Kas nežino geriausios
visų laikų Lietuvos roko grupės „Hiperbolės“? Pradėjusi savo muzikinę veiklą
1974 metais, ji su pertrūkiais tęsėsi iki pat 1998 metų. Savo tekstais ir kone
revoliucine muzika „Hiperbolė“ įaugo į mūsų tėvų kartą, tačiau net ir šiandien
jų muzikos klausosi naujoji karta.
Šiandien noriu pasidalyti
ilgesinga roko balade „Kodėl“, kuri skambėdavo mano vaikystėje. Tiesą sakant,
neturiu kažko ir pridurti: tekstas, muzika, vokalas... Klasika, kuri nemiršta.
Žodžiai / Lyrics
Hiperbolė
– „Kodėl“
Kaip viskas buvo seniai - tu vis tokia kaip kadais
Pirmasis erotinis romanas
apie vyrų meilė iš Artūro Tereškino
parapijos nenustebino – tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis po tokių
sociologinių tyrinėjimų. Nors romano kol kas neskaičiau, bet aiktelėjau, kai facebook‘o sraute pasirodė ši
fotografija – lyties organus pridengianti knyga. Nieko geriau ir nesugalvosi –
drąsu ir net šiek tiek originalu. Turint galvoje, jei fotografijoje būtų
moteris, pridengusi, tarkime, krūtį kokiu nors meilės ar erotiniu romanu, tikriausiai
niekas nė nemirkteltų, nes moters kūno viešojoje erdvėje turime tiek daug, kad
kartais švystelėjus vyriškam kūnui netgi imi ir nustembi, kaip per tam tikrą
perteklių nebejaučiame paprasčiausios nuostabos.
Ir šita buitiška
vyro erotika iš tikrųjų veikia: vienus piktina, kitus vilioja, dar kitus verčia
mąstyti, kaip erotika-reklama veikia mūsų jusles.
Fiston Mwanza Mujila.
„Klubas „Tram 83“ – Vilnius: Kitos knygos, 2017. – 196 p.
Sveiki, brangūs
skaitytojai,
- Ar turite minutę?
Taip mažai skaitau
leidyklos Kitos knygos knygų, kad
kaskart, patekęs į jų kuriamą leidybos srautą, imu ir nustembu – kokia įdomi,
kitokia ir gyvybinga jų leidžiama literatūra. Gal ne visada viskas man patinka
temų atžvilgiu, tačiau literatūros raiška, autoriais ji išties labai išskirtinė
ir reikalinga mūsų gana vienkrypčių leidyklų sraute.
Šiemet impulsyviai,
susidomėjęs tiesiog reklaminiu knygos pristatymu, nutariau, kad noriu „įnešti“
kažko naujo į savo šiaip jau kruopščiai atsirenkamų knygų srautą. Iš Kongo
kilusio šveicaro rašytojo Fiston Mwanza
Mujila romanas Klubas „Tram 83“ (pranc. Tram)
iš esmės atitiko mano poreikius: nestora knyga su modernistiniu tekstu,
egzotika, tema apie vartotojiškos ir degraduojančios visuomenės fiestą – ne bet
kur, o Afrikoje! Taikoma hipsteriams ir „nenormaliems“, tačiau subalansuota ir
intelektualams.
Kam rūpi afrikietiškos
problemos, kai savų turime per akis? Pagalvojau, kad tokį klausimą turėtų kelti
skeptikas, perskaitęs atgalinę knygos anotaciją – ir velniop šią knygą, tiek
žinių. O, bet, tačiau... Tema šios
knygos iš esmės yra sukonstruota fiktyviai, kadangi nėra konkrečiai nurodyta,
kur vyksta veiksmas, tiesiog, kažkurioje Afrikos šalyje, kur susikerta
migruojančių tautų keliai, kurie vienaip ar kitaip ieško ekstazėje paguodos, ši
vieta knygoje įvardijama Miestas-Valstybė, kurioje galioja savitos taisyklės.
Kaip ir kiekviename
trečiųjų šalių didmiestyje, taip ir čia, yra pasiskirstęs ištisas luomas – nuo pasiturinčių
intelektualų, kurie gyvena Šalies Užpakalyje ir kalnakasių skurdžių bei
korumpuotųjų, kurie gyvena „Vampyruose“ bei sukasi savo epicentre, degraduojančiųjų
paguodos klube „Tram 83“. Geografiškai neapibrėžta, tačiau publika ir klubo
kontekstas labai margas, rodos, čia esti tikras pasaulio centras, kuriame
„subėga“ ne tik afrikiečiai, bet ir europiečiai, indai, tibetiečiai, Pietų
Amerikos gyventojai, kurie užstrigę klube dulkinasi ir geria, dulkinasi ir
geria, dulkinasi ir geria...
„- Ar turite minutę?“ – štai
šitaip nuolat klausia įvairios paauglės antytės, motulės ir kiti, kai turima
galvoje pasidulkinimą už pinigus klubo tualete. Šis klausimas tampa visos
knygos klausimu, iš pradžių įkyrių prostitučių reprezentaciniu sakiniu ir raktu
į kliento tarpukojį, bet laikui bėgant, klausimas pavirsta ritminiu, spazmišku,
nuolat išlendančiu filosofiniu klausimu: ar šioje chaotiškai beprasmybėje dar
skaičiuojamas laikas, ar jis turi vertę?
Rašytojas Fiston Mwanza Mujila.
Kas iš tikrųjų vyksta
šioje siautulingoje istorijoje? Akivaizdu, kad autorius toli gražu ne kokios
pornoindustrijos (ap)rašytojas, jam šioje pamazgų lovyje rūpi tam tikri
dalykai. Visų pirma pačios Afrikos likimas arba bent tai, kas iš jos liko,
susimaišius Vakarietiškam kapitalizmui, vietinėms vertybėms – ryški socialinė
atskirtis, vertingų iškasenų paieškos, tikintis nerealaus laimikio, kitaip
sakant, kasdienės dūžtančios viltys praturtėti korumpuotoje visuomenėje ir
tapti valdžios jėga. Iš esmės per karnavališką degraduojančios visuomenės
siautulį istorija pasakoja apie išniekintą ir savaip šiuolaikiškai troškimų,
godumo, konkurencijos ir skurdo pavergtą afrikietį.
Tokį valdžios godulį
pajunta vienas iš pagrindinių veikėjų Rekviemas – impulsyvus manipuliatorius,
vietinis nusikaltėlis, kuris savo subyrėjusį gyvenimą dalinai rekonstruoja vietine
politika ir rizika. Jam talkina absoliuti priešingybė – intelektualusis rašytojas
Liusjenas, kuris nežinia, ką daro tokioje skylėje kaip „Tram 83“. Šis personažas
atlieka savotišką Sizifo vaidmenį, valdžios troškulio ir „pajungimo“ savo pusėn
per užsakomąjį meną ir laisvę rašyti savaip – sąžiningumo sau kaip kūrėjui
veikėjo bruožai kur kas svarbesni už aplinkos nužmoginimo mechanizmą.
Teksto raiška primena
haliucionacijų srautą, arba
(ne)susikalbėjimą klubo garsų mišrainėje. Autorius ritmiškai konstruoja mizanscenas,
sukeldamas vibruojančio teksto įspūdį, neabejotinai tą pastebėjo vertėjas
Dainius Gintalas. Klubinė vibracija, kalbos kodo padiktuota energija pinasi
tarp veikėjų dialogų ir pasakotojo žodžių, todėl sukeliamas asocialios
visuomenės hermetiško naujo pasaulio vakuumas, galiausiai nekyla abejonių, kad,
kaip rašė Liusjenas „šios linksmybės galiausiai išsunks juos“. F. M. Mujilos
kalba pasižymi impulsyviais pasikartojimais, kurie kuria tirštėjantį purvinos
ir pažemintos visuomenės dalies margumą, kurioje galioja savi įstatymai ir kitiems,
nežinantiems tų taisyklių, čia būtų pražūtis.
Nors „Tram 83“ klubas
atrodo labai purvinas, pilnas nusikaltėlių, tačiau jis yra afrikietiškų
iliuzijų Babelio simbolis, kuris savo lėbavimais man priminė legendinį aštunto
dešimtmečio Amerikiečių klubą „Studio 54“. Knyga atmosferinė, ritmiška, inertiška,
vaizduojanti korumpuotą visuomenės mechanizmą Afrikos pasaulio pakrašty, kuriame
paprasčiausiai tik iš pirmo žvilgsnio nėra pateisinimo. Kol skaitytojas „kramto“
nuodėmingą tekstą, jo protas turėtų sudėlioti viso pasaulio nužmoginimo
faktoriaus priežasčių žemėlapį ir atsakyti į klausimą: kodėl gyvenimas yra
toks, koks jis yra.
Viena mėgstamiausių mano Lanos Del Rey dainų iš jos naujausio
muzikos albumo „Lust for Life“, pasirodžiusio 2017 metais, yra kūrinys „Get
Free“, kuris eina kaip paskutinė albumo daina. Paskutinės dainos retai
kada būna pastebėtos ir gerai įvertintos, nes jos atrodo tarsi „iš bėdos“
prisišliejusios, tačiau, manau, taip su Lana Del Rey nėra ir „Get Free“ išties
svaiginantis kūrinys, primenantis hipių senąją gerąją muziką su daug
šiuolaikinio elektroninės muzikos garsų.
Pati atlikėja apie šią
dainą atviravo, kad ji pirminiame variante vadinosi „Malibu“ ir buvo kur kas
atviresnė ir labiau apibendrinanti atlikėjos paskutiniųjų šešerių metų patirtį,
tačiau atlikėja šį bei tą norėjo pasilikti sau ir dainos aranžuotę bei tekstą
pakeitė. Lana taip pat yra išreiškusi, kad galima šiai dainai sukurti vaizdo
klipą, tačiau aš manau, kad to nenutiks, nes paskutiniuoju metu jau sklinda
kalbos, jog ji jau telkiasi naujam kūrybiniam etapui.
Muzikos kritikai vertindami
kūrinį sakė, kad tai viena dvasingiausių Lanos dainų ir, tiesa, viena
šviesiausių. Lana visada išliks Lana – depresyviai melancholiška, tačiau daina
šviesi ir sutelkta į viltį ir atlikėja turi teisę keistis.
Siūlau tiesiog nė
neatsitraukiant užsimerkti ir be pertrūkio meditatyviai paklausyti šio kūrinio –
kažkoks mistinis stebuklas, ypač hipnotizuojanti pabaiga.
Žodžiai / Lyrics
"Get Free"
Finally, I'm crossing the threshold
From the ordinary world
To the reveal of my heart
Undoubtedly, that will for certain
Take the dead out of the sea
And the darkness from the arts
This is my commitment
My modern manifesto
I'm doing it for all of us
Who never got the chance
For... and for... (shut up, shut up)
And all my birds of paradise (shut up, shut up)
Who never got to fly at night (shut up, shut up)
'Cause they were caught up in the dens
Sometimes it feels like I've got a war in my mind
I want to get off but I keep riding the ride
I never really noticed that I had to decide
To play someone's game or live my own life
And now I do
I want to move
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Finally
Gone is the burden
Of the crowding way of being
That comes from energies combined
Like my part was I
Was not discerning
And you as we found out
Were not in your right mind
There's no more chasing rainbows
And hoping for an end to them
Their arches are illusions
Solid at first glance
But then you try to touch them (touch, touch)
There's nothing to hold on to (hold, hold)
The colors used to lure you in (shut up, shut up)
And put you in a trance (ah... yeah)
Sometimes it feels like I've got a war in my mind
I want to get off but I keep riding the ride
I never really noticed that I had to decide
To play someone's game or live my own life
And now I do
I want to move
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Out of the black (out of the black)
Into the blue (into the blue)
Retai taip būna. Tikrai.
Atsidariau šiandien savo šokolado spintelę (taip, turiu tokią) ir ėmiau plėšti
per metus sugrūstas saldainių ir šokoladų pakuotes – kuo įmantresnis ir kuo
gražiau įpakuotas šokoladas, tuo jis neskanesnis, tuo labiau priminė trintą su
cukrumi molį, bet ragavau, nes NU TAIP NORĖJOSI TO ŠOKOLADO.
Šokolado spintelė, šalies
biudžetas – tai Pandoros skrynia.
O kodėl gi ne? Šalies
metų biudžetas patvirtintas ir NU BLEMBA, niekaip jo nesuprantu. (Gal cukraus
kiekis privers kiek mąstyti?). Gerai, dėstytojai „į rankas“ gaunantys, vos
kelis šimtus eurų, laksto iš vien universiteto į kitą ir dar dirba naktimis
taksistais – tiesiog levituoja kaip vaiduokliai Kasparai, o valstybė, ta pati
tarnaitė, kuri turėtų rūpintis švietimu ir šviesuomeninkais, nes tik dėl jų jie
sėdi Seime ir tik dėl to, kad jų galvose ne sriuba ir ne šokoladas (nors
nebeaišku), turi bučiuoti jiems kojas, bet ne, partiečiai nusprendžia
prioritetus skirstyti taip, kad ir tokiam kažkodėl itin „reikšmingam“ dalykui,
kaip krašto gynyba ir kariuomenė, net 2 procentus.
Tokiai mažai šaliai
išties labai išmintinga, kad tauta pavirstų guminiuose batuose tiesiog asilų
gauja, kuri pridėjusi ranką prie širdies beria automatinius Lietuvos himno
žodžius, kurie iš esmės militaristinių rūbų vyniotiniame reiškia tą pačią
užslėptą agresiją – mintys apie karą, agresiją, gynybą, kulkas, strategijas,
nušautus taikinius, rikiuotę... Visa tai agresijos pasaulis, ir baikime
fetišistiškai mąstyti, kad tai suteikia seksualinio vyriškumo, kad tai taip žiauriai gražu, kada vyras myli savo
šalį ar kitais smegenų nuskalautomis sąvokomis. O kad smegenys ir požiūriai
sukomponuoti vergauti, o ne mąstyti – tai švietėjiškos visuomenės ir teisinės
valstybės apsileidimo padarinys: turime, ką turime. Geriau toks pat Putinas,
tik kitoje rankoje, nei laisvai mąstantis žmogus.
Skaičiai yra parankūs
„praplauti“ smegenis ir, žinoma, pinigus. Kažkokie skaičiai militaristiniam
pasaulio kūrimui Lietuvoje skirta 2 procentai šalies biudžeto, nes, vaje,
stodami į NATO taip Lietuvėlė įsipareigojo, negerai, reikia viršyti vidurkį, o
kad toje pačioje Estijoje mokytojas ar dėstytojas „į rankeles“ gauna jau dukart
didesnį atlyginimą, tai čia ne tie skaičiai – čia nepatriotiškumas, nes patriotiškumas
ir žmogaus pajungimas prie šalies sistemos turi eiti per militarizmą ir
dirbtinai sulipdytą stabišką pareigą – primenu, kad joks sveiko proto lietuvis,
išsilavinęs lietuvis, neprivalo imituoti valstybei ir jos vėliavai pagarbos,
jeigu ji valdoma bukų avinų gaujos, kuri žiūri savo interesų, pliekiasi tarp
partijų ir tik menkomis, paviršutiniškomis „ale reformomis“ masturbuoja Seimo
krėslo atkaltes – tokias partijas von
kiaulių ganyti ar į tuos pačius guminius karių batus giedoti himno ir kitaip imituoti
šunišką atsidavimą – palyginimas negeras, nes šunys, kaip žinia, atsidavę, o
seimūnčikai, gi patys žinote.
Švietimas prieš karinės
tautos viziją. Kažkodėl visi iki vieno orientuoti į militariškumą – laikas grįžta,
iš istorijos nepasimokyta nė per nago juodymo, o ant slenksčio atsidūrę dėl
naujojo biudžeto 70 procentų šalies mokesčių mokėtojų mulų (nes žmonės šiaip
kažką imtų ir darytų, taigi liko tik mulai), toliau verks, kol galiausiai
užlipus ant absoliutaus susinaikinimo grėblio ims ir išvažiuos iš protiškai,
švietėjiškai ir kitaip nustekentos Lietuvos ir grįš nebent vyrija, atlikti
karinės prievolės ir palaidoti močiučių, kurios po lova net kojinėse nebeturi
eurų, nes juos išleido daktarų kyšiams, besidėdamos dantų protezus...
Tas šokoladas išties
kartais kraujui gerai, bet nuo jo taip pasidaro bloga, kai jis ryjamas be saiko
ir atsakomybės. Ne, geriau į šokolado spintelę nelįsti. Arba dar geriau: von
lauk visus tuos šokoladus! Von, von, von, kaip bukumą iš valstybės aparatų.
Bet...
...bet ir vėl ateis
diena, kai kraujas pareikalaus cukraus, o valstybė ir toliau minkys vynuogines
bukų žmonių galvas savo nendartalietiškomis kojomis, o juk Lietuva tokia graži,
tokia nuostabi, tokia perspektyvi, tokia saugi šalis, bet kai už vairo sėdi girti,
visi kelio ženklai išvartyti, kažin, ar beišeina džiaugtis, kad ir tuo retai
valgomu šokoladu, nes jį valdo iš esmės turtingieji ir emigrantai.
Labai mėgstu biografines
juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938)
karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį
kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.
Taigi istorija pasakoja
apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai
būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi
cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos
pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima
smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart
pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros
taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti
kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino
Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman,
visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.
Visų pirma scenos smarkiai
manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam
žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti
edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto
Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose
scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio
režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums
filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai
pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi
norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija,
gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau
paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai
angažuotų biografinių filmų.
Juostos neapkaltinsi ir
bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga,
teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja
traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo
redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis
garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai
blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.
Taigi nutolus nuo
laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“
ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui
patogius rūbus.
Lars Mytting. „Plauk su
skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.
Sveiki, skaitytojai,
Vos tik pasirodė iš
Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars
Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm
Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir
recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai
gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų
vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas
lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime
profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting
yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.
Plauk
su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai,
o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą
orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą
sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo
aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį
pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias
salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu,
tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines
apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas
patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.
Išskydusi knygos pradžia
(išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į
giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai
leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“
tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į
flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja
vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros
receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik
tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos
istorija iš esmės skandinaviška.
Bala nematė,
skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane
savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio
filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo)
žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne
tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius
elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko
Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.
Rašytojas Lars Mytting.
Ką regėjo riešutmedžiai,
kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin
vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena
brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos
istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė,
deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop
kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas
vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo
standartus.
Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie
medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą
kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu,
kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone
genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre
buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad
paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk
su skęstančiais.
Nepaisant metafizinių
niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas,
keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats
Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši
fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu,
žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad
neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo
iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos
ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai
papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet
skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė
Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų
žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.
