Sveiki,
Vienas
iš paskutinių Scanoramoje matomų filmų tapo vokiečių drama „Lara“
(vokieč. Lara) (2019), kuris man pradėjo, priešingai nei daugelį
festivalio filmų, patikti nuo pat pirmųjų minučių, kada Lara atsidaro langą ir
apimta depresijos nori nusižudyti. Tik vėliau sužinome, kad Lara buvo ambicinga
muzikos pasaulio valdytoja ir griežta talentingo sūnaus mokytoja, tačiau pati
savo muzikines ambicijas „investavo“ į sūnų...
Išties
puikus Varų Europos, prancūziška maniera nufilmuotas vokiečių filmas, kurios
centrine figūra tampa moteris, kurios nemėgsta, nes buvo pernelyg reikli sau ir
kitiems, jai visą laiką pritrūkdavo švelnumo, nuolankumo ir žmogiškumo. Ne kartą
filme minimas jos ambicingumas, kuris tapo ir šios moters gyvenimo tikslu, ir
formuojančiąją jos charakterį jėga ir savotišku prakeiksmu – nuo jos nusigręžia
ne tik visi darbdaviai, bet ir sūnus. Tai vienos dienos istorija, kai jai
sukanka 60 metų, ji dalija bilietus, tačiau nė vienas nėra jos draugas, ji
neturi atramos, ji vienintelė sau šeimininkė, todėl baisiai vieniša, ji tą suvokia,
tačiau vaikšto pagiežinga, nepalaužiama, imituoja rūpestingos ir teisingos
motinos vaidmenį, tačiau pati yra tuščia kaip indas...
Iš
tikrųjų filmas man labai patiko, labai subtiliai atskleidžiami patys reikliausi
moters charakterio bruožai. Menkos detalės atskleidžia jos praeitį, kuri nebuvo
lengva nei jai, nei jos aplinkiniams. Nėra pasakojama pernelyg apie praeitį,
tačiau po filmo įspūdis toks, kad žinai apie Larą praktiškai viską, o
labiausiai apie jos žlugusias viltis. Netobula „kalių kalės“ moters, kuri
griauna sūnaus gyvenimą, nes jai tiesa ir teisingumas svarbiau už palaikymą, talentas
svarbiau už saviraišką ir ieškojimą. Tokių reiklių žmonių esu sutikęs ne vieną
ir aš pats. Rezultatas būna dvejopas: arba jie perdega nuo perfekcionizmo, arba
tiesiog tampa užkietėjusiais kirviais bei rakštimis, gadina gyvenimus kitiems
vardan viršenybės... Nuostabi toji aktorė Corinna Harfouch, kuri pristatoma
kaip legendine vokiečių aktorė, bet man pačiam menkai žinoma. Šitas vaidmuo
tikrai įspūdingas, kaip ir scenarijus bei jo realizavimas.
Apskritai
filmas primena prieš trejetą metų matytą filmą „Ji“ su prancūzu aktore Isabelle
Huppert, tik ten viskas ėjo kraštutinumo principu, o filme „Lara“ viskas
pateikiama užuolankomis, tačiau faktas lieka faktu – tai išties gerai sukaltas
charakteringas filmas apie moterį trokštančią, kad ją laikytų tobula, tačiau papasakojama
apie visapusiškai netobulą jos pačios gyvenimą.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
IMDb:7.4
Jūsų
Maištinga Siela
Man taip pat labai patiko šis filmas. Tik jį supratau truputį kitaip - per savo prizmę. Ir kiekvienas žiūrovas juk teisus. Taigi matau psichologinę dramą, kur kažkada paleista "sniego gniūžtė" ritasi vis daugiau apimdama savo sutiktame kelyje. Pradžioje žiūrint nejauku ir nežinai kodėl. Išvaizdi brandi moteris eina per geltonus lapus - gyvenimo ruduo juk gali būti gražus. Tad kodėl ji vieniša? kodėl visus atstūmusi pati to nesuvokdama? Sveikinu filmo kūrėjus, kad pirmiau leido žiūrovui kelti klausimus, pastebėti ypatingas detales(sulaužytas smuiko strykas, puošni suknelė į šiukšledėžę ir kt.) o tik gerokai vėliau ateina atsakymas - ji buvo jaunystėje sužlugdyta paniekinamu žodžiu. Štai čia ir yra ta sniego gniūžtės pradžia, priežastis sugriovusi jos ir aplinkinių gyvenimą. Patiko, kad pabaiga viltinga: jos sūnaus koncerto sėkmė ir pagiriamieji žodžiai suteiks jam pasitikėjimo; jos rankomis virtuoziškai sugrotas kūrinys tikrai kažką pakeis. Manau filmą būtinai turėtų pažiūrėti jaunimo ugdytojai- treneriai, muzikos, dailės mokytojai. Ir jei iš karto nesupranti, jis kitą dieną po truputį išsivynioja...
AtsakytiPanaikinti