„Manau, esu išmintingas
tiek, kiek leidžia išmintis. Kaip galimybė analizuoti, suprasti situaciją. Būti
išmintingam – tai ir gebėti susitaikyti su kitų žmonių silpnybėmis. Man padeda
gyventi didžiosios išminties krislai. Tarkim, atvyksta santechnikas pataisyti
čiaupo, bet vandens sustabdyti nepajėgia, vanduo vėl bėga, mano žmona, apimta
nevilties, klausia: „Kaip jis gali būti toks kvailas?“ Aš atsakau: „Jeigu jis būtų
nuovokus, būtų semiotikos profesorius Bolonijos universitete.“ Todėl negaliu
būti jam rūstus. Mintyse laikydamasis šios idėjos, pajėgiu suprasti daugelį
žmonių. Manau, tai – išmintis,“ – sako vienas garsiausių
italų rašytojų Umberto Eco (1932-2016). Vis galvoju, kiek knygos treniruoja
empatijos jausmą ir gebėjimą suprasti net pačius primityviausius? Kas nuveda
skaitytoją prie knygos? Ar kažkokia lemties galia, apaugusi prigimtiniu
smalsumu? Bet juk ne kiekvienas yra vienodai smalsus, kai kurie taip ir miega letargo
miegu.
Šią vasarą nemažai
aptikau itališkos muzikos, kokios anksčiau, regis, arba nesiklausydavau, arba
labai retai tai darydavau. Italų atlikėjas Marco Mengoni (g. 1988) šiemet
antrąkart atstovavo „Eurovizijoje“ ir pelnė su nuostabia balade „Due vite“ ketvirtą
vietą. Jo naująją dainą „Due nuvole“ (liet. Du debesys) jau kiek kitokio
sukirpimo daina, tačiau labai smagi ir klausosi tikrai gerai. Išgarsėjęs 2013
metais, kai laimėjo galimybę atstovauti Italijai Eurovizijoje, jau išleido 6
solo albumus. Paskutinis albumas „Prisma“ susideda iš trijų atskirų mini albumų.
Pastaroji daina yra būtent iš albumo „Prisma“ ir ją kartu dainuoja ir atlikėja Ariete.
Albumas Italijoje pasiekė pirmąją populiarumo reitingą, Šveicarijoje –
ketvirtą. Nežinau, kiek Lietuvoje kas klausosi Marco, tačiau man patinka, ką
jis daro scenoje, patinka ir jo gyvi pasirodymai, o nuo šiol smagu, kad
klausysiuosi ir „Due nuvole“. Pasiklausykite ir jūs.
Žodžiai / Pariole / Lyrics
Marco Mengoni – Due
nuvole
Com'è strano rincontrarti ancora
A pensarci bene sembra che non sia passata
un'ora
Sarà il tuo sguardo che mi spacca a metà
Come quei jingle della pubblicità
Chissà se il fiore che ti ho regalato
(chissà se il fiore che ti ho regalato)
È dentro un libro o è tornato dentro a un
prato
Io per paura non ti chiedo: "Che
fai?"
Se sei felice, se hai cambiato città
Non siamo stati due eroi
No, non lo saremo ma-a-a-ai (mai)
Noi non siamo due eroi
Noi saremo le nuvole
No, non saremo due eroi
No, non lo saremo ma-a-a-ai (mai)
Noi non siamo due eroi
Noi saremo le nuvole
E torno a casa alla solita ora
Ma non riesco a dire neanche una parola
Eri la strada verso il centro città
Che la domenica si riaffollerà di notte
Non siamo stati due eroi (no, non siamo
stati due eroi)
No, non lo saremo ma-a-a-ai (non lo saremo
mai)
Noi non siamo due eroi
Noi saremo le nuvole
No, non saremo due eroi (non saremo due
eroi)
No, non lo saremo ma-a-a-ai (non lo saremo
mai)
Noi non siamo due eroi
Noi saremo le nuvole
Due nuvole
Due nuvole
Due nuvole
Due nuvole
Non siamo stati due eroi (no, non siamo
stati due eroi)
Kad mane kur griausmas su
visomis slieko pažastimis! Taip ir žinojau, kad įspėjamojo mokytojų streiko
dieną pratrūks koks nors riebus tešmuo ir kas nors parodys savo pūlius visu
gražumu. Neklydau, politikas ir Vilniaus Tarybos narys (Dieve, kas jį išrinko?)
Audrius Skaistys savo socialiniame tinklapyje nė nesusimąstęs dergėsi.
Gal buvo atsidaręs alaus butelį... Nors ne, klerkai nesąmonių negeria, veikiau
kokį prabangų viskį su ledukais, kad linksmiau būtų. Tačiau verta įsiskaityti į
tai, ką politikas tauzija savo paskyroje, po kurios vėliau partijos paspirtas
turėjo eiti atsiprašinėti, nors visi žinome, jog tai tiesiog partijos įvaizdžio
reikalai, o ne koks nuoširdus atsiprašymas. Grimas nuvarvėjęs, jau nieko
nepadarysi. Nelabai, sakyčiau, kaip laikosi ir mūsų premjerės Ingridos
Šimonytės reikalai mokytojų streiko atžvilgiu.
Visgi žiūriu į citatą ir
akivaizdžiai matau sovietinį ideologinį palikimą, nors ponas Skaistys pats
mokytojus vadina komuniagomis. Juk tik tarybiniais laikais buvo taip diegiama,
kad tylėk, nesiskųsk, išlik tvirtas, iškentėk, nes verkšlenti yra gėda. Iš
esmės problemos viešinimas ir kovojimas už savo orumą ir darbo sąlygas
Skaisčiui yra viso labo verkšlenimas? Nepatogu, ar ne, nes valdantiesiems
reikia spręsti problemas ir kažkaip, sakyčiau, Audrius Skaistys pats pravirko
vidury socialinės ramunėlių pievos. Tai sovietinis militaristinis žmogus, kuris,
jeigu galėtų, muštru ir baime valdytų, tačiau nieko nespręstų, nes jėga ir
mežesniojo kentėjimas yra ta struktūra, kuri palaiko tikriausiai klestinčią
Lietuvą?
Ir negana to, jo
pasisakyme skamba patriotinė gaida apie Lietuvą. Lietuva – tai aš! Kitaip
sakant, mokytojai, drebėkite savo vištų narveliuose, atjoja Skaistys ir jis
parodys, kas yra tikra Lietuva, nes Lietuvoje problemas kuria tik verksniai,
problemų nėra, o štai Skaistys tai jau tikrai su žmona tikriausiai kalkuliatorių
ir prožektorių po kaldra pasikišę visas lėšas yra suskaičiavę kaip savo
blusas. Žiūriu aš į jo tą atvaizdą ir ale tikrai jis šiuo klausimu teisus,
mokytojų streiko problema ir yra šio žmogaus atvaizdas. Gerai, kol sėdi savo
šiltoj kėdėj ir papustęs kostiumą kasdien į darbą varo mašinyte, kai mokytoja
devynaukščiame keliasi 5 valandą, kad su sąsiuviniais viešuoju transportu
pasiektų mokyklą... Juk ji tik broileris, o Skaistys rimtas patinas, jau tikras
alfa valstybės tarnautojas, ne višta kokia! Be pigu, visi jūs, klerkai, su
namukais priemiestyje, o vaikeliukai nučiūčiuoti ir tikrai ne valstybinėse
mokyklose pagal rajoną sėdi. Reikia būti didžiu idiotu, kad „pavarytum“ ant
mokytojų ir parodytum visą savo niekingą tarybų ideologija pradvisusią
vertybinę sistemą. Tai diktatoriaus iš mužiko kultūros retorika ir ją tegu su
mielu noru mokiniai panagrinės per literatūros pamoką kaip antipilietiško
politiko sapaliojimą, o gal ir rašinį parašys apie Skaisčio sukurtą „Gyvulių
ūkio“ verkšlentojus. Visgi ši situacija nuostabi, ji parodo, jog tokių kaip
Audrius Skaistys yra ne vienas ir ne du, gerai, kad jie išlenda į dienos
šviesą, juk bijoti reikėtų tų, kurie tūno tamsoje ir sako, kad problemos nėra.
Kuo greičiau sugedusią senąją kartą nuo podiumo!
Yra ištisas puikus ir
visom prasmėm nuostabus interviu su aktore Nele Savičenko „Niekas neturibūti užkonservuota amžiams“, kuris, manau, gali tapti maža kelių eismo knygute
teatre, nes iš esmės aktorė, dėstytoja sudėjo svarbiausius teatro meno apibrėžimus
ir patarimus pradedantiesiems. Kažkada susidomėjęs teatru, vos į jį neįstojau,
bet ačiū Dievui, kad to nenutiko, nes mirčiau, kaip TAI YRA NE MAN INDIVIDUALISTUI,
bet užtat tapau aistringu teatro žiūrovu. Šioji Savičenkos citata nerodo, kad
aktorė verkšlena, priešingai – rodo, kokia sudėtinga psichologiškai yra
aktoriaus profesija. Taigi.
Nežinau labiau rožinės
vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės
partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie)
(2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario
Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios
moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters
režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali,
nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė
reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai
aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.
Sunku kalbėti apie „Barbę“,
nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais,
socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje
nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji
darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik
striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės
ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę
blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į
realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar
panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti
pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli
senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa
išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o
tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų
stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus
(susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie
patys stereotipai tampa ir kovos priemone.
Iš vienos pusės filmas
neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis
parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes,
sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio
seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima
vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet
kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį
tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa
akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė
staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą
ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.
Manau, filmas yra pavykęs,
primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už
lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi,
stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno
perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti
moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka
džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo
tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš
tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam
primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti?
Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors
žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis.
Filmas, kai klišės pasitarnauja!
Rugsėjis, o tiek mažai
įrašų pozityviomis temomis! Visgi šiandien vėl akimirkai teko stabtelėti ir
susitelkti į save ir į savo centrą. Tai nėra labai paprasta nuolat lekiančiam
ir įvairiausiame informaciniame lauke plaukiojančiam žmogui, kuris kasdien
susiduria su negatyviais, nesaugiais dirgikliais t. y., įvairūs žmonės,
konfliktai, nemalonios situacijos, kurios po to kaip filmas vis sukasi
įvairiomis perspektyvomis galvoje.
Žinote, ką daryti? Reikia
susitelkti ir viską surinkti sau į saują ir paleistį į kosmosą, padaryti tai mintyse.
Ir leisti sau būti to chaoso ir visų nuomonių bei įvykių neliečiamu centru,
tegu visi kaip išprotėję sukasi, nepergyvens visų tų problemų, jei juose skęsi,
juk ateis naujos ir naujos, jeigu, aišku, juose sklandysi. Niekas nepasikeis ir
niekam nereikia, kad jūs eikvotumėte savo nervus, energiją ir nuotaiką bei
sveikatą tam, ko negalima pakeisti arba reikia keisti per kančią. Tegu sau
įvykiai plaukia, o jūs šypsokitės, nes Visata jus veda už rankos ir viskuo
pasirūpina.
Tokia pozicija, sutelkta
ne į išorę, ne į lūkesčius ir fizinį pokytį, o į vidų, pirmiausia pakeičia energetiką,
nes ramios ar pakilios mintys iššaukia saugumo jausmą (na, aš tai tikrai
nesivelsiu, būsiu savo Visatos centre!) ir neveiksiu, bet stebėsiu.
Veiksiu pagal kitą programą, kuri ateina ne iš inercijos ir dirgiklių, o naujos
ramios būsenos t. y., labiau džiaugsiuosi tuo, kur mane Visata pozityvesnį
nuneša, nes pakeitus intencijas ir įsitikinimus, keičiasi ir veiksmai, o su veiksmais
ateina nauji žmonės, naujos situacijos, permainos. Juk šiaip ar taip toks tokį
traukia. Visatos dėsniai veidrodiniai. Atrodo, tą visada žinau, bet verta vėl
prisiminti ir čia užrašyti, gal kam padės šią akimirką, kai skaitote, nusišypsoti.
Apie senas radikaliųjų
nacionalistų lenkų kalbas ir nostalgiją dėl Vilniaus krašto, kurį buvo okupavę
tarpukariu, iki šiol sklando nuoskaudos. Panašiai kaip mes kalbame apie žemes
iki Juodosios jūros, tik kai kurie radikalai šventai įsitikinę, jog Vilnius ir
buvo lenkų. Kažin, – žiūriu į marškinėlius, – ar lenkai sutiktų atiduoti
vokiečiams 200 kilometrų vakarines šalies dalis (juk ir vokiečiai galiausiai
užsinorėtų šiaip jau istorinių savo žemių, ne okupuotų kaip kad lenkai), kurią
gavo po Antrojo pasaulinio karo? Tikriausiai nė už ką. Lai džiaugiasi dykai
gavę tūkstančius kvadratinių kilometrų, nes kitaip liktų tik ilgas siūlelis
aplink Vyslą. Šiaip pas mus, žinoma, viskas išplėtota iki internacionalinių
klausimų, kad viskas būtų kuo aštriau ir beprotiškiau, kaip ir mėgsta
žiniasklaida. Šiaip lenkai turėtų susiimti ir šią kelių lenkų neonacių
reklamuotojus „verslininkus“ nubausti, kaip ir pridera demokratinėse šalyse.
Historyczna mapa międzywojenna Litwy przed okupacją polską. Wilno zawsze należało do Litwy!!! Skończmy ze złością i bzdurami. (Istorinis Lietuvos žemėlapis atkūrus Nepriklausomybę).
