Filmas: "Mažieji milžinai" / "Giant Little Ones"

Sveiki,

Apie paauglių seksualinius eksperimentavimus, taip tikriausiai reiktų apibūdinti filmą „Mažieji milžinai“ (angl. Giant Little Ones) (2018). Filmas pasakoja apie du geriausius draugus vaikinus Frenkį ir Balą, kurie po vieno gimtadienio šventės patiria seksualinį nuotykį, kas iš esmės visiems lakams sugriauna jų draugystę.

Šią romantinę dramą galima įvardyti kaip dar vieną skaidrų mėginimą panagrinėti jaunuolių seksualines ribas. Iš esmės filmas kiek LGBT turinio, bet manau, jeigu jums patiko filmas „Su meile, Saimonas“, tai tikriausiai patiks ir šis, nes abu filmus vienija ne vien LGBT, seksualinės tapatybės paieškos, bet ir panašus pasakojimo ritmas, romantinio filmo elementai, brutali ir kartu atjaučianti jaunuolių draugysčių atmosfera, kuri kaip iš kokio „Beverli Hilso 90210“ bendruomenės, kur tėvai ir vaikai gyvena skirdamiesi ir vėlei susieidami, būtent toje atmosferoje, kur amžinai vasara ir žmonės važinėja dviračiais vieni kitus pažindami iš kilometro.

Visgi pagrindinis veikėjas nėra joks gėjus, tik vienas seksualinis potyris dar neleidžia apibrėžti žmogaus tapatybės, tačiau mes gi žinome, kaip mums patinka viską skirstyti. Ir apskritai LGBT šiame filme nėra pagrindinis dalykas, veikiau tai istorija apie sudraskytą draugystę, kurią suniokoja visuomenėje nusistovėję seksualiniai standartai. Tiesa, gal ne viskas man filme techniškai patiko, pavyzdžiui, gamtoje filmuotose scenose tikrai matosi kelių skirtingų laikų „pertepimai“, kada viename kadre merginai plaukus plaiksto vėjas, o iš kito rakurso jau kadrai be vėjo. Manau, tokių dalykų buvo galima ir išvengti.

Visgi istorija išties įkvepianti ir filmas nebanalus, nors kiek vietomis gali pasirodyti saldokas kaip ir tokiuose filmuose „Mano pasaulio centras“, „Su meile, Saimonas“, visgi tie pasaldinimai, kad ir kokie beatrodytų klišiniai sprendimai, jie šiame filme vietoje ir saikingi. Galų gale filmas kiek ir edukacinio pobūdžio, kuris, manau, kuo puikiausiai būtų žiūrimas nuo 13 ar 14 metų, nes ir Lietuvoje, manau, nemaža dalis jaunuolių ir paauglių susiduria su seksualinės tapatybės paieškos problemomis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - Lover [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šiandien pasirodė amerikiečių pop muzikos atlikėjos Taylor Swift septintasis solo albumas „Lover“ ir jis iškart legaliai buvo patalpintas į atlikėjos YouTube paskyrą ir todėl net neišėję iš kambario galime visą jį klausytis legaliai. Manau, su laiku CD, kaip ir dabar atgimusios vinilinės plokštelės, tebus tik gražus sentimentalus formatas – visą muzika tiesiog iš interneto net nesunaikinant atlikėjo pajamų, o ir iš dalies ir mums nemokama, jeigu nemokate už YouTube išjungtas reklamas.

Visgi Taylor Swift nėra toji atlikėja, kurios labai klausyčiausi, tačiau jos trečiasis singlas „Lover“ tapo iškart man atradimu. Vasaros metu išleisti Kalėdas primenantį klipą gal kiek ir rizikinga, tačiau jis pritrenkiančiai įtraukiantis. Seniai nemačiau tokio gerai sukalto klipo, galbūt paskutinis toks buvo Arianos Grande „No tears left to cry“, kuris kaip ir šis klipas iš esmės atperka tą pernelyg dažnai matomą užpakalių kratymą ir galų gale juk yra grafinės kompiuterinės technologijos – kurkite kuo įdomiau! Visgi man labai patiko ir pati daina, toks prisodrintas balso patobulinimo efektas ir ta septinto-aštunto dešimtmečio efektas, persimušantis su šiuolaikiniu ritmu. Išties tai geras skambesys, kuris man labai patinka! 

Kol kas daina tokia nauja, kad nelabai yra žinių apie jos komercinę sėkmę, bet įtariu, kad dėl to, jog daina kiek ramesnė ir brandesnė už kai kuriuos mega atlikėjos hitus, ji tokių reitingų nebepasieks, tačiau juk turi būti metas, kada susikrovus už muziką turtus galima dainuoti tai, kas patinka. Daina Vokietijoje debiutavo 84 pozicijoje, Airijoje 14, Belgijoje 15, Britanijoje 23, Švedijoje 74 vietoje.

Pasiklausykite patys:

Žodžiai / Lyrics

Taylor Swift - "Lover"

We could leave the Christmas lights up 'til January
This is our place, we make the rules
And there's a dazzling haze, a mysterious way about you, dear
Have I known you twenty seconds or twenty years?

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home
You're my, my, my, my
Lover

We could let our friends crash in the living room
This is our place, we make the call
And I'm highly suspicious that everyone who sees you wants you
I've loved you three summers now, honey, but I want 'em all

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home (Forever and ever)
You're my, my, my, my
Lover

Ladies and gentlemen, will you please stand?
With every guitar string scar on my hand
I take this magnetic force of a man to be my
Lover
My heart's been borrowed and yours has been blue
All's well that ends well to end up with you
Swear to be over-dramatic and true to my
Lover

And you'll save all your dirtiest jokes for me
And at every table, I'll save you a seat
Lover

Can I go where you go?
Can we always be this close forever and ever?
And oh, take me out and take me home (Forever and ever)
You're my, my, my, my
Oh, you're my, my, my, my
Darling, you're my, my, my, my
Lover

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Roy Jacobsen "Balta jūra"

Roy Jacobsen. „Balta jūra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 256 p.

Sveiki, skaitytojai,

Prieš metus, kai perskaičiau norvegų rašytojo, šiemet Vilniaus knygų mugės vieno iš ryškiausių svečių, Roy Jacobsen (g. 1954) romaną Neregimieji, įtrauktą į trumpąjį Man Booker International sąrašą, nė neįtariau, kad knyga taps vienu geriausių pernai skaitytų kūrinių. Pirmoji trilogijos dalis išties pasižymėjo subtilumu, jautrumu, elegancija ir tai vienas iš tų romanų, kuriame viskas vyksta tyliai, neregimai, intuityviai. Atšiaurios salos Bariojos gyventojų šeimos sagoje centrine figūra tampa Ingrida, kuri užauga ir pasiekia savo brandą. Apie Ingridos brandos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu ir pasakojama antrojoje trilogijos dalyje Balta jūra (norveg. Hvitt hav).

Kaip ir pirmojoje sagos dalyje, taip ir Baltoje jūroje, autorius išlaiko savitą knygos stilių – tyliai šiaurietiško, kiek šiurkštoko, mažakalbio pasakojimo ritmą, kuris neatsiejamas nuo gamtos ritmo. Veikėjai retai kalbasi, arba kalbasi esminėmis frazėmis ir yra labiau linkę veikti nei analizuoti, linkę atkartoti tėvų veiksmus ir gyvenimo įpročius, nei klausti, kodėl ir kam to reikia. Tai šiaurietiškų salų mentalitetas ir bendravimo būdas, kuris, sakyčiau, yra pats gardžiausias knygos perliukas, dėl ko knygą gera skaityti kaip tam tikrą meditaciją, bylojančią iš esmės kaip išgrynintą egzistencializmo, savotišką robinzono kruzo atsiskyrėlišką visuomenės modelį, atribotą nuo perteklinės informacijos, miesto triukšmo ir kitų civilizacijos neramumų.

Iš pirmo žvilgsnio teksto kalba atrodo nesudėtinga, jautriai poetiška, bet kartu ir buitinė: veikėjų emocijas pasakotojas perteikia per salos aplinkos faktorius, todėl dažniau apie vidinį veikėjo filosofiją ir emociją mums papasakoja banguojanti jūra, sniegas, vėjas nei „atvira“ teksto eilutė apie veikėją, kas dažnai taip būdinga šiuolaikinei populiariajai grožinei literatūrai. Toks veikėjų gyvensenos ir mentaliteto atskleidimo būdas nėra lengvai pasiduodantis vertėjai Norai Strikauskaitei, kurios Neregimųjų vertimą sukritikavo Marijus Gailius. Tiesą sakant, tam tikrų vertimų spragų nepastebėjau, nes neturiu originalo teksto, o ir nesistengiu skaitydamas pastebėti kokių nors teksto vertimo trūkumų, tačiau Baltoje jūroje būta tokių sakinių, kuriuos lengvoje pasakotojo minties tėkmėje teko perskaityti net po kelis kartus, norint suprasti, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Ypatingai tose teksto vietose, kur nėra tiesioginio palyginimo ir juos keičia metaforos, būdingos šiaurietiškai, skandinaviškai kultūrai.

Balta jūra, kaip dažniausiai būna su serijinėmis knygos, nebepalieka tokio neišdildomo įspūdžio, kaip būna su pirmąją knyga, nes žinai, ko daugiau ar mažiau tikėtis. Kokybiškai šioji knyga nėra prastesnė ar geresnė už Neregimuosius, veikiau, ji nedalomą pirmtakės tąsa, kurią taip pat malonu skaityti. Siužetiškai keičiasi įvykiai – po Ingridos tėvo mirties, okupavus vokiečių naciams Norvegiją. Atrodo, kur galėtum geriausiai pasislėpti nuo Antrojo pasaulinio karo, jeigu ne atokioje saloje, kurioje vyrauja asketiškas ir skurdus gyvenimas, kur paties naciams nėra kas veikti? Ingridos broliai, teta Barbra dėl susiklosčiusių aplinkybių išvyksta iš Bariojos ir Ingrida lieka vienui viena karo apsuptyje.

Roy Jacobsen

Pirmojoje knygos dalyje daug dėmesio skiriama Ingridai ir jos vienatvei saloje, kurią drumsčia nuojauta, kad ji saloje ne viena: „Apėjo salą tarsi rodyklės laikrodžio ciferblatą, neaptikdama nei pasikeitimų, nei to, ką privalo rasti, kad pati taptų vientisa (p. 146)“. Netrukus ji pradeda aptikti ant uolų potvynio užneštus kareivių lavonus. Intuicija tampa svarbiausia Ingridos savybe kartu liudijanti ir vietos gyventojų išskirtinumą nuo likusios civilizacijos, nors Ingrida mažai išsilavinusi ir menkai geba skirti rusą nuo vokiečių netgi pagal kalbines ypatybes, jos moteriška išvystyta intuicija tampa jos likimu, kuris kažin kuo labai nesiskiria nuo filmuose ir kituose literatūros kūriniuose matytų moterų likimų Antrojo pasaulinio karo metais, kada per kiemą žygiuoja tai vokiečiai, tai rusai – prievartos aktai, meilužiai, nėštumas tampa nereti to laikotarpio moterų kasdienybės įvykiai.

Kitaip sakant, jeigu atmestume tą apleistos ir atokios salos vaizdinį, pasakotojo žavesį, atskleidžiant neregimųjų pasaulį, atrodo, kad siužetiškai knyga paliudija jau žinomus ir regėtus dalykus. Tai jos trūkumas, juk naujų fantastinių dalykų ir neprigalvosi, kai literatūra ir kinas šitiek daug dėmesio skiria Antrajam pasauliniam karui, kad siužetiškai perspaudus ir įterpiant neįtikėtinų įvykių, kūrinys atrodytų pernelyg pretenzingas, visgi autorius pretenzingumo išvengia.

Ingridos karo meto meilės istoriją bandoma mistifikuoti, autorius strategiškai įterpia vietinių valdžios smurto aktą, po kurio pagrindinė veikėja atsiduria ligoninėje be atminties. Atmintis ir prisiminimai pamažu grįžta ir įsiterpia fragmentiškai į pasakojimą, kai Ingrida laukia sugrįžtančių brolių ir tetos Barbros. Toks chaotiškai suluošintos atminties ir traumos moters gijimas ypač gerai veikia pasakojimo ritme. Baltos jūros istorijos pabaiga, kada paskelbiama karo pabaiga ir visi pamažu grįžta į salą ir bando atstatyti seniai nebesamus pastatus, primena emocinį pozityvumo augimą, išsivadavimą iš pasaulinio sąstingio, tačiau pasakotojas nuolat konstatuota, kad Ingrida vis dar gyvena prarastos meilės ir mergaitės Nelvės, kuri laikinai gyvenusi ir karo metu mirusi (tikriausiai nuo vandenligės), skausme. Skausmo ir sugrįžusiųjų džiaugsmo sumišimas kuria vėlgi šiauriečių gyvenimo filosofiją: džiaukis atsargiai, nes menki juokai gali brangiai kainuoti liūdesio ir melancholijos mėnesiais.

Balta jūra – skaidrus literatūrinis vėrinys, papildantis Neregimuosius lygiaverčiu pasakojimo talento žvilgėjimu ir nors siužetiškai apie karo siaubiamus Europos užkampius, netgi Bariojos saloje, istorijų esame girdėję ir skaitę labai panašių, visgi šioji knyga labiau priartina prie Ingridos, kurios karo patirtis mums daugiau ar mažiau žinoma iš kitų literatūros pavyzdžių. Knyga pasižymi gaivumu, mąslumu, lėta pasakojimo eiga, kurioje veikėjos vidiniai virpėjimai, nuojauta yra ne ką menkesni už kitų rašytojų ir jau kitose knygose didžiai aprašomus prievartos ir karo žiaurumo aktus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aladinas" / "Aladdin"

Sveiki,

Vaikystėje prisimenu išleistą nuostabiai spalvingą pasakų knygą „Aladinas“, iliustruotą pagal Volto Disnėjaus kampanijos 1992 metais sukurtą animacinį filmą, kuris, kaip ir daugelis Disnėjaus filmų, tapo tikra klasika. Šiemet sulaukėme ir vaidybinės filmo versijos „Aladinas“ (angl. Aladdin) (2019), kurį režisavo daugeliui puikiai žinomas Guy Richie.

Neatpasakodamas turiniu, galiu pasakyti, kad filmas beveik atitinka originaliosios pasakos turinį ir toli niekur nenukrypsta. Spalvingame karnavalinio pobūdžio filme iš esmės veikia tai, kas tinka visai šeimai: spalvingi veikėjai, arabiško miesto architektūra, egzotiški kostiumai, specialieji efektai ir nuotykių dvasia. Jeigu iš filmo tikitės kokios nors interpretacijos ar iš pasakos paimtų motyvų perkūrimo ir pritempimo prie kokių nors šiuolaikiškesnių ar siaubo elementais apraizgytos novatoriškos pateikties, tada tuos lūkesčius galite pamiršti.

Filmas, kuriame dainuojama ir yra miuziklo elementų – tai garantas, kad nieko gero nebus, kaip ir paskutinėje „Gražuolė ir pabaisa“ versijoje. Žinoma, filmas puikiai užpildo laiką su šeima, jeigu turite mažųjų, juos tie vaizdiniai gali prislopinti, o jūs, mamyte, galite pamegzti ant sofutės, o jūs, tėveli, galite ir prisnūsti – nieko neprarasite. Tiesą sakant, pats įdomiausias viso šio filmo momentas yra džino charizma, tik nuo jo pasirodymo filmas išties tampa kiek įdomesnis, nes jo stebuklai ir pokštai tokie dinamiški, įtraukiantys ir nesunkiai atpažįstami populiariojoje kultūroje. Pagrindinį džino vaidmenį atliko Will Smith, kuris sutiko suvaidinti džiną dėl savo paties vaikų ir, manau, jam tokie šmaikštūs vaidmenys išties tinka nuo „Vyrai juodais drabužiai“ ir „Laukiniai, laukiniai vakarai!“ laikų.

Visgi mane kaip žiūrovą labiausiai erzino nelabai įtraukiančios dainos, indiškų-arabiškų miksų šokiai ir, žinoma, tas vienkryptiškumas, kad gėris įveikia blogį, o vagis Aladinas yra pats tyriausias karalystės gyventojas, kad džinas pasižymi perdėm didelėmis žmogiškosiomis savybėmis ir už tai yra apdovanojimas: visa tai matyta, gerai žinoma ir, tiesą sakant, vietomis pernelyg nuobodu.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Naomi Alderman "Galybė"

Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.

Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: pirmąkart išleista George Orwell knyga "Gyvulių ūkis"

Sveiki,

1945 metais rugpjūčio 17 dieną pirmą kartą buvo išleista George Orwell knyga „Gyvulių ūkis“. kandžios satyros kūrinys smarkiai kritikavo Stalino politinę valdžios sistemą. Šioje knygoje radosi jau socialine kliše tapęs sakinys: „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie gyvūnai lygesni už kitus.“ Rašytojui buvo itin sunku išleisti knygą, praktiškai visos leidyklos atsisakydavo spausdinti knygą, nes ji kritikavo tuometinę Rusiją, o britai nenorėjo bloginti santykių su rusais Antrojo pasaulinio karo metu. Informacijos ministerija konsultuodavo leidyklas dėl šios knygos turinio ir ji būdavo prieš „Gyvulių ūkį“. Vėliau paaiškėjo, kad Informacijos ministerijoje dirbo rusų agentai ir šnipai, kurie vykdė savo politiką. Galiausiai Orwelui pavyko išleisti šią knygą ir ji iškart rašytojui atnešė didžiulę pasaulinę sėkmę.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beth Hart - Caught out in the rain [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šiandien kviečius jūsų pasiklausyti amerikiečių bliuzo atlikėjos Beth Hart (g. 1972), kuri paskutiniu metu man tapo tikru atradimu. ji priklauso tiems dirty stiliaus atlikėjams, kurie dainuoja ant scenos pamiršdami viską – tą puikiai rodo jos gyvi koncertiniai įrašai. Galingo šaižaus bliuzinio vokalo atlikėja labiausiai išgarsėjo su gana švelnia daina „LA song“ 1999 metais, nors kaip atlikėja debiutavo 1996 metais.

Beth gana garsi bliuzo muzikos pasaulyje, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ir padeda kovoti prieš AIDS. Dar prieš išgarsėdama kaip bliuzo, atlikėja ketverius mokėsi pianino ir yra profesionali pianistė, tačiau didelę įtaką jai ėmė daryti bliuzo atlikėjai, ypač Etta James, todėl ji patraukė būtent šio stiliaus link. Dainininkė neslepia, kad tikrumo semiasi iš savo skaudžios patirties ir vaikystės, kada iš tėvo kartu su broliais ir seserimis patyrė smurtą.

Jos daina, kurią noriu pasidalyti, kol kas mano mėgstamiausia „Caught out in the rain“, kuri pasirodė 2012 metų jos albume „Bang Bang Boom Boom“, nors daina niekada nebuvo išleista kaip singlas, ji tapo labai mėgstama koncertų metu ir nuolat atlikėjai tenka ją dainuoti, tad siūlau ir jums pasiklausyti šio neįtikėtinai gero kalibro!

Gyvas pasirodymas:

Žodžiai / lyrics

Beth Hart - "Caught Out In The Rain"

I'm under your spell
Ain't nobody's business
I'm already there
And it ain't nobody's business

Every time he walks out the door
I wonder if he's ever coming back
But I can't help but love the taste of danger baby
And the howl and the wind and the rough of his hands

I got caught out in the rain
If I die I don't care I'm in love
I'm in love, I'm in love with this man
I got caught out, caught out, caught out
In the rain

I heard him crying in his sleep last night
No man wants to be told that he's been crying
When he wakes up I tell him it's gonna be alright
But I know that he knows that I'm just lying
I heard he shot a man down in the street
And it tore his soul apart
Last night when he was making love to me
There was a, another woman in his heart

I got caught out in the rain
If I die I don't care I'm in love
I'm in love, I'm in love with this man
I got caught out, caught out, caught out
In the rain, in the rain

I got caught out in the rain
If I die I don't care, I don't care
I'm in love, I'm in love
I got caught out, caught out, caught out
In the rain, in the rain

In his name
In his pain

Ain't nobody's business
Ain't nobody, ain't nobody, ain't nobody's business

I won't kiss and tell
Like a spell

Jūsų Maištinga Siela