Sveiki,
Kol
kas daugiausiai kino festivalio Scanorama emocijų sukėlęs filmas „O tada mes
šokome“ (angl. And Than We Danced) (2019), kuris, mano akimis,
pasakoja neįtikėtiną LGBT tematikos istoriją konservatyvioje Sakartvelo šalyje.
Iš to, kokių atsiliepimų girdėjau apie šią juostą, manding, kad tai vienas
geriausių šio festivalio filmų. Salėje žiūrėję sakartveliečiai po filmo plojo
savo tėvynės filmui, žinoma, prisidėjau prie jų, nes tikrai yra dėl ko.
Filmas
kaukazietiškų spalvų ir atmosferos – skurdi Merabo šeima vos suduria galą su
galu, o šeimos sūnūs lanko šokių mokyklą, kuriame šoka tautinius sudėtingus
šokius, manydami, kad vėliau, kaip ir jų tėvas, galėsią iš to kurį laiką pragyventi.
Gyvų santykių šeimoje esti ir pykčiai, ir bučiniai, ir nusivylimai, ir
muštynės... Jaunasis atžala nuolat stengiasi sušokti vis geriau ir geriau,
tačiau šokių mokytojui neįtinka jo nevyriškumas, jis atrodo per minkštas, neturi
tautinio vyriško brutalumo, todėl jo ateitis pamažu žlunga. Netikėtai atvyksta
naujas šokėjas, kuris sužadina jaunuoliui netikėtą seksualinį potraukį...
Tiesą
sakant, ko jau ko, bet nesitikėjau kaukazietiškos LGBT istorijos ir tikriausiai
tokios nė nebūtų, jeigu filmo neremtų Švedijos kūrėjų komanda. Filmas nevienkryptis,
jis pripildytas estetinių Tbilisio spalvų, šeimos santykių, LGBT pogrindžio
gyvenimo, nacionalinių dainų ir muzikos... Viskas taip gražiai perteikta, kad
nejauti, kaip harmoningai estetika ir kultūra įsilieja į gyvą pagrindinio
veikėjo išgyvenimą – tai nėra atskiros sudedamosios filmo dalys, o veikiau
sukuria atskirą simpatiškų veikėjų santykį, kuris ir provokuoja, ir verčia
žavėtis, kaip tokioje patriotiškai nusiteikusioje šalyje veriasi tai, kas
vadinama globalizacijos yda – tai tradicijų laužymai ir įsigalintys etninių
normų neatitikimai.
Iš
esmės filmo įtaigumas ir visas tas probleminis „desertas“ yra ne vien tik
asmeninė vaikino homoseksuali meilės istorija, bet tai, kaip režisierius randa
būdų supriešinti tradicijų ir inovatyvaus pasaulio požiūrius. Homoseksualus vyrukas
niekada netiks šiam šokiui, nes jo kitokia energetika ir jausmai, nors filmo
pabaigoje jis su sužeista koja iš esmės šokdamas atrankoje išpildo tautos
dvasios tradicinę šokio sampratą – šokiu išreiškia tautos didybę,
nepalaužiamumą, tvirtumą ir mokėjimą nepasiduoti sunkiausiomis akimirkomis, tačiau
akli dėstytojai tokie apakę nuo tradicinių tipažų, kad tiesiog jame mato tik trūkumus
ir ydas. Ar yra vietos LGBT asmenims tradicijoje? Štai ko klausia šis filmas. Ar
LGBT asmenys, neatitinkantys standartų, turi būti išvejami iš tautos žemių ir atseikėti
nuo nacionalinės kultūros į pogrindį kaip brokuoti padarai? Tai filmas, kur
romantika neužgožia pačios aštrios problematikos ir priešingai –
susipriešinimas nenužudo vaikino ir padeda jam išsilaisvinti, atrasti savo identitetą.
Labai labai pavykęs filmas.
Mano
įvertinimas: 10/10
IMDb:8.2
Jūsų
Maištinga Siela
Geras filmas, o man paskutinė šokio scena - tai tradicijos ir šiuolaikinio šokio junginys, kuris simbolizuoja nesustabdomą meno veržimąsi iš rėmų, apskritai - mąstymo, kultūros ėjimą į priekį, 9 balai.
AtsakytiPanaikinti