgarsėjo apie 2015 metus pradėjusi aktyviai dalyvauti įvairiuose muzikos
projektuose. Per beveik dešimt metų aktyvumo itališkos muzikos rinkoje Beba suformavo
ir savo klausytojų ratą, o jos viena naujausių dainų „Limonare“ užveda savo
griežta itališka tartimi, ritmu ir pašėlusio vakarėlio atmosfera. Paklausykite.
Parole / žodžiai / lyrics
Beba – Limonare
I go
Oggi mi manca la sveglia
Quasi non mi sento neanche più la testa
(neanche più la testa)
Un numero scritto sulla mano destra
Credo sia di quella tipa che ha dato la
festa (che ha dato la festa)
La realtà non mi ricordo più-ù
Per fortunaa ieri c'eri pure tu-u-u
Sali le scale piano, ma abbiamo sbagliato
piano
Non bere quando hai fumato
Andrebbe tatuato (anderebbe tatuato)
Basta, mollatemi tutti (tutti)
Non li ascolto gli audio di due minuti
(da, da, da)
Voglio un Nokia coi tasti, né social, né
ADV
Voglio soltanto andarmene da qui
Oggi voglio solo limonare! Limonare!
Limonare! Limonare! Hey
Niente cene né fiori, discorsi (shhh)
Limonare-e!
Come nel 2000 quando il miglior da fare
Era farsi una storia ma non al cellulare
Voglio solo limonare! Limonare! Limonare!
Limonare!
Baby scappiamo da questi, come quando
suonavi i campanelli
Tutti i ricordi più belli, sono di te che
mi tieni i capelli
Non reggo niente, né l'alcol, né la gente
Quella che pretende, che si abbeva sempre
Facciamo una foto, come va? (Come va?)
Con la lingua fuori, una rockstar (una
rockstar)
Scusa, ma oggi proprio non mi va
Oggi proprio non mi va-a! (Scusa)
Oggi voglio solo limonare! Limonare!
Limonare! Limonare! Hey
Niente cene né fiori, discorsi (shhh)
Limonare-e!
Come nel 2000 quando il miglior da fare
Era farsi una storia ma non al cellulare
Voglio solo limonare! Limonare! Limonare!
Limonare!
Limonare! Limonare! Limonare! Limonare!
Limonare!
Hey, hey, hey, hey
Limonare! Limonare! Limonare! Limonare!
Limonare!
Hey, hey, hey, hey
Come nel 2000 quando il miglior da fare
Era farsi una storia ma non al cellulare
Oggi voglio solo limonare! Limonare!
Limonare! Limonare!
Apie karo padarinius
žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški,
kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“
(galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway)
(2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta
namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį
Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.
Pagrindinė Linzės
problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini
motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo
greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų
Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo
fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu,
kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis
traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl
vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...
Filmas neilgas, viso labo
pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai
užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo
polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios
ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją
dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai,
kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo
visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal
esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis
nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo
kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010),
tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir
medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo
trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui
paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso
šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik
visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus
sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?
Vis dar galvoju apie Justino
Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją,
plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš
tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau
praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla
kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų
iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir
viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų,
mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries
reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos
pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus
visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be
paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma
konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.
Paėmiau šią citatą, kuri
iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių
laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo
su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių
kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam
tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai.
Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti
Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo
pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po
Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto
dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia
piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba
bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti
paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai
veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?
Visgi grįžtant prie V.
Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus
ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami
į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš
okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi
okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai
išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be
paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes,
o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą
vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs
žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine
praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.
Kitas klausimas, kuris
kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir
tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką
renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių
okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta
mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų
generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų
profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių
pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir
laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė –
niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena,
bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau,
nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele,
nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau
neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom,
šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir
gyvųjų teisingumu.
Reta ir istorinė
laikraščio iškarpa (anuomet gal ir nereta). Dabar tokių dalykų neišvysi, net
jeigu būtų dar ir žiauriai bei baisiau, netgi jeigu vaikai filmuotų ir
fotografuotų šalia iš devinto aukšto iššokusiojo palaikus, jų į laikraštį ar
bet kurį šalies dienraštį nefotografuotų. Nors papublikuoti kokį skandalą
greičiau savo socialiniame tinklapyje už didesnius patiktukus yra konkurencijos.
Anų dienų tikrovėje (pirmasis dešimtmetis po atkūrimo) atrodė lyg ir normaliai,
prisiminkime, kiek benamių vaikų trindavosi Vilniaus stoties rajone (nė vienas
teisių aktyvistas necyptelėjo), o dabar prie pirkimų kasos pabandyk vaiką
sudrausminti, kad nagučių netiestų prie spalvingų „Orbit“ ar prezervatyvų
pakuočių. Per 3 dešimtmečius, atsiradus Garliavos skandalams, žiobienėms,
skandinaviškai „tvarkai“, toks dalykas neįmanomas, bet nereiškia, kad neegzistuoja kitokiomis formomis. Už maišelį saldainių vaikai nuvers
prie lavono... Skamba... Net nežinau kaip, bet istorinės egzotikos visgi labai
daug.
Nesu kažin koks didelis
krepšinio stebėtojas, nes tikriausiai kaskart neištvertų nervai stebėti
lietuvių krepšinį, tačiau taip jau atsitiko, kad šiemet JAV ir Lietuvos
rungtynių nepraleidau. Pamenu ir 2004 metų rungtynes, kurias laimėjo lietuviai
prieš NBA žvaigždes. Tada dar buvau mokinys (19 metų – ir pasitaikyk man
šitaip!) mes vėl lošiam su JAV ir vėl Lietuva laimi. Istorinės rungtynės!
Lietuva 110 – 104 JAV. Buvo gražu žiūrėti ir jaudintis. Ypač paskutinioji minutė.
Tarsi vaikščioti plonu ledu.
Jeigu mano vaikystėje
būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“
(angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant
iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais
siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir
idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.
Istorija pasakoja apie
menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės
stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų
stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir
Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta
šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga,
pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei
vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur
groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas
stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos,
įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo
svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų
sielas.
Filmas iš esmės apie
įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito
mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir
filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai
nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas
svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko
labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų
pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei
draugystės ir meilės.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.JPG)
.JPG)
