Sveiki,
Dar
vienas islandų filmas „Pieno karas“ (angl. The County) (2019)
pasakoja apie islandus ūkininkus, jų intrigas bendruomenėje. Tai jau antrasis
filmas, kurį teko matyti būtent šio režisieriaus. Prieš kelerius metus „Avinai“
(2015) padarė, mano akimis, kur kas didesnį įspūdį, kadangi režisieriui labiau
pavyko sukurti užsispyrusių asketiškų brolių avinišką kovą islandiškos gamtos
atmosferoje, na o „Pieno karas“, nors ir panašios stilistikos, panašios
atmosferos ir vėlei apie ūkininkų konkurencijos problemas, tačiau, mano galva,
jau kiek pašlijusio scenarijaus...
Visų
pirma pirmasis pusvalandis buvo tikra kančia. Nežinau, ką mąstė režisierius,
bet buvo absoliučiai užsibuksavęs ištęstoje asmeninėje moters ūkininkės
gyvenimo periferijoje. Kol numirė jos vyras, o režisierius jį nugaišino per lėtai,
ištęsti pradžios beintrigiai kadrai, ištęstos netikros teatralizuotos emocijos,
o žadėtosios skandinaviškos komedijos – nė kvapo. Galiausiai intriga prasideda
tik po pusvalandžio, tad dar spėjau iš pagarbos neišeiti iš salės ir pasilikau.
Nepasigailėjau, nes būtent tada įpykusi moteris pradeda taškyti valdžios
pastatą karvės pienu ir darosi įdomu, kuo visas tas skandalas pasibaigs: ar
galiausiai moteris bus sutriuškinta pieno supirkimo direktoriaus, o gal ji
laimės prieš juos.
Palyginus
su „Avinais“ šis filmas ne toks ir juokingas. Iš tikrųjų juoko čia vos katino
ašaros, nes po keisto ir nenatūralaus moters elgesio slepiasi vyro praradimo
potrauminė psichologija. Kovodama prieš pieno supirktuvės monopoliją ji nesąmoningai
atlieka tarsi gydomąją terapiją – vėl jaučia gyvenimo tikslą, yra dėl ko kovoti
ir gyventi. Tai tiek to juoko. Pats geriausias filmo kadras yra paskutinis,
kada bankrutavusi moteris palieka ūkį ir saulei besileidžiant dainuoja gerą
seną dainą iš esmės apie mus visus, išmokau jau beveik mintinai. Kadangi ir
pats pasijuntu, kaip ir daugelis mūsų, tiesiog įstrigę savaitės kvailame ritme
ir tik savaitgaliai kaip apdovanojimai už nuvarytus darbus į šoną... Esame savų
vaidmenų ir tikslų įkaitai ir kartais pajuntame gyvenimo vingį – vieną geriausių
gyvenimo momentų, kada galime viską mesti, nusivalyti mėšlinus batus ir
dairytis naujos gyvenimo vagos. Nors filmas niūrus, tačiau pabaigoje atrodo,
kad išvykau iš pilkosios zonos kartu su pagrindine veikėja.
Mano
įvertinimas: 7/10
IMDb:6.8
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą