Filmas: "Ilgšė" / "Дылда" / "Beanpole" / "Dylda"

Sveiki,

Vienas iš laukiamiausių Scanoramos filmų buvo rusų jaunojo kino režisieriaus Kantemir Balagov (g. 1991) kino juosta „Ilgšė“ (rus. Дылда) (2019). Istorija pasakoja apie pirmuosius metus po Antrojo pasaulinio karo ir paliktus suluošintus žmones po Leningrado apgulties. Istorijos centre – dvi skirtingos moterys. Iš fronto grįžusi Maša sužino, kad jos draugė Iljai nepavyko išsaugoti gyvo sūnaus. Ilgai kare buvusi prostitute už maisto davinį Maša stengiasi susikurti gyvenimo prasmę ir trokšta, kad draugė jai pagimdytų vaiką ir šitaip grąžintų skolą, kadangi pati po daugybės prievartavimų, abortų jau gimdyti nebegali...

Iš tikrųjų šią šokiruojančią moterų karo patirtį režisierius papasakoja labai stilingai ir estetiškai, kurdamas moterų sujauktus likimus iš detalių, „permesdamas“ jų jausmus stambiu kadru. Debiutantės pagrindinės aktorės išties atrodė kaip kino veteranės, tad galima tik įsivaizduoti, kiek joms pačioms teko dirbti, kad išeitų gerai nugludinti kadrai. Filmas estetiškas, pripildytas jaukios gintarinės šviesos, tarsi visada skurdo apimtuose namuose rusentų namų židinys, tačiau kartu žiūrovas yra priverstas suprasti, kaip sunkiai tie veikėjai gyvena pirmaisiais pokario metais, neturėdami jokios psichologinės pagalbos ir šeiminės atramos...

Gerai „sukaltos“ detalės, filmo atmosfera ir scenarijus leido režisieriui įsijausti ir sukurti išties bauginamą moterų paveikslą, savotišką LGBT tema niuansuotą filmą, kuriame emocijų ir savęs prievartavimo istorijos nesibaigė su karo laimėjimu, jos tęsiasi kasdieniame gyvenime. Filmas išties paveikus, stiprus, bet ar tai mano mėgstamiausias festivalio filmas? Tikrai ne. Pritrūko man aštrumo ir dinamikos, režisierius susifokusavo labiau į estetinius, kiek dirbtinai užtęstus, negyvus kadrus, todėl galima pasigesti paprasčiausio natūralumo istorijoje. Tie žvilgsniai, pernelyg ilgos teatralizuotos pauzės veikiau bandoma išgauti įtaigumą, tačiau įtaigumas, mano supratimu, kine kuriamas kiek kitaip. Jeigu reiktų perkurti filmą, siūlyčiau režisieriui atsisakyti kiek įmanoma negyvojo teatro elementų, kuris šiame filme tiko nebent vienoje tikrai geroje scenoje, kai Maša atvyksta į turtuolio Pašos tėvų namus ir ji pirmąkart prabyla apie skaudžias karo patirtis. Tada iš tikrųjų suvokiame, ką Maša slepia viduje, visose tose kitose scenose šitie teatralizuoti pauzavimai kiek trikdė ir pasakojimo dinamikai, ir kliuvo įtaigumui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela