Spektaklis: "Mama Drąsa" (Režisierius Elmārs Seņkovs)

Sveiki,

Klaipėdos dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu, užsiiminėti karo verslu.

Spektaklis „Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding, pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia, pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“ ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.

Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.

Būtent D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina, kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“ ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras, kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.

Negalėjau nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi, kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui! Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.

Jūsų Maištinga Siela