Filmas: "Prisiminimai" / "Rememory"

Sveiki,

Iš esmės labai mėgstu tokius pilkus su detektyviniais niuansais istorijas, kai pagrindinis veikėjas keliauja po savo atmintį ir filmas pateikiamas kaip iškarpų koliažas. Tokie filmai kaip rebusai. Toks filmas ir „Prisiminimai“ (angl. Rememory) (2017), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Sostų karų“ žvaigždė Peter Dinklage.

Gerai, prisipažinsiu, kad sudėtingos istorijos čia aš neįžvelgiau. Neįžvelgiau ir nepajutau tos mistikos, kurios galbūt tikėjausi, bet tai ne problema, juk niekada nežinai, ko tiksliai reikia tikėtis iš filmo. Tačiau jame yra tiek daug negyvumo ir netikrumo, kad tiesiog „Prisiminimais“ nepatiki. Pradėkime nuo to, kad scenarijus iš esmės tikrai neblogas, galima įsivaizduoti gerai parašytą knygą: neužauga padaro avariją, kurioje miršta jo brolis ir norėdamas sužinoti (atpirkti kaltę?), ką brolis leptelėjo filmo pradžioje prieš mirtį, jis leidžiasi į kriminalinę istoriją su institucija, kuri šiuolaikinėmis technologijomis rekonstruoja žmonių prisiminimus... Neneikite, tikrai įdomu. Tačiau režisieriaus Mark Palansky pasirinko ne tokią pasakojimo spalvą. Iš esmės pradedant nuo dialogų ir baigiant ištęstais teatralizuotais veikėjų judesiais filmas labiau primena stilizuotą negyvąjį teatrą, nei išties gyvą atpirkimo ir savasties susigrąžinimo istoriją. Herojaus nuoširdumu nepatikiu, nors tu ką – jis šaltas kaip ir ta mokslinė institucija, kurioje paprasčiausiai trūksta žmogiškumo. Nėra aktoriaus, nėra tikrumo, nėra ir istorijos. Atšiaurūs vaizdai, kai kaskart herojus ateina nusimaudyti ar pamedituoti prie liepto irgi nieko neduoda – tai tiesiog imitacija, iliustracija, kuri neveikia.

Filmas iš esmės prastas ir su tokiu nereikėtu gaišti laiko: nei čia žaismės, nei intrigos, nei noro žiūrėti iki galo... Tiesiog šaltas ir negyvas filmas, primenantis prastus pseudo mokslinės fantastikos klišėmis sukurtus filmus, kurie niekaip nesukelia gero įspūdžio ir neleidžia patikėti, kad tu žiūri išties labai gerą mindfuck‘ą. Tokiais atvejais siūlyčiau tiesiog antrą ar trečią kartą pažiūrėti „Ponas Niekas“ ar tą patį nesenstantį „Gataka“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Saja "... kurio nieks nemylėjo"

Kazys Saja. „...kurio nieks nemylėjo“. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 128 p.

Sveiki,

Gerai knygų kritikų įvertinta Kazio Sajos knyga „jaunajam skaitytojui“  pavadinimu ... kurio nieks nemylėjo, sakyčiau, skirta ne vien tik paaugliams, kurie atranda literatūrą kaip jiems aktualią nišą, bet kuo puikiausiai tinka suaugusiems. Istorija gana lakoniška, telpanti vos į 120 puslapių, tačiau skaitant kūrinį neatrodo, kad autorius stokoja siužetinių vingių, priešingai, gana patraukliai tausojant jaunojo skaitytojo kantrybę bei fobiją storoms knygoms, išrutulioja gana dinamiškai sukurptą istoriją, kurioje yra ir socialinių problemų, ir detektyvų, ir žmogžudysčių ir galiausiai „švelnus“ pamokymas.

Akivaizdu, kad knyga rašyta daug seniau, dar prieš stojant į Europos Sąjungą, autorius gale teksto nurodo, kad tekstas rašytas 2003-2004 metais ir tikriausiai žvelgiant į dar gūdesnius Lietuvos laikus, pavyzdžiui, pirmąjį dešimtmetį atkūrus Nepriklausomybę. Kurgi kitur rasis veikėjas vaikas, kuris kuo „natūraliausiai“ sau elgetauja didmiesčio gatvėje? Primenu, kad 1991-1996 tokius elgetaujančius vaikus Vilniuje regėti buvo kasdienybė, apie tai daugiau rašė Vanda Juknaitė autobiografinėje knygoje Išsiduosi. Balsu. Nūdienos skaitytojas gali piktintis, kuris augęs po Europos Sąjungos įstojimo, kai įvairios vaikų tarnybos sukasi kaip voverės; kaip išvis įmanoma, kad Sigito patėvis išvarytų aštuonerių metų posūnį elgetauti? Toks vaikas tikriausiai per pirmąją elgetavimo valandą būtų „supakuotas“ tarnybos ir policijos, tad reiktų atsižvelgti visgi į kūrinio parašymo laikotarpį ir šį bei tą išmanyti apie vaikų pasaulį, nes kūrinys toli gražu nėra fantastinis, veikiau sociologinių problemų romanas paaugliams.

Grįžtant prie paties kūrinio, jis struktūriškai padalytas į dvi dalis. Pirmosios dalies fabula – nevienalytė. Ji pasakoja apie mažojo Sigiuko sudėtingą šeimą. Motina Laima gyvena „susidėjusi“ su Adolfu Snaipa, kuris iš dalies rūpinasi Laima ir jos vaiku. Taigi turime klasikinį pažemintos ir užguitos motinos atvejį: motina negali kreiptis pagalbos, nes problemos lieka vien tik jos – geriau mušantis ir geriantis sugyventinis, nei gyvenimas gatvėje su sūneliu. Žiūrint į realų gyvenimą, tokios socialinės problemos buvo ypač opios ir Kazys Saja jų iš piršto nelaužė, netgi šiandien provincijoje vis dar pasitaiko tokių „siužetų“ – tą patvirtina įvairios nužmoginančios laidos kaip „24 valandos“.

Taigi Sigiuko padėtis nepavydėtina ir primena Žemaitės Joniuką, tik užuot ruošęsis į mokyklą, jis išvaromas elgetauti. Jaunasis skaitytojas regi absoliučiai pagalbos rėkiančią šeimą ir geba skirti, koks gyvenimas turi būti geras, o koks jis pas Sigiuką. Smurtas prieš žmoną ir vaiką bei nešvarūs Adolfo darbeliai priveda prie kriminalinių nusikaltimų: išsigandusi Laima pabėga į Italiją ir Sigiukas lieka įkalintas prastame socialiniame būste. K. Saja aprašo vaiko pastangas išlikti gyvam, kaip vietoj trūkstamo geriamojo vandens Sigiukas maukia „naminukę“ – žiaurios scenos, bet jos gana paveikios vadinamajam „jaunajam skaitytojui“, o tai, kas paveiku, visada yra sveikintina.

Rašytojas Kazys Saja.

Jeigu pirmoji kūrinio dalis slogi ir primena Mergaitę su degtukais, tai antrojoje dalyje, kai Sigiukas patenka į internatą, parašo eilėraštį ir susirandą sesę Eglutę, tampa ir detektyviniu pasakojimu. Tarp skyrių, skirtų Sigiuko gyvenimui, pasakojama atskira ikiteisminio tyrėjo Versalio istorija, kaip jis aiškinasi Sigiuko patėvio nužudymo istoriją – čia veriasi korumpuotos Lietuvos paveikslas, būdingas pirmajam „gariūniškam“ Nepriklausomybės dešimtmečiui: slaptas reketuotojų garažinis gyvenimas, naudotų automobilių verslas, prostitutės, korupcija, vietoj narkotikų uostomi klijai ir t. t. Šalia visos, rodos, negatyvios istorijos išryškėja tikrojo tėvo Jurgio paveikslas: nepelnytai kalėjęs bando susigrąžinti sūnų ir susikurti naują gyvenimą. Visoje šioje slaugaus socialinio blogio mėsmalėje šviečia pozityvus pamokymas: ne visi, kurie „susitepę“ kalėjimu rankas iš prigimties yra beširdžiai.

Tikriausiai jaunasis skaitytojas pastebės, kad nuo pat pirmųjų kūrinio puslapių nėra lietuvių literatūrai būdingos agrarinės kultūros liekanų (tai K. Sajos kūrybos ypatybę, ji būdinga ir apysakoje Būrimas obuolio sėklomis, pjesėje Mamutų medžioklė ir kt.), nors ir minimas Mosėdis, išplėtota metaforinė akmens materijos filosofija (tą rodo ir stilizuotas viršelis, kai nuogos vaiko kojos liečia senovines akmenines girnas), tokiu būdu pasakoma apie K. Sajos kuriamą istorijos prasmės ryšį su akmeniniu pamatu t. y. kiekvienai gyvybės formai reikia meilės, rūpesčio ir atjautos, kad galėtų gyventi šiame pasaulyje.

... kurio nieks nemylėjo – tai jaudinantis pasakojimas, kuris įstrigs jaunajam skaitytojui į širdį, nes per gyvą vaizdinį sukeliamas gailestingumas aplinkai ir žmogui. Tokios knygos įsimena, graudina ir teikia peno. Kūrinys itin kinematografiškas, pagal jį labai lengvai kas nors galėtų sukurti vykusį kino filmą – scenarijus padėtas prieš akis. Tokios knygos lengvai skaitosi, tačiau ne vien pramogai. Na, o pabaiga, kaip ir galima numanyti, jaunajam skaitytojui autorius pateikia kiek kitokį Sigiuko likimą nei Andersonas Mergaitei su degtukais, tikriausiai todėl, kad jaunajam skaitytojui reikia suteikti vilties, kad viskas šiame gyvenime yra pataisoma, kol vieni kitais  rūpinamės ir mylime.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Romas Dambrauskas - "Naujieji metai" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Vis galvojau, kokia daina Jus pasveikinti su dar vieneriais metais. Ir staiga pradėjau niūniuoti Romo Dambrausko dainą „Naujieji metai“, kur liaudyje labiau žinoma kaip „Su kuo sutiksi tu naujus metus...“. Sausio 1-ąją dieną norisi kažko paprasto, kažko „naminio“ ir tiesiog paprasčiausios ramybės, daryti kasdienišką ritualą: skaityti, klausytis muzikos, bendrauti apie maistą ir pabjurusius lietuviškus orus su mylimu žmogumi ir tiesiog būti, būti, būti...

Grįžtant prie Romo Dambrausko kiek primirštą kalėdinę dainą, prisiminiau, kad mano mamos laikais šis kalėdinis šlageris buvo toks pat populiarus, kaip tarkime šiandien Irūnos ir Katažinos dainą. Daina pirmąkart buvo pristatyta liūdnojo lyriko atlikėjo Romo Dambrausko (kurio, beje, dainų tekstai dabar man išties labai gražūs!) 1997 metais albumui „Didžioji kolekcija“, galimas daiktas, daina įtraukta ir dar seniau. Vėliau daina dar kartą perdainuota naujiems kolekciniams atlikėjo albumams. Būtent tos naujesnės versijos ir siūlau šiandien paklausyti ir tebūnie tai kaip Mano naujametinis palinkėjimas.

Žodžiai / Lyrics

Romas Dambrauskas – „Naujieji metai“

Naujieji metai ateis pas tave, atskubės sutema.
O kaip sutiksi tu juos: ar su ašara, ar šypsena?
Naujieji metai įves mus gal laimėn, o gal pražūtin,
Tik neištarusi nieko, mane prisimint ketini.

Naujieji metai ateis ir praeis, ir paliks tik keli
Neišsakyti jausmai, kaip diena su naktim sujaukti.
Ir šiluma ta pati, rodos, oras toks pat ir vanduo,
Tik nejučia liūdesys tau į širdį įkris kaip akmuo.

Priedainis:

Su kuo sutiksi tu Naujus metus,
Su kuo į žvaigždes palydėsi senus?
Ir kas krištolinę tau ašarą brauks –
Tas lyg žiburys tavęs vėtroje lauks.

Uždegsiu seną žvakutę, kur tu kažkada branginai
Ir pusė mano gyvenimo, rodos, pavirs pelenais.
Tebūna metai lengvi ir geri, nors ir laimė karti.
Tebūnie tikra tai, ką sutikdama juos tu randi.

Su kuo sutiksi tu Naujus metus,
Su kuo į žvaigždes palydėsi senus?
Ir kas krištolinę tau ašarą brauks –

Tas lyg žiburys tavęs vėtroje lauks.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

All albums released by Christina Aguilera (Discography) / Albumai (vinilinės plokštelės), kurias išleido Christina Aguilera

Sveiki,

Nors taip ir nepavyko gauti Christinos Aguileros vinilinės plokštelės „Back to Basics“ (2006), kuri šiuo metu rinkoje kainuoja nuo 400 dolerių ir daugiau – tai itin kolekcinis albumo formatas. Nepaisant to, vis tiek jaučiuosi surinkęs visus kada nors išleistus šios chameleoniškos atlikėjos vinilines plokšteles. Dalijuosi su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela

All albums released by Lana Del Rey (Discography) / Abumai, kuriuos išleido Lana Del Rey

Sveiki,

Šiemet pavyko surinkti visus Lanos Del Rey studijinius ir neoficialius albumus. Savo muzikinę karjerą pradėjusi prieš dešimt metų, Lana Del Rey man tapo vienu kontravesiškiausių atlikėjų. Iš pradžių negalėjau jos pakęsti, tačiau šiandien galvoju, kad jos muzika – nuostabi. Gal dėl to pavyko surinkti visas jos vinilines plokšteles. Dalijuosi fotografija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela