Filmas: "Ženklai" / "Signs"

Sveiki,

Kai rodos, siaubo filmų fronte nieko naujo nebegalį įvykti – šast! – ir išlenda koks nors „padėvėtas“, bet nematytas filmas, kuris nustebina. Panašiai nutiko su filmu „Ženklai“ (angl. Signs) (2002), kurį režisavo M. Night Shyamalan. Pastarojo režisieriaus filmą „Kaimas“ (2004) prisimenu kaip itin vykusį siaubo trilerį.

Iš esmės „Ženklai“ nustumia į šalį visus nusidėvėjusius ir nupušusius amerikietiškus siaubo filmus, kuriuos, rodos, režisavo vienas ir tas pats žmogus. Iš pradžių pamaniau, kad žiūriu kokią nors „Kukurūzų vaikų“ dalį, nes aplinka velniškai panaši – atoki ferma, kukurūzų laukas, paslaptinga atmosfera, bet ne, šis filmas kur kas geresnis. Žinote, buvau išalkęs kažko panašaus, kada režisieriui iš tikrųjų pavyksta paprastais veiksmais sukelti šiurpuliuką – truputis garso efektų, truputis mistikos ir nereikia velniškai didelių vaizdo efektų, per nervus grojančių garso tekelių. Čia svarbiausia yra vaizduoti ne objektą, ženklus ar NSO, bet žmones, jų akis, veiksmus, lūkuriavimą, pokalbį, vidinę personažo dinamiką. Visa tai tiesiog veržėsi iš filmo, kad tiesiog sukėliau kojytes ant fotelio ir beliko tik laukti ir stebėti – žodžiu, mėgautis filmu, pamirštant viską pasaulyje.

Kadras iš filmo "Ženklai".

Išties patiko, nors, rodos, nieko naujo neišrasta nuo filmų akmens amžiaus laikų, bet dėmesį beregint prikausto ir išlaiko. Mel Gibson gal nėra mano mėgstamiausias aktorius, tačiau daugelis filmų, kuriuose jis pasirodo tampa „vau“ – dar geresnis jis yra kaip režisierius, deja, neproduktyvus. O štai antroji šio filmo „gerumo“ priežastimi tapo aktorius Joaquin Phoenix – jo būvimas bet kokiame filme ir kadre kažkodėl man tampa nepaaiškinamu magnetu. Šiame filme aiškiai pamačiau jo viršutinę „susiūtą“ lūpą. Na, ir žinoma, jaunoji Abigail Breslin, kuri per dešimtmetį sukūrė pavydėtinų vaidmenų, tačiau šiame filme jai vos tik penkeri ir ji jau atrodo įspūdingai. 

Ką aš galiu pasakyti? Geri aktoriai, siužetas, bet už vis labiausiai kartelę kelia tikriausiai pati režisūra. Pasirodo, komercinis filmas gali sukelti nepaprastą susidomėjimą, tereikia, kaip sakant, įsėsti į tinkamą traukinį. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tutsi" / "Tootsie"

Sveiki, kino mėgėjai,

Žinote, dabar pažiūrėjus legendinį filmą „Tutsi“ dar kitaip galima būtų versti tiesiog „Meilutė“ (angl. Tootsie) (1982) tikriausiai man vis dar sunku patikėti, kad šis filmas sulaukė net 10 „Oskaro“ nominacijų ir netgi vieną iš jų pelnė – geriausia antro plano aktorė tapo Jessica Lange, kurios filmus masiškai peržiūrinėju šiemet.

Paskutiniuoju metu komedijos žanro atžvilgiu tikrai nėra „Oskarui“ nominuoti filmai, tačiau „Tutsi“ kaip ir filmas „Džese tik merginos“ turi to klasikiniu parako, kuris vienaip ar kitaip pozityviai pakelia žiūrovui nuotaiką. Vyras persirengia moterimi ir įsivelia į beprotiškus nuotykius, slapta įsimyli gražią merginą, tačiau sudėtinga jai atskleisti savo tapatybę... Jau klasika tapęs siužetas ir aktoriaus Dustin Hoffman vaidmuo. Pirmasis Jessicos Lange „Oskaras“, na, ir ką čia bepridursi... Tiesiog filmas prašėsi peržiūrimas ir aš negalėjau atsispirti. Dabar galiu prisipažinti, kad filmas neprastas, tačiau jis manęs nesužavėjo. Tiesiog nepajutau to parako, su kuriuo galbūt sėdau žiūrėti šios komedijos. Viskas čia, rodos, kaip ir gerai – vaidyba, dialogai, humoras, scenarijus, bet, va, ėmė ir praslydo be didesnio žavesio. Ėmiau spėlioti, arba tas valandas su manimi buvo kažkas negerai, ar tiesiog filmas ne mano skonio.

Taip, filme buvo nemažai nuotaikingų scenų, žiūrėti tikrai galima ir filmas nė kiek nepaseno, lyginant su šiuolaikinėmis komedijomis, bet galbūt pernelyg nieko ir nebenustebina, tiek visko mačiusius. Aišku, buvo gera pamatyti jauną Jessica Lange, Dustin Hoffman ir Bill Murray, tačiau, deja, filmas nesuteikė tiek džiaugsmo, kiek tikėjausi. Bet nenoriu nuteikti tokiu „nekokiu“ savo atsiliepimu jus prieš šį filmą, priešingai – būtinai pažiūrėkite ir susidarykite savo santykį ir nuomonę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepažįstamasis prie ežero" / "L'inconnu du Lac"

Sveiki, kinomanai, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Nepažįstamasis prie ežero“ (pranc. L‘inconnu du Lac) (2013). Tai itin specifinis ir, sakyčiau, unikalus filmas. Provokuojantis, gluminantis neįpratusį žiūrovą prie tokių filmų. Filmas Prancūzijoje tapo tikra sensacija, apipiltas įvairiomis nominacijomis konkursinėse programose, yra pelnęs „Cezarį“ ir pripažintas kino kritikų, Tarptautiniame Kanų filmų festivalyje – „Auksinė palmės šakelė“ už „Ypatingą žvilgsnį“.

Mes, lietuviai, irgi galime pažiūrėti šią juostą titruotą lietuviškai, tačiau labai abejoju, ar daug kas susidomės pažiūrėti. Dėl tos pačios priežasties, kad daugelis mano, jog istorijos apie gėjus yra visų pirma skirtos tik patiems gėjams, pamirštant tikrojo filmo meninę paskirtį. Kaip jau sakiau, filmas provokuoja, nes jame ne tik daug nuogų vyriškių kūnų, bet jame vaizduojami itin laisvi santykiai, kuriais pagarsėję kai kurie homoseksualūs asmenys. Visas filmas yra nufilmuotas prie ežero, kuriame vyrai susitinka ir eina į krūmus, nepabijokime šio žodžio, pasidulkinti. Aišku, tai daug ką pasako apie pačius gėjus, bet susidaryt tokiai „palaidai“ terpei kažkas turėjo įtakos iš aplinkinio pasaulio. Filmo erdvė gamtinė, bet ji vis tiek atrodo labai izoliuota, atskira zona, pasaulis, kur galima tai, ko negalima už šios zonos ribų. Čia dažnai apsilanko simpatiškos išvaizdos Frenkas, kuris susibendrauja su atokiau sėdinčiu vyruku. Visur daugiau ar mažiau vyrauja tolerantiška aplinka, bet šią vasarą įvyksta prie ežero kriminalinis įvykis, kuris sudrumsčia visų čia ateinančių homoseksualų kasdienybę. Ima sklisti kalbos, jog čia siaučia „gėjų žudikas“, ir, žinoma, į šį kriminalą įsitraukia geraširdis Frenkas...

Kadras iš filmo "Nepažįstamasis prie ežero".

Aš nemoku apsakyti šio filmo. Man, mačiusiam kine daug, būtų įdomu pasidomėti, kaip šį filmą vertina komercinio kino žiūrovai. Žinoma, filmas su išskirtiniu scenarijumi, dialogais ir režisūriniu braižu. Nebuvau nieko panašaus matęs. Praktiškai 80 procentų filmo laiko aktoriai būna visiškai nuogi. Klausimas – iš kur režisierius gavo tokius aktorius ir ar jie profesionalai. Pasirodo, profesionalūs, drąsūs ir nebijantys iššūkių. 

Nekasdieninis filmas suaugusiems be banalybių, bet su nuogybėmis, kurių, pripažinkime, mes vis dar kine pamatę aikčiojame lyg aplieti benzinu. Gal ir iš tikrųjų, anot režisieriaus, kad pajustume žudančią aistrą, reikia tapti tos aistros aukomis. „Nepažįstamasis prie ežero“ nevaizduoja reiškinius iš tolo, o tiesiog įsisuka į jo vidurius ir pateikia taip, kad maža nepasirodo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyvena tik mylintys" / "Only Lovers Left Alive"

Sveiki, kino mėgėjai,

Filmas „Išgyvena tik mylintys“ arba „Išgyvens tik mylintys“ (angl. Only Lovers Left Alive) (2013) tikriausiai buvo lauktas pusantrų metų, kai tik sužinojau, kai jis buvo pristatytas Tarptautiniame Kanų kino festivalyje. Tai itin specifinis filmas, naujas žvilgsnis ne tik į vampyrus, bet ir apskritai tai naujas kalbėjimas apie amžinąsias vertybes.

Režisierius Jim Jarmusch, kuris beje ir parašė šiam filmui scenarijų, jau ne kartą yra įrodęs, kad kuria itin specifinį filmą, jam svarbios vertybės, truputis sentimentalumo, bet originalus pateikimas gali tiesiog nustebinti netgi visko mačiusius kine. Tą galiu pasakyti apie jo filmą „Sulaužytos gėlės“, kurį norėčiau pamatyti iš naujo. Filmas „Išgyvena tik mylintys“ yra neabejotinai kitoks filmas apie vampyrus, gal ne kiek apie pačius vampyrus, kiek apie amžiną ilgesį. Neosimbolika tiesiog veržiasi per kraštus. Pagrindiniai personažai – tai Adomas ir Ieva, jau daugel amžių gyvenantys vampyrai, kurie kaip įmanydami, savo meilę kursto gyvenimo grožiu – literatūra, muzika, senoviniais, jau sentimentus keliančiais daiktais, dažniausiai muzikos instrumentais, rūbais. Jie daugel metų praleidžia atskirai, retkarčiais susitinka ir daug laiko praleidžia kartu. Čia nėra svarbus alkio troškulys, jie tiesiog mėgaujasi amžinybe, bet kartu toks įspūdis, kad jie pavargę nuo jos. Daug kalbama apie laikinumą, mirtį ir amžinybę. Subtilūs dialogai, kurie iš pirmo žvilgsnio labai žmogiški, paprasti, buitiški, bet jų prasmė yra kalbėti apie laikinumą. Koks bus pasaulis, kai nebebus šio laiko? Daug aliuzijų, nuorodų, į jau buvusias epochas, kuriose pagrindiniai personažai galėjo pasimesti ir žūti, bet jiems padėjo išgyventi meilė vieni kitiems ir pasauliui.

Kadras iš filmo "Išgyvens tik mylintys".

„Išgyvena tik mylintys“ – tai kartu pasakojimas apie meilę, kuri pralenkia žmogišką laikinumą. Neveltui tai Adomas ir Ieva, pirmoji žmogiška meilė. Žiūrėti, kaip pamažu amžinai kinta pasaulis, jausti, kaip viskas laikina, o pačiam būti amžinai gali pasirodyti nepaprastai sudėtinga. Gal iš tikrųjų personažų viduje kraują varo ne demoniška antgamtinė jėga, bet meilė būti tol, kol yra dėl ko gyventi.

Pagrindinius vaidmenis šiam filmui sukūrė Tilda Swinton, Mia Wasikowska ir Tom Hiddleston. Neįtikėtinas aktorių trio, ypač Tilda Swinton, kurios androgeniškumas tinka beveik bet kur, kur tik ji atsistoja. Jau vien dėl šių aktorių galima žiūrėti filmą. Ir visgi tikėjausi šiek tiek kitokio filmo, čia viskas vyko kur kas lėčiau, subtiliau, nei būčiau galėjęs įspėti. Svarbu kartu su herojais pajausti tai, kas jiems svarbu, kuo jie mėgaujasi, kaip jie bendrauja, perėję šitiek epochų, įgiję tiek patirčių. Jeigu šito nepajusite, tada nesuprasite filmo ir jis liks tik „šiaip sau“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IDMb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siuntėjas" / "The Giver"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Siuntėjas“ (angl. The Giver) (2014). Tai ekranizacija pagal tokio paties pavadinimo romaną paaugliams. Kiek girdėjau, ši knyga sukrečianti ir jaunimas tiesiog su malonumu ją sugraužia, deja, taip pasakyti negaliu apie matytą filmą negaliu.

Iš esmės filmas nėra prastas, tačiau paskutiniu metu pernelyg daug filmų, kuriame vaizduojama apokaliptinė bendruomenė, kuri skirstoma į idilinius sektorius, iš jų renkami kažkokie išskirtinių gebėjimų asmenys ir jie įsivelia į pavojingas misijas, drebinančias visą idilinę sistemą... Panašiai buvo su „Bado žaidynėmis“, „Sieloneše“ bei „Divergente“... Todėl šis filmas tiesiog niekuo manęs nenustebino. Dabar galvoju, jeigu „Siuntėją“ būčiau pamatęs, tarkime, prieš kokius penkerius metus, kai tik sužibo „Saulėlydžio“ saga, tų filmų tarpe „Siuntėjas“ būtų blykstelėjęs visai kitomis spalvomis, o dabar filmas tapo tiesiog vienos nakties meiluže, po kurios net jo vardo neįmanoma deramai įsiminti...

Kadras iš filmo "Siuntėjas".

Aišku, filmas turi įdomią mintį, siužetą, tačiau ta „formulė“ jau vienur ar kitur jau nuspėjama, pernelyg nestebinanti. Va, kas nustebino, tai būtent puikiosios Meryl Streep pasirodymas tokio tipažo filme. Žinoma, tokio tipažo filmas neleidžia ypač pasireikšti aktoriniam meistriškumui, bet, kaip visada pasikartosiu, gera žiūrėti į Meryl Streep, nors ji ir visą laiką pratupėtų ant kokio nors akmens, ir jokie tikriausiai filmai nebesuterš jos kaip aktorės ikonos įvaizdžio. Visgi režisieriui Philip Noyce nepavyko „perspjauti“ savęs. Man kur kas labiau patiko jo „Kaulų kolekcionieriaus“ ekranizacija su Angelina Jolie priešakyje. „Siuntėjui“ kažko trūko – kažkokio susikaupimo, momentalumo, nes viskas prabėgo taip greit ir, kaip kiti jau pastebėjo, filmas pasibaigia, ir po jo nebelieka jokių minčių, diskusijų, klausimų. Buvo, pražuvo ir nieko neliko. Taip su geromis juostomis nebūna.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela