Filmas: "Juodaodis klano narys" / "BlacKkKlansman"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių, tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...

Iš esmės šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai, todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...

Nesu tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija, žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino, kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas, kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“ absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.

Tiesa, negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis, besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien. Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis. Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Philippe Claudel "Pilkosios sielos"

Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“ – Vaga: Vilnius, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Po puikios prancūzų rašytojo Philippe Claudel (g. 1962) knygos Brodekas ėmiau ieškoti ankstesnių jo knygų lietuvių kalba. Ir radau! Šįkart leidyklos Vagos išleistas jo ankstesnis romanas Pilkosios sielos (pranc. Les Ames Grises), kuris, beje, tapo geriausia 2010 metais verstine knyga lietuvių kalba. Nors autorius nėra itin produktyvus, tačiau kiekviena jo pasirodžiusi knyga Prancūzijoje sulaukia didelio dėmesio. Beje, jis puikus režisierius, sukūręs man labai patinkantį filmą Aš taip ilgai tave mylėjai.

Neišvengsiu šios knygos lyginimo su Brodeku, kadangi skaitant juntamos rašytojo kūrybiškumo išskirtinės ypatybės. Pilkosios sielos pasakoja apie Pirmojo pasaulinio karo metus atokiai įsikūrusį miestelį, kuriame per atsitiktinumą lieka daug į karą nepaimtų vyrukų. Nuo miestelio tolumoje ištisai gaudžia karo aidai, per miestelį praeina vilkstinės sumaitotų karo luošių, bėga dezertyrai, tačiau tai tik pilkas ir siaubingas istorinis fonas, kurio kontekste vyksta detektyvinė lokalaus miestelio istorija, kurią pasakoja vietos policininkas, rašydamas savo priešmirtinę išpažintį. Knygos pasakojimo tonas visgi labai panašus į Brodeką – istoriją pasakoja gyvenimą ir save kaip žmogų praradęs vyras, atskleisdamas laikmečio tendencijas ir savo vidinius demonus.

Kiek chaotiška knygos struktūra neatrodo pernelyg pretenzinga. Knygos pradžios istorija labiau susitelkusi į miestelio socialinę struktūrą, veikėjai apibūdinami gana literatūriškais portretiniais štrichais ir kiek primena klasikinį romano struktūrą. Kiek gyvumo ir intrigos įneša nusikaltimo istorija, kurią pasakotojas vadina tiesiog Byla. Pasakojimą gaubia ne tik karo gausmas, bet ir vidinis šaltas provincialų mentalitetas, subordinuotas pernelyg sudievintų miestelio teisėjo galybės. Nors fronte daugybę mirčių, tačiau miestelį labiausiai sudrebina dešimtmetės užeigos patarnautojos mirtis. Detektyvinę istorija gaubia pasakotojo asmeninė tragedija – jis yra netekęs savo žmonos Klemensės, todėl paraleliai šios dvi netektys emociškai labai susijusios, nes jos ženklina nekaltų gyvybių netektis, kurios „praryja“ gyvųjų gyvenimo prasmę.

Iš esmės romano tonas labai niūrus, pilkas, retsykiais pasakojimas sukelia mistikos įspūdį kaip ir Brodeke. Miestelis atrodo kaip šmėklų lizdas, netgi skaitydamas pradedi abejoti, ar kartais tai nėra koks nors paralelinis gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkiantis pasaulis. Autoriui itin pavyksta išgauti vaiduoklišką netikrumo įspūdį, melancholiškų ir sielvartingų būsenų atmosferą, o pasirinktas pirmojo asmens (išpažinėjo) pasakojimo verbalinis raiškos būdas tik dar labiau paskatina skaitytoją tapatintis su pasakotoju ir tapti jo nuodėmklausiu. „Kartais pažvelgdavau į seną jos veidą, ieškodamas mergaitės bruožų. Tačiau tai tas pats, kaip tikėtis rasti mėsos ant skeleto. Leidausi vedamas, kaip vaikas. Norėjosi užsimerkti ir miegoti stačiomis, kartu ir toliau dėliojant vieną po kitos, giliai širdy tikintis daugiau nebeatsimerkti, kad niekad nesibaigtų ta mirtis arba lėtas ėjimas be pabaigos ar tikslo (p. 111-112 ).“

Philippe Claudel

Pilka spalva – beskonė, karo nualinta sielos spalva, kuri romane įgyja dar ir apmirimo, troškimo užmiršti spalvą. Kitaip sakant, pūvančio lavono spalva, kada gyvieji retkarčiais iš tikrųjų pavydi mirusiesiems. „Niekad nesu mačiusi nei menkystų, nei šventųjų. Niekas nėra vien juoda arba vien balta, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes... (p. 115)“. Iš esmės pilka spalva kūrinyje – pusiausvyros spalva, kurios apgaubti gyvena karo žmonės, kiekvienas nešdamas savo kančios kryžių. Galima diskutuoti, kiek pats pasakotojas pateisina savo poelgius šia gėrio ir blogio žmoguje balanso filosofija.

Kaip ir Brodeke, taip ir šiame romane, pasakotas balansuoja ties beprotybes riba, kada nepakeliama būtis tampa per sunki, slegianti, naikinanti žmogiškumą. Tai kova su užmarštimi ir atmintimi. Žmogus iš esmės nėra pajėgus užmiršti savo traumų ir netekčių, ko ir trokšta pasakotojas: „Mirusiuosius labai sunku nužudyti. Priversti juos pranykti. Daugybę sykių mėginau. Jei būtų lengva, gyvenimas taptų kur kas paprastesnis (p. 203)“.

Man labai patinka tokios slegiančios knygos kaip Pilkosios sielos. Iš esmės – tikriausiai priešingai nei kitus – jos mane pralinksmina, kadangi suvokiu, kiek daug man neteks patirti sunkaus, ką patyrė knygos veikėjai. Gal kiek patologinė pozicija, bet niūros knygos man labai patinka, gal todėl man šitaip įsiminė pernai skaitytas Brodekas, kuris, beje, ir paliko geresnį įspūdį už Pilkąsias sielas. Be abejo ir šioji knyga puiki, ir Ph. Claudel techniškai puikus rašytojas, bet šįkart jau nebepajėgė panašiais literatūriniais triukais manęs nustebinti, tačiau vis vien patyriau skaitymo malonumą. Kaip ir daugelis tikriausiai perskaitę Pilkąsias sielas (taip ir aš) užsimaniau pamatyti 2005 metais pagal šį romaną pastatytą ekranizaciją.

Pilkosios sielos – gana lakoniškas romanas, talpinantis tiek detektyvinę istoriją, tiek tolstojišką meilės istoriją, tiek Deni Didro primenančią išpažintinę literatūros formą. Trys atskiros istorijos susisieja į visumą ir tampa skausmo persmelkta pilkųjų karo metų žmogiškumo ribas peržengiančia vaiduokliškos atmosferos istorija, gebanti paveikti daugelį skaitytojų. Manau, nesumeluosiu sakydamas, kad knyga skirta tikriems knygų gurmanams.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namo su laikrodžiais paslaptis" / "The House With a Clock in Its Walls"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas filmas, mano supratimu, tinkantis žiūrėti visai šeimai – „Namo su laikrodžiais paslaptis“ (angl. The House With a Clock in Its Walls) (2018), kuriame maginės tikrovės projektuojamoje tikrovėje vaizduojama gana tipiška gėrio ir blogio kovomis paremta istorija, kurioje pasireiškia berniuko gerosios savybės – ryžtas, drąsa ir viskas, kas šiaip jau iš pirmo žvilgsnio tinka Hariui Poteriui.

Nepasakyčiau, kad šio filmo stiprioji pusė būtų siužetas. Kaip dažniausiai tokio pobūdžio filmuose ir būna, idėją užgožia stipriosios vizualizacijos ir techninės detalės, kurios leidžia žavėtis įtaigiai perteikta magiško pasaulio atmosfera. Jau ko vertas vien tas retro senovinis San Francisko stiliaus medinis namas! Deja, istorija nepateisina lūkesčių, kadangi pernelyg šabloniškai išartikuliuota. Berniukas po tėvų mirties susiduria su magiškuoju pasauliu, kuriame veikia gerieji ir blogieji personažai. Nieko naujo nuo Hario Poterio laikų, tik Poteris, žinoma, daug rimtesnis filmas, nes į viską ten žiūrima daugiau ar mažiau labai rimtai, o šiam filmui netrūksta šmaikštumo, spalvingumo ir karnavališkumo. Iš esmės man priminė keletą klasikinių filmų, tokių kaip „Fokus pokus“, „Pašėlusios dvasios“, „Ypatingų vaikų namai“, „Matilda“ ir dar keletą jau kultiniais tapusių juostų, be kurių retai per Velykas ar Kalėdas apsieina televizijos kanalai.

Žinoma, filmas turi savito žavesio, dinamikos, jau vien Cate Blanchett filme ką reiškia – vis dažniau tokio tipažo juostose ji pasirodo kaip šarminga burtininkė ar piktoji pamotė, kaip antai filme „Pelenė“. Visgi visumoje filmas labiau pramoginis, su pernelyg aiškiomis ir nuolat iš filmo į filmą atsikartojančiomis pagrindinėmis idėjomis. Gal vaikams ir „šeimų filmams“ jau nebereikia nieko originalesnio? Pramoga plius aiškiai išreikštos per pagrindinį personažą didvyriškos vertybės plius vizualumas ir lygu – puikus komerciškai patrauklus filmas šeimai? Nuobodu nebuvo. Įtariu, mažiesiems žiūrovams irgi nuobodu nebus, tačiau ypatingos istorijos visgi bendrame tokių filmų sraute galima ir pasigesti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Hurts - Wonderful Life [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šįkart šios dienos dainos rubrikoje – britų muzikinis duetas pavadinimu „Hurts“ ir jų vienas pirmųjų debiutinių ir vis dar vienas didžiausių per jų karjerą kūrinių „Wonderful Life“. Daina pirmąkart pasirodė 2010 metais ir išėjo kaip debiutinis singlas Danijoje, Britanijoje – kaip antrasis. Daina labai populiari buvo Vokietijoje, o Lenkijoje pasiekė klausomiausios dainos topą. Kūrinys pelnė ir kelis sertifikatus: Austrijoje – auksinis, Vokietijoje – triskart auksiniu.

Kuklus vaikinų duetas jau per savo karjerą išleido 4 solinius albumus, paskutinysis – 2017 metais. Jų dainavimo stilius apibūdinamas kaip sintetinės, elektroninės muzikos atlikėjai. Melancholiško pobūdžio daina remiasi dviem kraštutinėmis idėjomis: viena iš jų – vaikinas nori nusižudyti, o kitoje „tikrovėje“, vaikinas įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Muzikos kritikai iškart puikiai įvertino kūrinį, kiek žinau, gerbėjų gretos Lietuvoje taip pat nemažos, tą rodo, pilna koncertų salė, kai šioji grupė koncertavo Lietuvoje.

Žodžiai / Lyrics

"Wonderful Life"

On a bridge across the Severn on a Saturday night,
Susie meets the man of her dreams.
He says that he'd got in trouble and if she doesn't mind
He doesn't want the company.

But there's something in the air
They share a look in silence
And everything is understood.
Susie grabs her man and puts a grip on his hand
As the rain puts a tear in his eye.

She says:
Don't let go
Never give up, it's such a wonderful life. [x2]

Driving through the city to the Temple station,
Cries into the leather seat
And Susie knows her baby was a family man,
But the world has got him down on his knees.

So she throws him at the wall and kisses burn like fire,
And suddenly he starts to believe
He takes her in his arms and he doesn't know why,
But he thinks that he begins to see.

She says:
Don't let go
Never give up, it's such a wonderful life. [x4]

She says:
Don't let go
Never give up.
Don't let go
Never give up, it's such a wonderful life.

Wonderful life, wonderful life,
wonderful, wonderful, wonderful life. [x2]

Don't let go. [x2]

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labanakt, mamyte!" / "Ich seh Ich seh" / "Goodnight Mommy"

Sveiki,

Kažkada Kino pavasario festivalyje rodytas siaubo drama „Labanakt, mamyte!“ (vokieč. Ich seh ich seh) (2014) kažkaip nesulaukė itin didelio atgarsio ir nebuvo niekur įtrauktas į būtinų pamatyti kino juostų sąrašus. Na, europiečiai išsiskiria savitu siaubo stiliumi, nors šio žanro daug ir nesukuria, tačiau prieš kelerius metus rodytas prancūzų filmas „Šviežiena“ kažkaip įsiminė savo originaliu scenarijumi ir pateiktimi. O ko tikėtis iš šio austrų kino?

Minimalistiniame filme viso labo vos trys pagrindiniai veikėjai – motina po plastinių operacijų ir du jos vaikai dvynukai Lukas ir Elijas (aktorių berniukų vardai sutampa), kurie dienų dienas slampinėja iš kampo į kampą ir stengiasi nesipainioti dirgliai reabilitaciją patiriančiai motinai. Berniukai įsikala sau į galvą, jog jų motina nebėra jų motina, tą lyg ir patvirtintų atrasta mamos fotografija su dvyne seserimi... Iš tikrųjų pirmasis pusvalandis ganėtinai niūrus nuteikiantis ir sunkiai, bent mane, įtraukė, vėliau viskas perauga į iracionalių būsenų ir įvykių pasakojimą, primenantį kažkiek graikų juostą „Iltinis dantis“. Tie gamtos peizažai, skurdūs simboliai, jog kažkas tuoj įvyks ar nutiks iš esmės manęs netenkino. Kur kas gamtos simbolių meistro Tarkovskio, mano akimis, niekas nepralenks, todėl utopiškos vaikystės peizaže, aišku, kyla nerimas, jog čia kažkas ne taip, bet dvelkia šiokiu tokiu vilkinimu...

Ir režisieriai pasistengė, kad paskutinis šio filmo pusvalandis būtų lyg atpirkimas – berniukai sadistai pasireiškia savo žvėriška prigimtimi. Nors neatskleisiu visų siužetinių detalių, jeigu sumanysite visgi filmą žiūrėti, bus nebeįdomu, tačiau vis galvojau, ką režisieriai tomis sadistinėmis „apeigomis“, jeigu taip galima išsireikšti, norėjo pasakyti? Ar tiek užtenka, kam motinos meilės trūkumas gali pakurstyti savo vaiko demonišką prigimtį, totalų nejautrumą, nors santykiai prieš operaciją buvo geri? Galima diskutuoti apie tam tikras logines spragas ir kraštutinumus, tačiau galiu pasakyti, kad mano šeimyna, žiūrėdama „Pjūklą“, kramsnojo traškučius, o žiūrėdami „Labanakt, mamyte!“ išbėgo į kitą kambarį ir išvadino mane nesveiku už parinktą filmą. Visgi poveikis buvo stiprus, tik kiek po to poveikio slypi pačios idėjos refleksijos, manau, kiekvienas žiūrovas pasidarys ją pats, jeigu reikės. Visgi vaiko rankoje ginklas tampa nervus paralyžiuojantis reikalas, o suaugusiojo įjungtas kruvinas benzininis pjūklas – eiline helovynine pramoga. Kartais manau, kad visi mes esame šiek tiek ... et... iškrypę.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siea

Šokiruojantis vaizdo klipas: netikras pop muzikos pasaulis ir Holivudas - klonai, užhipnotizuotos įžymybės, viešai prarandančios kontrolę

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti šiuo keistu paparacių užfiksuotų vaizdo klipų montažu, kurį tikriausiai padarė labai išmintingas žmogus ir tikriausiai ne vien tam, kad suglumintų ar kaip nors kitaip paklaidintų žmones. Iš tikrųjų šių vaizdo klipų ištraukas esu matęs ir seniau, bet tik dabar netyčia mane pasiekė šis ilgo siužeto montažas apie tai, kad viskas, ką regite populiariojoje kultūroje (ypač iš Holivudo) iš esmės yra propaganda. Vaizdo klipe matysite žinių vedėjų ir tokių garsenybių kaip Beyonce, Winona Ryder, Hillary Clinton, Britney Spears, Lady Gaga ir kitų neadekvatų ir sveiku protu nepaaiškinamą elgesį.

Apie tai, kad pasaulyje jau sukurta daugybę klonų, kad garsenybės yra užhipnotizuotos – kaip manote, kodėl taip liūdnai savo gyvenimus baigė Whitney Houston, Amy Winehouse ir Michael Jackson? – informacijos jau randasi pamažu ir lietuviškai. O kaip politikos atstovai marionetės? Iš didelio noro tarnauti valdžiai? Baisiausia iš visko, ką mačiau vaizdo klipuose, atrodo buvusi demokratų kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, kuri absoliučiai veikia kaip lėlė robotas (siužete slapta užfiksuota, kaip ją vos ne lanksto į automobilį) ir atrodo absoliučiai net neužhipnotizuotas žmogus, o kažkoks plastiko gabalas. Šitokia „netyčiukų“ ir „prigautukų“ vaizdinių kratinys leidžia iš esmės permąstyti viską, ką regime kine ir per TV.

Manoma, kad dabartinis Holivudas, kuriame tiek daug pedofilijos, sekso ir netgi yra valdomi kitokios padermės, ateivių rūšies, iš esmės yra šeštajame dešimtmetyje kurto MK-Ultra projekto padarinys. Šiame projekte buvo atliekami įvairūs bandymai su žmonėmis. Bent įdomumo dėlei pasižiūrėkite, kas vyksta. Vėliau yra klipas, kurį sukūrė Robertas Mackevičius, paaiškindamas, kas yra kas... Vėlgi, kaip tuose „X-failuose“: tiesa slypi kažkur anapus.

P. S. Tikiuosi, kad nebūsiu apkaltintas naivumu, jeigu tai nebūtų plačiai pasklidę ir viešai kalbama, manau, net nesiryžčiau remtis vienu ar tik keliais šaltiniais.

Roberto Mackevičiaus klipas

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ida Vitale rašytoja iš Urugvajaus apie rašymą ir skaitymą

Sveiki,

Beskaitant naujausią „Literatūra ir menas“ numerį, labiausiai įstrigo šioji garsios Urugvajaus poetės Ida Vitale (g. 1923), šiandien jai jau 95 metai ir ji jau seniai įėjusi į Lotynų Amerikos literatūros istoriją. Interviu leidiniui parengė Marija Aurelija Potašenko.

Šioji citata dar kartą patvirtina, kad geriausias rašymo „mokytojas“ yra skaitymas ir savo kelio ieškojimas, o ne kopijavimas. Visgi vengiu prastos literatūros, bet kasmet „įkrenta“ keletas knygų, kurias suskaitau sukandęs dantis. Pagal Idą Vitalę, tai puiki pamoka visada vertinti (rašant arba ne), kas yra toji gera literatūra. Visgi asmeniškai man šiek tiek gaila laiko prastoms ar vidutiniškoms knygoms, bet šiuo atveju I. Vitalę labai puikiai suprantu dėl kopijavimo (sąmoningo arba nesąmoningo).

Jūsų Maištinga Siela