Filmas: "Apie begalybę" / "Om det oändliga"

Sveiki,

Apie švedų režisieriaus Roy Andersson filmą „Apie begalybę“ (sved. Om det oändliga) (2019) girdėjau vien tik gerus dalykus, netgi atsirado po Scanoramos festivalio tokių, kurie filmą pavadino šedevru, todėl, Dievas mato, negalėjau praleisti šio šedevro, tačiau jau po penkių minučių kino salėje supratau, kad yra tokių filmų, kurie visiems patiks, o aš sunkiai juos galiu priimti. „Apie begalybę“ vienas iš tokių – absoliučiai ne mano kategorijos režisierius, kuris turi puikų matymą, medžiagą ir turi savo stilių, tačiau jau kaip nemėgstu kine negyvojo teatro...

Filmas primena eilėraštį, tai poetizuota istorija, kurios kompozicija sudurstyta iš etiudinių nuotrupų, kuriuos jungia pasakotoja biblijine tonacija, sukurdama amžinybės filosofijos braižą ir gyvenimo sakralumo įspūdį. Filmas renkasi ne provokuoti, bet filosofuoti, bandydamas kasdienybės atvejuose atskleisti gyvenimo grožį, ar tai būtų moteris su nulūžusiu bato kulniuku, ar vidury laukų sugedęs automobilis, ar Hitleris paskutinę gyvenimo akimirką... Visi tie koliažai klasikinės muzikos fone jungiasi į bendrą pasaulį, kaip kad bendrabutyje skaitantis studentas ir sakė, jog visa tai yra bendra nuolat savo formas amžinybėje besikeičianti energija ir galimas daiktas, kad po milijono metų visi būsime pomidorais arba bulvėmis. Skausmo ir nevilties, turtingumo, arogancijos lipdiniai atskleidžia žmogaus jausmų ir gyvenimiškos laikysenos įvairovę. Taip, vietomis filmas primena raudą, vietomis primena komediją, kaip ant tai moteris dievinanti šampaną – gražu į ją žiūrėti, kaip ji teatralizuotai kelia prie lūpų taurę ir jaučiasi pati laimingiausia pasaulyje ir kartu toji minkšta banalybė kelia ir pasigėrėjimą, ir atrodo labai juokinga.

Visgi filmas neturi jokio stipraus naratyvo, jis veikia kaip simboliais užpildyta meditacija. Ne visada mane toks kinas paveikia, nors jis Scanoramoje dėl išskirtinės savo stilistikos ir nuotolio nuo komercinio kino turi teisę būti pamatytas, manding, būsiu siauresnio siužetinio kino mėgėjas. Kas iš šio filmo tikrai įstrigo? Tie savotiški Stokholmo vaizdiniai, gatvės, scenos kaip atvirukai, savita atmosfera, pripildyta pakūlėjančios muzikos. Kažin, ar pasiryšiu ankstesniam režisieriaus darbui „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (2014), kurį man irgi rekomendavo tie patys kinomanai.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela