LDK homoseksualumo istorija: sodomija, bausmės, didikų tyla, XIX- XX a. Lietuva ir nutylėta istorija

 

Sveiki,

 

Šiuo įrašų bandysiu pagrįsti iš išlikusių šaltinių tokia eseistine forma, kokia buvo LDK laikų homoseksualumo istorija? Kad homoseksualai egzistavo ir jų visais laikais buvo – faktas! Bet kaip jie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais?

 

Mokslinėje istoriografijoje nėra patikimų ir dokumentais pagrįstų žinių apie plačiai paplitusią sodomiją ar homoseksualius santykius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Nors teisiniuose aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose, sodomija buvo numatyta kaip nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė, nėra išlikusių žinomų teismo bylų ar kronikų, kurios atvirai aprašytų tokius atvejus su konkrečiais didikų vardais.

 

Priežasčių, kodėl apie tai išliko mažai informacijos, yra keletas. Pirma, LDK visuomenė, veikdama pagal krikščioniškas dogmas, homoseksualius santykius traktavo kaip didelę nuodėmę ir smerkė juos, todėl tokios temos buvo tabu. Didikai, kuriems reputacija buvo gyvybiškai svarbi, stengėsi slėpti bet kokius galimus nukrypimus nuo visuomenės normų, kad nepakenktų savo politinei ir socialinei padėčiai. Antra, giminės tęstinumas ir santuokos buvo ne asmeninio pasirinkimo, o politinio ir ekonominio išgyvenimo klausimas. Didikų santuokos buvo kruopščiai planuojamos, siekiant sukurti sąjungas ir išsaugoti valdomas žemes, todėl homoseksualumas negalėjo būti atvirai toleruojamas.

 

Šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi netiesioginiais šaltiniais, tokiais kaip giminės šakų, kurios neturėjo tiesioginių palikuonių, studijos, kartais kelia hipotezes apie galimus homoseksualius asmenis tarp didikų. Tačiau šios interpretacijos lieka spekuliacinės ir nėra patvirtintos jokiais tiesioginiais įrodymais. Kadangi trūksta išsamių asmeninių dienoraščių ar laiškų, atvirai aprašančių intymų gyvenimą, šis LDK istorijos aspektas išlieka menkai ištirtas ir kupinas spėjimų.

 

Štai Kristinos Sabaliauskaitės 4 dalių romanų cikle „Silva Rerum“ perteikiama ir vieno Baroko laikotarpiu didiko – Uršulės brolio Kazimiero Norvaišos – homoseksuali pasakojimo linija, kuris iš pradžių gyveno Vilniuje, o po to keliavo po Europą, paliko nakvynės namų įbrėžus Nyderlanduose, kuriuos aptiks jo giminės palikuonis. Visgi pati K. Sabaliauskaitė yra sakiusi (jeigu neklystu), kad LDK bajorijoje tarp vyrų tikrai būta homoseksualizmo ir jis buvo neaptarinėjamas, nors pakuždomis lyg ir žinoma – kas kieno reikalas, kas kaip norėjo, taip ir gyveno, nepaisant to, kad iš tavęs tikisi vyriškosios giminės palikuonių.

 

Abejotini gandai apie LDK didikų homoseksualumą.

 

Vienas ryškiausių ir dažniausiai minimų pavyzdžių yra susijęs su karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572 m.). Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena iš žmonų nesusilaukė vaikų. Ši situacija, kartu su jo asmenine korespondencija ir kronikininkų užuominomis, lėmė ilgalaikius gandus apie jo galimą impotenciją arba net homoseksualumą. Istorikai dažnai nurodo, kad jo santykiai su vyrais, ypač su jo dvaro riteriu Mikołajus Pacu, buvo itin artimi ir intymūs, o tai skatino to meto politinius oponentus platinti gandus. Tiesa, šiandien dauguma istorikų labiau linkę manyti, kad vaikų trūkumas buvo susijęs su fizinėmis ligomis, o ne su homoseksualumu.

 

Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668 m.). Karalius Jonas Kazimieras, garsėjęs savo nepastoviu ir melancholišku būdu, ilgą laiką nesusituokė ir nerodė didelio susidomėjimo moterimis. Tai davė peno gandams, kuriuos jo politiniai priešai naudojo prieš jį. Pirmą kartą jis vedė tik būdamas 40-ies, o po žmonos mirties atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, kur tapo abatu. Nors tai galėjo būti susiję su religinėmis pažiūromis ar depresija, jo asmeninio gyvenimo ypatumai visada buvo spekuliacijų objektas.

 

Šviesuoliai ir vienuolynai. Kai kurie istorikai kelia prielaidas, kad dalis vyrų, kurie sąmoningai rinkosi celibatą ar vienuolystę, galėjo turėti slaptų motyvų. XVII–XVIII a. vienuolynai neretai tapdavo prieglobsčiu tiems, kurie vengė santuokos ir privalomo giminės tęsinio. Tiesa, tai tėra prielaida, ir dažniausiai tokie pasirinkimai buvo grindžiami religiniais įsitikinimais, studijomis ar tiesiog noru išvengti politinių dvaro intrigų.

 

Kiti gandai. Įvairios kronikos užsimena apie sodomijos bylas, tačiau be konkrečių detalių ir asmenybių vardų. Dėl sodomijos buvo teisiami paprasti žmonės, kareiviai, tačiau didikų vardai tokiuose kontekstuose nefigūravo. Greičiausiai todėl, kad jie turėjo pakankamai galios, jog tokie kaltinimai būtų nutildyti arba iš viso nepasiektų teismo.

Taigi... Moksliniai duomenys rodo, kad LDK laikotarpiu homoseksualumas, kaip reiškinys, neabejotinai egzistavo, tačiau nebuvo viešai toleruojamas ir turėjo būti slepiamas. Pagrindinė priežastis, kodėl išliko labai mažai informacijos, nėra tai, kad jo nebuvo, o tai, kad buvo didelė baimė būti atskleistam dėl griežtų bausmių ir visuomenės pasmerkimo.

 

Homoseksualumas Lietuvoje po Paskutinio padalijimo iki Antrojo pasaulinio karo.

 

Pirmieji asmenys, kurie bent netiesiogiai gali būti siejami su LGBT+ bendruomene Lietuvoje, atsiranda tik gerokai vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Viena iš ryškiausių figūrų yra Ema Goldman (1869–1940 m.). (Apie ją rašiau jau ČIA.) Nors ji gimė Vilijampolėje (tuometė Rusijos imperija), didžiąją dalį savo gyvenimo ir aktyvizmo praleido JAV. Ji buvo garsi anarchistė ir garsi LGBT+ teisių aktyvistė, viena pirmųjų kovotojų už lytinę laisvę. Kitas pavyzdys, jau XX a. pradžioje, yra dailininkė Vera Šleivytė (1906–1998 m.), kuri atvirai kalbėjo apie savo lesbietišką tapatybę. Šie pavyzdžiai rodo, kad nors oficialiai homoseksualūs santykiai buvo persekiojami, individualių asmenybių, kurių tapatybė išliko istorijoje, atsirado tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, kai visuomenė pamažu ėjo link didesnio atvirumo.

Vera Šleivytė iš dešinės

 

Viktoras Petkus (1928–2019 m.) – disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Sovietų valdžia, siekdama jį diskredituoti, sukonstravo bylą, kurioje jam buvo priskirti ir homoseksualaus tvirkinimo kaltinimai. Šis atvejis, nors ir buvo KGB įrankis, rodo, kad homoseksualumas buvo naudojamas kaip politinio persekiojimo priemonė. Tai leidžia manyti, kad KGB žinojo apie homoseksualias bendruomenes, tačiau jas kontroliavo ir šantažavo.

 

Projekte, pavadintame „Seksualinio disidento gyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikos“, pasirodė anoniminio vyro, pasivadinusio Sauliumi, liudijimas. Saulius pasakojo apie savo patirtis sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, o už lytinius santykius tarp vyrų grėsė įkalinimas. Jo pasakojimas atskleidė, kaip baimė ir visuomenės pasmerkimas lėmė slaptą gyvenimą, tačiau atskleidė ir tai, kad egzistavo maža, tačiau darni homoseksualių asmenų bendruomenė. Jo pasakojimas yra itin vertingas, nes tai vienas iš nedaugelio išlikusių liudijimų, atskleidžiančių, kokios buvo homoseksualių žmonių patirtys represinėje Sovietų Lietuvoje.

 

Bet iš kai kurių straipsnių žinau, kad, pvz., tam tikros moterys, kurios vilkėjo ir elgėsi kaip vyrai XIX a. Lietuvoje irdabar galimai galima sieti su LGBTQ nutylėta istorija daugmaž žinoma.

 

Antrasis pasaulinis karas ir nacių Lietuvoje homoseksualių asmenų politika

 

Nacių ideologija homoseksualumą vertino kaip „degeneraciją“ ir grėsmę „grynai“ arijų rasei. Vokietijoje homoseksualūs vyrai buvo persekiojami pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, kuris kriminalizavo lytinius santykius tarp vyrų. Tūkstančiai homoseksualių vyrų (moterys lyg ir nutylimos?) buvo įkalinti koncentracijos stovyklose ir priversti dėvėti rožinius trikampius, kurie žymėjo juos kaip kalinius.

 

Lietuvoje, nacių okupuotoje teritorijoje, pagrindinis genocido taikinys buvo žydų tautybės asmenys. Jų persekiojimas buvo sisteminis ir masinis, apėmęs getų steigimą, priverstinį darbą ir masines egzekucijas. Nors nacių įstatymai buvo taikomi ir okupuotose teritorijose, trūksta duomenų, liudijančių, kad homoseksualai Lietuvoje būtų masiškai suimami vien dėl savo seksualumo ir siunčiami į getus. Tikėtina, kad tokie asmenys buvo persekiojami pavieniui arba, kaip ir kitose nacių okupuotose šalyse, tremiami į Vokietijos koncentracijos stovyklas, o ne į Lietuvos getus.

 

Po 1990 metų situacija pamažu ir, sakyčiau po 2000-ųjų gan sparčiai keičiasi, turint galvoje, kiek amžių LGBTQ žmonės buvo laikomi nuodėmingais, sodomitais ir t. t.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Mykolas Servacijus Višnioveckis (1680-1744) – išdavikas ar didvyris?

Sveiki, istorijos sekėjai,

 

Man labai patinka LDK istorijos ir ypač apie kokius nors senus didikus ir jų giminę. Višnioveckį atsekiau tyrinėdama ir besidomėdamas apie Kazimierą Joną Sapiegą ir jo laikmečio gyvenimą, todėl šis įrašas bus skirtas būtent šiam LDK didikui.

 

Mykolas Servacijus Višnioveckis (gimė 1680 m. Lvove, mirė 1744 m. Merkinėje) – buvo kunigaikštis ir paskutinis vyriškosios giminės linijos Višnioveckis. Jo asmenybė ir karjera neatsiejama nuo XVII a. pabaigos ir XVIII a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių intrigų ir karinių konfliktų, ypač su įtakinga Sapiegų gimine. Mykolas Servacijus pasižymėjo ne tik kaip įgudęs karvedys, bet ir kaip politikas, kuris sugebėjo pasinaudoti giminės ir valstybės krize savo asmeninei ir politinei sėkmei.

 

Mykolo Servacijaus politinė karjera buvo ilga ir sėkminga, o jos kulminacija pasiekta po pergalės prieš Sapiegas. Jis ėjo aukščiausias LDK pareigas, tokias kaip Lietuvos lauko etmonas (1702–1703 ir 1707–1709 m.) ir Lietuvos didysis etmonas (nuo 1703 m.). Šios pareigos suteikė jam didelę karinę ir politinę galią. Vėliau jis taip pat buvo Vilniaus kaštelionas (1703–1706 m.) ir Vilniaus vaivada (nuo 1706 m.), kas dar labiau sustiprino jo įtaką svarbiausioje LDK provincijoje (centre?). Jo pergalė prieš Sapiegas Valkininkų mūšyje 1700 m. buvo esminis lūžis, kuris ne tik susilpnino konkurentų giminę, bet ir atvėrė jam kelią į valdžią. Šis mūšis parodė jo lyderystę ir gebėjimą mobilizuoti nepatenkintą bajoriją prieš giminės hegemoniją. Mykolas Servacijus valdė didžiules žemes dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijose, o jo rezidencijos buvo svarbūs politiniai ir kultūriniai centrai.

 

Nors Valkininkų mūšis buvo didelė pergalė, Višnioveckio karjerą vėliau komplikavo Didysis Šiaurės karas. Iš pradžių palaikęs karalių Augustą II, 1707 m. jis perėjo į švedų pusę, kuriai vadovavo karalius Karolis XII. Tačiau švedams pralaimėjus Poltavos mūšį 1709 m., Višnioveckis vėl pripažino Augusto II valdžią.

 

Apie Mykolo Servacijaus Višnioveckio asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Jo pirmoji žmona buvo Kotryna Dolskytė, antroji – Marijana Oginskaitė, o trečioji – Teklė Rožė Radvilaitė. Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena žmona nesusilaukė vaikų, kurie būtų perėmę giminės pavardę. Tai lėmė, kad po jo mirties 1744 m. Merkinėje, kurioje, kaip spėjama, jis turėjo savo rezidenciją, išnyko Višnioveckių giminės vyriškoji linija, o jo valdos perėjo kitoms didikų šeimoms. Višnioveckis garsėjo kaip ambicingas ir ryžtingas politikas, kuris mokėjo manevruoti sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Be karinės ir politinės veiklos, jis taip pat buvo domėjosi rašyba ir poezija. Jo palikimas – tai ne tik pergalės mūšio lauke, bet ir išlikę literatūriniai tekstai, atspindintys jo intelektualius interesus. Jo charakterio bruožai – ambicijos ir gebėjimas prisitaikyti – leido jam išgyventi sudėtingiausius valstybės politinius perversmus ir užtikrinti savo vietą istorijoje.

 

Deja, dauguma jo kūrinių nėra plačiai ištirti ar išleisti, todėl sunku nustatyti tikslų jų turinį ir apimtį. Vis dėlto, išlikusiuose šaltiniuose ir tyrimuose pabrėžiama, kad jis rašė, o jo literatūrinė veikla atspindi tuometinių didikų intelektualinius interesus. Mykolo Servacijaus Višnioveckio raštai ir laiškai yra vertinami kaip svarbus istorinis šaltinis, leidžiantis giliau pažinti ne tik jo asmenybę, bet ir to meto politinę bei kultūrinę aplinką. Tai padeda suprasti, kaip mąstė ir kokiais idealais gyveno LDK didikas. Daugiausia jo epistoliarinis (laiškų) palikimas, yra išlikę ir saugomi įvairiuose archyvuose. Nors jo kūriniai nėra išleisti kaip atskiras leidinys, jo rankraščius ir dokumentus galima rasti kai kuriose bibliotekose ir archyvuose, pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje. Šiuose fonduose saugomi dokumentai yra svarbūs istorikams, tyrinėjantiems to laikmečio politiką ir kultūrą, tačiau plačiajai visuomenei jie nėra lengvai prieinami ar publikuoti.

 

Ar Višnioveckis išdavė LDK ir karalių Augustą II Stiprųjį?

Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) pradžioje Mykolas Servacijus Višnioveckis palaikė Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą II Stiprųjį, kuris, būdamas Saksonijos elektorius, siekė sustiprinti savo pozicijas regione. Tačiau karo eiga greitai apsivertė: 1702 m. švedų kariuomenė, vadovaujama karaliaus Karolio XII, įsiveržė į Abiejų Tautų Respublikos teritoriją ir ėmė sparčiai ją kontroliuoti. Švedų pergalės privertė daugelį didikų, įskaitant ir Višnioveckį, permąstyti savo sąjungas. Matydamas, kad Augustas II pralaimi ir nebegali garantuoti stabilumo, Višnioveckis 1707 m. priėmė sprendimą pereiti į švedų pusę. Šis veiksmas buvo ne išdavystė asmeniškai prieš Augustą II, o pragmatiškas žingsnis, siekiant apsaugoti savo valdas ir politinę padėtį naujomis politinėmis sąlygomis. Švedų pergalė atrodė neišvengiama, o sąjunga su jais – vienintelis kelias išgyventi.

 

Tačiau politinė situacija dar kartą dramatiškai pasikeitė. 1709 m. įvyko lemiamas Poltavos mūšis, kuriame Rusijos caras Petras I visiškai sutriuškino švedų kariuomenę (apie tai puikiai parašė Kristina Sabaliauskaitė romanų dilogijoje „Petro imperatorė“). Šis pralaimėjimas ne tik sumenkino Švedijos galią, bet ir grąžino Augustą II į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Višnioveckis, matydamas, kad švedų aljansas žlugo, nedelsdamas vėl pakeitė pusę. Jis prisipažino klydęs ir vėl pripažino Augusto II valdžią. Augustas II, grįžęs į sostą, susidūrė su sudėtinga situacija. Jam reikėjo atstatyti valstybės stabilumą, o tam reikėjo stiprių ir įtakingų didikų paramos. Atleisdamas Višnioveckiui ir kitiems perbėgėliams, karalius Augustas II parodė politinį įžvalgumą: vietoje to, kad baustų, jis stengėsi susitaikyti su įtakingiausiais bajorais, taip užsitikrindamas jų lojalumą ateityje ir išvengdamas naujų vidinių konfliktų. Tai buvo pragmatiškas sprendimas, siekiant konsoliduoti valdžią ir išsaugoti valstybės vientisumą po sekinančio karo.

Šis portretas nutapytas (kurį pmatote) XVIII a. pirmojoje pusėje, tačiau konkretaus autoriaus pavardė nėra žinoma, todėl jis priskiriamas nežinomam dailininkui. Portrete Višnioveckis vaizduojamas iškilmingai apsirengęs, su ilgais plaukais, o jo krūtinę puošia Baltojo Erelio ordino žvaigždė ir juosta – tai rodo jo aukštą statusą Abiejų Tautų Respublikoje. Išraiškinga mąstysena ir veido bruožai atspindi jo, kaip valdingo ir ryžtingo politiko, charakterį. Šiuo metu vienas iš tokių portretų yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje Lenkijoje, o kitas, panašus, - Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje Minske. Tai rodo, kad toks portretas buvo populiarus ir galimai turėjo kelias kopijas.

 

Šįkart tiek. Tikiuosi buvo naudinga.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Kazimieras Jonas Sapiega (1638-1720) – Sapiegų rūmų tikrasis valdovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie garsiuosius Sapiegų rūmus bei jų istoriją jau rašiau ČIA. Šiandien tęsiu apie Sapiegų giminės istoriją ir noriu skirti šiek tiek dėmesio Kazimierui Jonui Sapiegai.

 

Kazimieras Jonas Sapiega buvo svarbi asmenybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje, priklausantis vienai įtakingiausių didikų giminių. Jo gyvenimas ir veikla atspindi sudėtingą XVII a. pabaigos politinę situaciją, giminės ambicijas ir kovas dėl valdžios.

 

Kazimieras Jonas Sapiega gimė apie 1638 m. ir mirė 1720 m. gegužės 13 d. Daugiau nei penkiasdešimt metų jis aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame šalies gyvenime. Jo karjera buvo nuosekli ir įspūdinga: jis ėjo daugybę aukštų pareigų, kurios suteikė jam didelę galią ir įtaką. Sapiega buvo Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmonas (nuo 1681 m.), o vėliau – Didysis etmonas (nuo 1682 m.). Šios pareigos suteikė jam neribotą karinę valdžią, o tai buvo itin svarbu to meto valstybėje. Be to, jis buvo Vilniaus vaivada (nuo 1682 m.), kas sustiprino jo pozicijas ir leido kontroliuoti svarbiausią Didžiosios Kunigaikštystės miestą.

 

Kazimieras Jonas Sapiega paliko ryškų pėdsaką Vilniaus ir visos Lietuvos istorijoje. Jo, kaip Didžiojo etmono, kaip minėjau, galia buvo milžiniška, ir jis aktyviai ja naudojosi, gindamas savo giminės interesus. Sapiegos šeima, ypač Kazimieras Jonas, tuo metu tapo beveik savarankiška jėga, kuri dažnai veikė nepriklausomai nuo karaliaus ir Seimo sprendimų. Tai sukėlė didelį kitų didikų nepasitenkinimą ir sukėlė ilgą kovą dėl valdžios, žinomą kaip Sapiegų ir kitų didikų konfrontacija. Ši konfrontacija pasiekė apogėjų 1700 m. Valkininkų mūšyje, kurio metu Sapiegų kariuomenė patyrė pralaimėjimą prieš kitų didikų pajėgas, vadovaujamas Mykolo Servacijaus Višnioveckio. Šis pralaimėjimas sumenkino Sapiegų giminės įtaką ir galutinai atėmė iš jų didžiąją politinę galią. Tačiau pats Kazimieras Jonas mūšio metu nedalyvavo. Nors jo politinė karjera baigėsi pralaimėjimu, jo indėlis į Vilniaus architektūrą išlieka akivaizdus – jis finansiškai rėmė daugelio Vilniaus barokinių bažnyčių statybas.

 

Kazimieras Jonas Sapiega garsėjo kaip valdingas, ambicingas ir ryžtingas politikas. Jis buvo puikus strategas, tačiau jo noras įtvirtinti Sapiegų dominavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lėmė ilgalaikius konfliktus. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma, kad jis buvo vedęs tris kartus. Pirmąja jo žmona tapo Marija Kristina de Béthune, antra – Teresė Korvin-Gosievskaitė, o trečia – Antanina Čartoriskaitė. Tiesa, jo asmeninis gyvenimas dažnai liko politikos šešėlyje, nes būtent politinės intrigos ir kova už giminės galią buvo pagrindinis jo gyvenimo variklis. Jo, kaip politinio veikėjo, ambicijos atsispindi ir jo portretuose, kuriuose jis vaizduojamas kaip didikas, turintis galią.

 

Yra išlikę keli Kazimiero Jono Sapiegos atvaizdai. Garsiausias iš jų – nežinomo dailininko nutapytas portretas, kurį čia ir matote, vaizduojantis jį su Didžiojo etmono regalijomis, kas pabrėžia jo aukštą statusą. Nors nėra tikslių duomenų, kas nutapė šį ir kitus jo portretus, jie yra vertingi istoriniai šaltiniai, padedantys suprasti to meto didikų reprezentavimo kultūrą ir Sapiegos vietą visuomenėje.

 

Kokie Vilniaus objektai sietini su Kazimieru Jonu Sapiega?

 

1. Sapiegų rūmai Antakalnyje. Tai pagrindinis su jo vardu susijęs pastatas. Rūmai, pastatyti 1689–1692 m., buvo Kazimiero Jono Sapiegos užmiesčio rezidencija. Šiandien tai yra vienintelis išlikęs brandžiojo baroko stiliaus didikų rūmų ir parko ansamblis Lietuvoje. Rūmai buvo statomi siekiant parodyti Sapiegų giminės ambicijas ir galią.

 

2. Vilniaus Išganytojo bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas. Šis kompleksas yra neatsiejama Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Kazimieras Jonas Sapiega pakvietė trinitorių vienuolius į Vilnių ir 1694 m. pradėjo statyti vienuolyną bei bažnyčią šalia savo rezidencijos. Bažnyčia buvo užbaigta 1717 m.

 

3. Sapiegų parkas. Tai vienas seniausių ir ryškiausių taisyklingo geometrinio barokinio parko pavyzdžių Lietuvoje, suformuotas prie Sapiegų rūmų. Parkas su alėjomis, fontanais ir dekoratyvinėmis skulptūromis buvo skirtas pabrėžti rezidencijos reikšmę.

 

Įdomu tai, kad visi šiek objektai Antakalnyje šiandien jau labai puikiai sutvarkyti, nes po parką galite vaikščioti nemokamai, galite apsilankyti vienuolyne, o Sapiegų rūmuose vyksta šiuolaikinio meno parodos, pristatoma ir pats Sapiegos palikta rūmų istorija.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Omantas Jokubaitis apie gero žodžio galią, susiskaldižius į grupeles Lietuvos komikus

 Sveiki,

Nesu itin nuoseklus Rolando Mackevičiaus laidos žiūrovas, bet kartais tam tikrų žmonių interviu pasižiūriu ir jie būna neįtikėtinai įdomūs ir įtraukūs. Kai kurie žmonės būna prieš kameras neįtikėtinai atviri, tad man patiko šįkart paklausyti interviu su komiku Omantu Jokubaičiu, su kuriuo belieka sutikti – geras žodis vienija, reikia žmones girti už darbus ir pastangas, o burbėti – jeigu galima, atsisakyti ir nesieti tai su savicenzūra ar nuomonės neturėjimu.

„Man tai yra tikrai svarbu. Jeigu matau, kad žmoguje yra potencialo – visada jį pagirsiu. Nes pats augau tokioje aplinkoje, kur buvo daugiau kritikos, kur dažniau bandydavo sumenkinti, užgauti. Bet aš žinau, ką darau. Žinau, kur einu. <...> Man atrodo, visi susiskirstę į grupeles. Komikai, podkastų kūrėjai – visi tik su savais. Ir niekas niekam nepasako gero žodžio. Atrodo, kad visi tik šaiposi vieni iš kitų, apšneka, niurzga.“ Omantas Jokubaitis

Maištinga Siela

Filmas: "28 metai po" / "28 Years Later"

 

Sveiki, skaitytojai,

Kad senstu arba kad pernelyg esu matęs daug kino filmų, suprantu tada, kai po daugel metų tenka žiūrėti filmų pastatytus tęsinius. Jau nebepamenu ne tik kokie siužetai sukosi ankstesnėse dalyse, bet ir apskritai ar buvau matęs. Panašiai nutiko ir su siaubo trileriu „28 metai po“ (angl. 28 Years Latter) (2025), kurį pratęsė režisierius Danny Boyle po savo pirmosios dalies „28 dienos po“, kuri buvo pasirodžiusi 2002 metais. Tiesa, antrąją fračizės dalį režisavo kitas režisierius ir ji vadinosi „28 savaitės po“, pastaroji buvo pristatyta 2007 metais ir žinau tik tiek, kad filmą kažkurį iš jų buvau matęs ir kad filmas buvo apie zombius ir apokalipsę. Ar anuomet patiko? Matyt, kad labai vidutiniškai, nors visos trys dalys, sakyčiau, puikiai įvertintos kino kritikų, o ir pačių žiūrovų neblogai.

Naujausios kino dalies „28 metai po“ tęsia postapokalipsinę žmonių gyvenimo istoriją, kai pasaulyje siaučia šleivakojai zombiai. Nesu zombių kino filmo mėgėjas, man mieliau kokie elegantiški ir intelektualūs vampyrai, bet ką jau padarysi. Trumpai tariant, trečioji dalis pasakoja istoriją po 28 metų ir rodo įvykius atokioje saloje, kurios pagrindinis kelias patiria kasdieninius potvynius, todėl žmonės savoje šiek tiek viduramžius primenančioje citadelėje gali išgyventi misdami medžioklės laimikiais, obuoliais ir išgyventi strėlėmis šaudydami į zombius. Dėmesio centre – sūnaus ir tėvo santykiai, apeliuojantys į medžioklės klajoklių laukus, kai tėvas perduodavo sūnui visą savo patirtį, juo stengiasi didžiuotis, tačiau sūnus dalinai nepateisina savo lūkesčių, nes yra pernelyg doras, lyginant su tėvu. Visgi vieną dieną jis nusivilia tėvu ir pabėga vandens keliu su sunkiai sergančia motina į pavojingą žemyninę dalį, kur jam teks susidurti ne tik su zombiais, bet ir mutavusiu bei protaujančiu nemirtingu vadinamuoju Alfa Zombiu.

Filmas iš pradžių, kol neprasidėjo tėvo ir sūnaus nesantaika, maniau, bus paskutinė nesąmonė, kurios neištversiu, nes atrodo, kad režisierius skirtingais pasakojimo etapais kuria kiek skirtingo žanro kiną. Pradžioje (intro) epizode viskas labai juokinga ir schematiška, vėliau berniuko drama visame filme, sakyčiau, pati stipriausioji dalis, o pabaigoje, kai pasirodo „treninguotoji“ gauja ir pradeda pasimėgaudama skersti zmobius – jau parodija. Ar toks miksas pasiteisina? Nelabai. Bet eklektika sukuria tokį įdomų kitokio atseit zombio filmo variantą, bet pernelyg nenutolstant nuo masinio kino žiūrovo akių. Visumoje – tai brandos berniuko kelionė, atsakomybės ir stiprybės išgyvenimo istorija (survivor stories), orientuota ne tik į zombius, bet apeliuoja į nuoširdų vaikinuko rūpestį išgydyti motiną, vadinasi, to, ko nepadarė puikusis lankininkas skerdikas tėtis. Vadinasi, berniukas geresnis už tėvą, nes jį veda kilnūs tikslai, vadinasi, jis viduryje filmo negali imti ir staiga numirti... Tada filmas išties schematiškas ir žanrinis, jis saugiai laikosi „kelių eismo taisyklių“, tad režisieriui belieka stebinti dinamiškais pavojais, triukais, netikėtai rapsų lauke pasirodžiusiais zombiais ir Alfa Zombio didžiuliais lytiniais organais (ar kas nors juos šmėžuojančius filmo kadruose matė?!).

Nustebino, kad filme pasirodė neįtikėtino populiarumo ir įdirbį visokiausiuose žanruose turintis aktorių žvaigždynas: Jodie Comer, Aaron Taylor-Johnson, Ralph Fiennes, Jack O'Connell... Net sunku patikėti, kad jie visi susitinka filme apie zombius! Visgi veikėjai dekoratyvūs, neišvysti ir schematiški, veikiau personažai, nei žmonės. Vienintelis berniukas Spaikas įdomesnis, nes jis evoliucionuoja, nes iš bailaus kiškelio tampa šiek tiekprotaujančiu, kad drąsa ir narsa gali padėti išgyventi, bet reikia ir saugotis. Visumoje, nežinau, filmas gan vidutiniškas, nėra labai prastas, gali vietomis įtraukti, bet ar prarasite ką nors jo nepamatę? Nemanau.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas "Iš" / "From" (3 sezonas / season 3)

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

Žinoma, šios vasaros serialas tapo ne apdovanojimais nusietas „Šiogūnas“, iš kurio labai daug tikėjausi, bet mistinis siaubo serialas „Iš“ (angl. From), kurį režisavo John Griffin. Neseniai pasidalijau pirmųjų dviejų sezonų, kuriuos taip žaibiškai sužiūrėjau, įrašu, kad net nebeskyriau atskirų įrašų, nes iškart pabaigęs pirmąjį sezoną ėmiausi antrojo. Tiesą sakant, po antrojo ėmiausi ir šio, jau trečiojo, ir maniau, kad sužiūrėsiu, jeigu ne per kelias dienas, tai per savaitę tikrai, bet nutiko taip, kad šiek tiek sustabdžiau serijų „rijimą“ ir visai ne dėl asmeninių priežasčių, o dėl to, kad serialas iš esmės patyrė turbulenciją, tad reikėjo pristabdyti arklius.

Iš tikrųjų esu su didžiuliu apetitu pradėjęs nemažai serialų, kurie laikui bėgant laikui išsikvėpė ir retai kokį su nuoširdžiu susidomėjimu pažiūriu iki pabaigos. Taip nutrūko mano susidomėjimas tokiais serialais kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Ką mes veikiame šešėliuose“, nepabaigiau ir „Oranžinė – tai nauja juoda“, netgi labai patikusį „Begėdį“, pastrigau ir „Baltasis lotosas“, kurio pirmosios kelios trečiojo sezono serijos sukėlė tam tikrą atmetimo reakciją, nes pasirodęs schematiškumas suerzino – tie patys atsikartojantys dalykai, tonas ir idėjos. Kaip bus su serialu „Iš“, jau po šio trečiojo sezono man nesunku pasakyti, nes, kaip jau sakiau, serialas patyrė tam tikras duobes.

Iš esmės „Iš“ kartoja labai panašias siužetines manipuliacines schemas, paimtas iš serialo „Tamsa“ (galimai ir iš serialo „Dingę“) – požeminiai tuneliai, susipynusios istorijos laiko gijos, grįžimas į civilizaciją ir vėl į tą bevardį miestelį, sąsajos su istoriniais dalykais iš tikrųjų atkartoja „Tamsos“ voratinklį, tik „Tamsa“ buvo žymiai tirštesnė, dinamiškesnė ir galvosūkių bei įmantrybių buvo nepalyginamai daugiau. Iki šiol manau, kad serialas „Tamsa“ kaip toks savo žanro serialas yra beprotiškai gerai sukurtas, o kiek lengvesniam, labiau į emocijų peripetijas linkusiam serialui „Iš“ belieka šiek tiek nulenkti galvą, bet serialą vis tiek galima žiūrėti dėl įtraukos, nors, deja, ir schematiškų istorijos linijų.

Trečiasis sezonas turėjo sprogdinti smegenis, žiūrovams pasiūlydamas iš tikrųjų beprotiškus siužetinius sprendimus, netikėtas kryptis, bet iš tikrųjų buvo kiek erzinančiai prigesintas. Visų pirma, vienai iš veikėjų pavyko ištrūkti į civilizaciją (čia ir toliau atskleisiu visgi tam tikrus siužeto vingius, be kurių negaliu įvardyti sezono problematikos, tad, jeigu nežiūrėjote, rekomenduoju skaityti tik išvadinę pastraipą), tačiau viso labo ji tik parsitempia į miestelį Viktoro tėvą, kad atsirastų daugiau melodramos. Atrodo, netikėtais įvykiais turėjęs įsibėgėti serialas ima ir jau nuo antros serijos 3 sezone išties sulėtina tempą. Kūrėjai ypač daug „užsiplaka“ stengdamiesi parodyti trapios bendruomenės individualias problemas, daug skirtingų personažų, jų asmeninės istorijos ir daug... graudulingų pasiplepėjimų.

Išties tapo absurdiškai juokinga, kad per kiekvieną seriją veikėjai vaikšto ratu nuo trobos iki trobos ir vis klausinėja „ar tau viskas gerai?“ Kad visiems yra negerai ir visi tyli užpakalius užraukę, žiūrovas akivaizdžiai mato, bet ne, kas 10 minučių reikia apsikabinti, paguosti ir lakstyti vienas nuo kito. Daug paviršutiniškos psichologijos, suprastėjo scenarijų literatūrinė kalba, nes veikėjai šneka vien keliomis primityviomis frazėmis. Atsirado jau mirusių miestelyje veikėjų vaiduokliai, t. y. net ne vaiduokliai, o kažkokie nevykę hamletiški psichoterapeutai, pvz., nužudytas pirmajame sezone kunigas ar smuklės barmenas, nuolat šluostantis stiklinę – tie nuolatiniai išpažinčių klausytojai, kurie ne tik sulėtina serialo tempą, bet iš esmės nepriduoda net intrigos, nes žiūrovas juk nėra kvailys, jis mato ir jaučia iš aktorių, ką galvoja ir jaučia personažai, tad tie pliurpalai ir tauškalai apie kančią, vidinę dramą, sudėtingus nuspėjamus prisipažinimus tėra „Santa Barbaros“ laikų muilo operos triukšmo dauginimas ir, ko gero, gumos vilkinimas, nes kūrėjai nesugeba be schemų ir klišių kurti dinamiškesnį serialo variantą.

Išties netgi bandžiau sudarinėti labiausiai šiame sezone erzinančių veikėjų sąrašą. Maždaug tie veikėjai, kuriems norėtųsi „užvažiuoti“ lenta, kad nustotų žliumbti ir nesielgtų kaip muilo operoje. Labiausiai erzino Fatima, kurios nėštumas privertė ją ėsti supuvusį maistą, pavertė ja aikštinga ir schematiška isterikės nėščiosios durnele, kuriai skiriama neįtikėtinai daug nuobodaus laiko. Erzino ir Džimio personažas, kuris visą sezoną nieko nenuveikė, tik ėjo per vyrus visiems grasindamas, kad laikytųsi visi nuo jo vaikų (Etano ir Džulės) ir žmonos atokiau, t. y. ėjo ir grasino, o po to ėjo ir atsiprašinėjo, tiesa, dar parnešė kopūstų ir morkų iš tos keistos vietos, kur, dievaži, viduržiemio sniegas! Kai kurie nelogiški sprendimai ir filmavimo sezoniškumas prasilenkė, nes... patys suveskite galus. Jeigu serialas ir fantastinis, bet tam tikri sprendimai dėl logikos kaip maistas turėtų kažkaip būti išspręsti. Kitas personažas, kuris erzino, šerifas Boidas – schematiškas ir chrestomatinis pavyzdys, kad dėl kokio žmogžudžio – visus sušerti siaubūnams, bet jeigu jo sūnelio naujoji žmonelė Fatima, tai jau pakuždomis, niekam nieko nesakykim. Principingas išverstaskūris schemos žmogus, milijoną kartų matytas reikalas survivor filmuose ir serialuose, tad ėjimas už savus ir nuolaidžiavimas iš tikrųjų serialui nieko gero neprideda, nes jau galima subaksnoti, kuriuos veikėjus kamera ir siužetas myli, tie negali mirti.

Visgi esama ir naujų galvosūkio linijų, laiko kilpų, prisiminimų apie buvusius dalykus, kurie šiame sezone dar nėra iki galo atskleisti ir, tiesą sakant, serialas įgauna įdomumą tik devintoje ir dešimtoje serijose, kai paspartinama dinamika su nemažai žadančiu ketvirtuoju sezonu, tačiau jau aišku, jog tai manipuliacija, kad būtų žiūrima toliau, nes ir ketvirtas sezonas viską pamažu vilkins, bus daug pokalbių, ašarų, atmetimo – ir tas noras akcentuoti veikėjų psichologines dramas šitaip melodramatiškai neprideda serialui krūvio, sakyčiau, pataikaujama pernelyg nemąstančiam žiūrovui, kuriam reikia paaiškinti schemas.

Trečiasis sezonas nori išlaikyti įtampą, netikėtus siužetinius posūkius ir galvosūkį, tačiau tiesa labai paprasta – serialas užsiplepa ir pernelyg pralošia p žiūrovui demonstruodamas primityvius pokalbius – ar tau viskas gerai? man viskas gerai (nors veidas pažaliavęs) – ir primityviai spekuliuodamas tariamai labai „įdomias“ veikėjų psichozes ir dvasines kančias. Esmė tame, kad jos nėra įdomios, ir pusiausvyros tarp sukurto pasaulio kaip rebuso-galvosūkio ir veikėjų emocinio vaizdavimo nebelieka, intrigą ir mistiką stelbia perdėtas emocinis parodomasis krūvis ir tipiškos veikėjų schemos. Manau, ateityje, jeigu nori kūrėjai, kad „Iš“ bent išliktų populiarus, turi labai drastiškai perjungti pavaras į dinamiką, galvosūkio įdomesnę plėtotę ir mažiau skirti dėmesio perdėtai patetikai. Visgi manau, kad skirsiu dar šansą ketvirtam sezonui, kuris turėtų pasirodyti 2026 metais.

Trečiojo sezono anonsas:

Maištinga Siela

Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela