Sveiki,
Paskutinis dar
nematytas Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmas „Aukojimas“
(kai kur verčiama „Auka“) (šved. Offret) (1986) tapo ir
man paskutiniu nematytu septintuoju iš jo repertuaro. Šie metai man ypatingi,
nes peržiūrinėju antrąsyk visus A. Tarkovskio filmus, tačiau taip niekada ir neteko
pamatyti jo paskutiniojo „Aukojimo“, kurį iš dalies tausojau ypatingai savo
gyvenimo progai, iš dalies dėl to, kad filmas švedų kalba su angliškais
titrais, o A. Tarkovskio dialogai-monologai, persmelkti filosofijos ir
religijos apmąstymų, nėra tokie lengvi analizei, tačiau toji diena išaušo per
pačias Vėlines ir pagaliau pamačiau paskutinį jo kūrinį.
Tais pačiais
metais nufilmuotas filmas A. Tarkovskiui tapo lemtingas dar ir dėl to, kad
režisierius gruodžio pabaigoje mirė. Pasak režisieriaus sūnaus, tėvas tikėjo
pranašystėmis ir ritualais, o „Aukojimo“ scenarijus būtas dvigubas, kaip ir
gaisras filmavimo aikštelėje, kai beprotis Aleksandras sudegina namus. Pirminiame
scenarijaus variante režisierius buvo sukonstravęs savotišką pasveikimo nuo
vėžio, kuriuo sirgo pagrindinis veikėjas Aleksandras, stebuklą, kai jis
permiega su namų tarnaite, pabėgėle iš Islandijos, vardu Marija. Vyriško ir
moteriško pradų susijungimas irgi ritualas, tačiau scenarijų režisierius netikėtai
ima ir pakeičia, kai šis sužino, jog jam pačiam diagnozuotas plaučių vėžys. Kiek
tokių menininkų, kurie kurdami aplinkybes iš esmės sukuria savo lemtį? Apie tai
reiktų parašyti atskirą traktatą, tačiau kokio įtikėjimo galią turėjo pats A.
Tarkovskis, kad galėjo „prisišaukti“ ligą ir bandė nuo jos „pabėgti“
pakeisdamas scenarijaus likimą ir kartu savo paties likimą? Man iki šiol
paslaptis.
Deja,
režisierius Kanų festivalyje, kuriame filmas pelnė net tris svarbius
apdovanojimus, jau nebegalėjo pasirodyti dėl jo sunkios būklės. Taip pat
režisierius jau nebegalėjo grįžti ir į Sovietų Sąjungą, nes 1983 metais po
Italijoje nufilmuotos „Nostalgijos“, pasiliko už Geležinės uždangos, palikęs
vienuolikmetį sūnų ir žmoną, ir artimuosius... Jis pasirinko kūrėjo kelią, bet
gal ir iš esmės tikėdamasis, kad vakarietiškoji kur kas pažangesnė medicina
padės jam išsikapstyti iš ligos. „Aukojimas“, skirtas sūnui, kurį režisierius
pamato jau penkiolikos, visai merdėdamas ir užbaiginėdamas savo knygos
rankraščius, dirbdamas ir kurdamas, apmąstydamas mirties patale.
Tik filmui
pasibaigus tapo aišku, kad jame vaizduojamas nekalbantis berniukas, kuris
išgyveno gerklės operaciją Japonijoje, o dabar reikės gydyti Australijoje, todėl
varo artimuosius į neviltį, yra paties A. Tarkovskio sūnaus prototipas. Režisierius
negali susikalbėti su juo dėl Geležinės uždangos, todėl reikalinga tam tikra
raiša, nebylystė, kaip išreikšti to ryšio trūkumui, juk šiaip ar taip visi
filmai šiek tiek autobiografiniai.
Visas filmas
nufilmuotas Švedijoje, Gotlando saloje, Baltijos jūroje. Tai vasaros vila,
kurioje apsistoja aristokratiška švedų šeima, išgyvenanti prasidėsiančio Trečiojo
pasaulinio karo siaubą. Žinoma, filme tai tik misterija, kaip velnio
bauginantis apreiškimas, kuris namų ponią įvaro į isteriją, tačiau „Aukojime“
tai sąlygota, iš tikrųjų žemai praskrendantys lėktuvai simbolizuoja pagrindinio
veikėjo Aleksandro tamsiausią išbandymų naktį. Jis kaip pilyje besislepiantis
gyvasis tarp mirusiųjų, išgėręs slepiasi nuo iliuzijų, bet kartu dėl to puola į
jų glėbį. Pamasintas girto paštininko Oto, jis keliauja pas tarnaitę raganą Mariją,
kuri atlieka tam tikrus religinius ir pagoniškuosius ritualus, ši veikėja
dviprasmiška: ji ir ragana, ji ir švenčiausioji Mergelė Marija iš ikonos; ji
kerėtoja, ji išganytoja. Ir čia švenčiausią lytinio akto akimirką A. Tarkovskis
panaudoja jau „Veidrodyje“ (1975) matytą magišką pakylimą virš lovos sceną. Apie
kūniško ir dvasinio susiingimo momento svarbą galima spręsti ir apie
režisieriaus galimybes žmogaus dvasios suirutėje ieškoti harmonijos, in
ir jan susijungimo kaip išsigelbėjimo, vienas kitą sustiprinančių energijų
aktą.
Visgi lyginant
su filmais, filmuotais dar Sovietų Sąjungoje, šis filmas, kad ir koks atrodytų
misterinis, man jame mažiausia metaforų. Taip, metafizinių elementų ir simbolių
esama, naudojami sapno-vizijų-regėjimų-haliucinacijų motyvai, kad išgautų
metafizinę Aleksandro sumišimo vaizdinį. Tačiau žvelgiant į teksto prasmę, apie
ką kalba veikėjai ir kaip jie kalba, vaikščiodami po vėjuotus namus, tyrinėdami
seną žemėlapį, visgi atrodo, jog žiūrėtum nebe įmagnetintą Tarkovskio kiną, o
labiau teatralizuotą ankstesniųjų metafizinių filmų versiją.
Gal iš tikrųjų
režisierius bėgdamas nuo magiškesniosios „Aukojimo“ versijos, bandė surealistinti
filmą ir jį išgryninti? Sakoma, kad režisierius po šio filmo turėjo užmačių
pastatyti vieną garsiausių Šekspyro pjesių, o tai vedė prie naujų, jau jo
galvoje besišaknijančių pjesės perteikimų variantų. Kitą vertus, A. Tarkovskis
niekada nebuvo itin plastiškai dinamiškas, poetiškas – žinoma, tačiau jo
scenos, jeigu pažiūrėsime į „Stalkerį“ ar „Nostalgiją“, atrodo kaip
vaikščiojantis lėlių namelis, tam tikra kompozicija: mąslūs aktorių
žingsniavimai, ilgi filosofiniai monologai, žvelgiant pro langus arba vienas
kitam pro šalį, tyrinėjant apsemtus namus... Tačiau „Aukojime“ tai itin atrodo
kaip teatro scenoje ir tik tos metafizinės scenos, panašios į sapniškas
vizijas, leidžia sujungti teatrą su metafizinio kino raiška.
Pagrindinis veikėjas
Aleksandras prisiekia Dievui, jeigu šis išgelbės žmoniją nuo Trečiojo
pasaulinio karo, jis paaukos viską, net savo mažąjį nekalbantį sūnelį. Primena daugybę
Biblijos motyvų, kada brangiausia auka už viso pasaulio gėrį, yra paklojama per
vieną silpnumo akimirką, prisiminkime Kainą ir Abelį, Kristaus pasiaukojimą
vardan žmonijos ir pan. Visgi A. Tarkovskis jungia, kaip sakiau, religinius
motyvus su liaudies šamanizmu, tikėjimu raganomis, paranormaliais reiškiniais,
jungia žmogaus fizinį kūną su dvasia. Čia vėl jis ritualams pasitelkia ugnies
apvalantį ir griaunantį archetipą, kuris galiausiai pasitarnauja Aleksandro
beprotybės siautuliui; jis sudegina namus.
Sakoma, sceną
reikėjo perfilmuoti net du kartus, nes pirmasis realiai nufilmuotas gaisras
paprasčiausiai neįsirašė, todėl teko atstatyti namą ir vėl viską perfilmuoti, o
aktoriams, kurie įtikinamai klampoja po pelkę ir isteriškai rėkia dėl gaisro
tai jau antras dublis, vadinasi, jiems vėlei reikėjo grįžti į salą, patirti A. Tarkovskio
susierzinimą ir kitus nesklandumus... Tačiau toji scena, degimo, jungčių su
praeitimi, su pažadu, galiausiai yra A. Tarkovskio dar vienas ritualas, kurį
regime ir „Veidrodyje“, ir „Nostalgijoje, kur miesto aikštėje prieš visus
bepročius susidegina Domenikas, beje, tas pats aktorius suvaidinęs Aleksandrą „Aukojime“
– Erland Josephson (1923-2012).
Filmų interpretacijų
būta pačių įvairiausių, kaip visada ir būna su A. Tarkovskio filmas. Ką reiškia
tas Aleksandro beprotiškas finalinis sprendimas? Ar tai sunaikinimas, išpirka,
apsivalymas, jo proto užtemimas? Beprotis gelbstintis civilizaciją nuo dar
vieno karo, įtikėjęs, jei išlaikys Dievui pažadą, jis išgelbės save ir visus
likusius? Filmo pabaigoje po negyvu medžiu berniukas atsigula ir pirmąkart
prabyla tarsi ne savo, o angelo žodžiais: „Iš pradžių buvo žodis. Kodėl taip
yra, Tėve?“ Žinoma, taip simboliška. Nauja karta, nauja civilizacija po
nusiaubto gaisro vėl užduoda esminius klausimus ir gan logiškus, juk pirmiausia
turi būti kūnas ir kūne gyventi sąmonė, kad atsirastų žodis, todėl berniukas
žiūri į medžio viršūnę, vildamasis, kad tas suvokimas ateis ir jis supras šio
pasaulio dėsnius.
Kiek iš tikrųjų
pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galimas daiktas, kad gyvybę. Tam tikra
prasme tai yra jo paties pasiaukojimas menui, savo įsitikinimams ir galų gale
sūnui. Ar buvo galima viso to išvengti, atidėlioti filmavimus ir pabandyti
gydytis? Kai kada auka kaip principas, priesaika, pažadas yra svarbiau netgi
už patį gyvenimą.
Mano įvertinimas: 10/10
IMDb: 8.1
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą