Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuolankioji" / "A Gentle Creature" / "Кроткая"

Sveiki,

Rusų režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“ (rus. Krotkaya) (2017) po savo premjeros ir gero pasirodymo Kanų kino festivalyje sukėlė dviprasmiškus jausmus. Vieniems, kurie pažįsta filme atvaizduotą šiuolaikinės atsilikusios Rusijos provincijos realybės vaizdą, šis filmas skaudžiai leido išsakyti tas problemas menu, o kitiems, kurie nepripažįsta tokios „suluošintos“ Rusijos realybės, piktintis, kaip apskritai režisieriui buvo leista kurti tokią Rusiją menkinančią kino juostą. Loznicas tikriausiai yra vienas iš nedaugelio kino režisierių – tiesa, tai pirmasis jo matytas filmas – kuris atstovauja šalies sąžinės balsui. Tokį vieną žinau. Tai neprilygstamas režisierius Andrejus Zvyagenstevas.

„Nuolankioji“ nuo pirmųjų hiper realių kadrų primena A.Zvyagenstevo filmus. Vėliau beveik nekyla abejonių, kad labiausiai iš visų filmų tematika atspindi „Leviataną“ (2014), kuriame režisierius vaizdavo supuvusią ir korupcijos bei antžmogiškumu pasižyminčią teisinę sistemą. S. Loznycos filmas moteris, kuri niekaip negali pamatyti neteisingai įkalinto vyro, vėlgi grumiasi beviltiškai bukai korumpuotoje sistemoje. Nesivarginsiu atpasakojimais, nes tikriausiai reikia pažiūrėti šį filmą patiems, kad įsitikintumėte, kad Rusijos pirmojo dešimtmečio po Sąjungos subyrėjimo atmosfera šalyje buvo ne ką kartesnė nei mūsų brutalusis gariūnmetis, kada siautėjo butus plėšinėjančios gaujos, kai kurios pavaldžios netgi policijai. Policija ar valdžia „be antpečių“ turi beveik pasiskirsčiusią visą Rusiją, o paprasti gyventojai „strojinami“ tai vienos, tai kitos valdžios.

Pasaulis be teisybės ir teisingumo iš moters pasiglemžia sielą. Ji beviltiškai parsidavinėja korumpuotoms institucijoms bandydama gelbėti šeimą. Tai iš tikrųjų šiek tiek primena Kafkos „Procesą“, tik šis absurdiškumas toks gyvas ir suprantamas, kad beveik darosi graudu, jog tai vyksta/vyko realiai, o Kafkos literatūra kai kur pasaulyje tėra tikrovės atspindys.

Emociškas „Nuolankiosios“ poveikis, galima sakyti, kartu primena ir tarsi nebylų pačios Rusijos pagalbos šauksmą. Keistai prislopintą, bet realiai girdimą iš meno pasaulio. Mes, lietuviai, patys neretai turėjome tokių istorijoje atvejų, kada „užsukus visus informacijos čiaupus“, realiai kalbėti apie savo dvasios skausmą begalėdavome tik meno formomis, neretai pridengdami Ezopo kalba. Taip, filmas gana politizuotas, jis lyg ir patvirtina pro propagandos dūdmaišius tą numanomą realybę, kurią gožia rusų (iš esmės ir mūsų pačių) žiniasklaidos fasadas. Kitą vertus, nenuostabu, nes pas mus irgi per žiniasklaidos sijonus nelabai matosi realus pasaulis, esame užjuodinti... Bet filmas ne apie tai. Jis apie lėtai marinamą neteisybės nuodais žmogų, kurio lėta dvasios kančios baigtis jau žinoma nuo pat pradžių: moteriai geruoju bjaurasties suteminėje kloakoje nepavyks išplaukti...

Labiausiai stebina režisieriaus pasirinkimas filmo pabaigoje viską pateikti kaip Šarlio Pero pasakoje „Pelenė“. Tiesą sakant, tie ilgi sovietinių grimų tostai Vienos pokylio atmosferoje mane ne juokais sutrikdė. Net nepatiko teatralizuotas „prikabinimas“. Žinau, kad režisieriui išryškinti grimasas reikėjo teatro, tam tikros idėjinės antitezės rūsčiai realybei, norint išryškinti skaudulius ir švytintį dirbtinį viešumos fasadą. Teatras ir ironija, netgi šaržas tam tinka, bet man visgi tas patraukimas į teatralizuotą sapnišką erdvę nelabai įtikino. Taip, sopulius jis išryškino – didžiuotis galinga Rusijos praeitimi žmones, apsinešusius nuo arielkos ir nebematančius per liaupsių kalbas nūdienos bjaurasties, yra S. Aleksijevič dokumentinės prozos liudijimo diagnozė, kuo serga visi Rusijos žmonės: jie trokšta idealų ir vardan ko numirti, nes numirti už idėją buvo mokomi visą gyvenimą. Toji scena traukinyje, kai visi geria už prarastus artimuosius ir keikia valdžią, tiesą sakant, ir suponuoja jautrią dvasios ubagystę, kuri dar gyva ir mūsų senosios kartos žmonėse.

Kitą vertus, neturint idealų tokios herojinės „širdys“ tampa negailestingomis. Man labiau patinka A. Zvyagenstovo filmų finalai, kurie randa beprotybės išraišką natūraliomis sąlygomis, be realybės plotmės transformacijų. Be jokios abejonės, kad „Nuolankioji“ yra geras filmas. Net ne apie Rusiją, o iš esmės apie mus pačius, nesvarbu, kokioje „demokratiškai“ deklaruotinoje visuomenėje gyvename: kai močiutė „nusiimti“ pinigėlių iš kortelės privalo iš Rietavo apylinkių su dviem persėdimais autobusu važiuoti į Plungę (nes uždarė skyrius ir bankomatus tie patys moderniojo pasaulio kūrėjai) – yra sukuriami pažeminti „sistemos vergai šiuolaikiškai“, bet tai yra ta pati nuolankiosios tyla prieš išsišiepusius sistemos sadistus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis:  78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šlovė" / "Glory" / "Slava"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prieš kelerius metus Kino pavasaryje pristatyta bulgarų kino juosta „Šlovė“ (bulgr. Slava) (2016) sulaukė tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Rytų Europos kino blokas iš tiesų moka kurti socialines dramas, kurios ypač paveikios savo moraliniais apsisprendimai neteisybės kamuojamame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kai Vakarų Europos kinas nagrinėja labiau bohemišką laisvės pasirinkimo pasaulį ir prasmės bei beprasmybės santykį, o Rytų Europos kine vis dar grumiamasi su korupcija, žmogaus egoizmu, nestabilumu, sunkiomis gyvenimo sąlygomis, todėl neretai hiper realistinės juostos šokiruoja ir glumina, kalbant apie Bulgariją, Rumuniją ir tam tikras Balkanų šalis.

„Šlovė“ šiame filme turi netgi kelias reikšmes. Viena iš jų yra mikčiaus geležinkeliečio tėvo paliktas „Slava“ firmos pagamintas laikrodis sūnui. Kita prasmė – šlovės užkluptas geležinkelietis tampa pripažintu sąlyginai svarbiu didvyriu politikos ir žurnalistikos pasaulyje, kada vyrukas aptinka išmestus pinigus ant traukinio bėgių ir apie juos praneša policijai. Siekdamas nesavanaudiškų ketinimų ir atvirai elgdamasis pagal taisykles vyras tampa kitų biznierių moraliniu įkaitu. Absurdas prasideda nuo tada, kai žiniasklaidai reikia pristatyti didvyrį, dar labiau – kai vyrukas pakviečiamas į renginį, kuriame kalbą sako pats ministras... Tai kantraus pažeminto žmogaus kaina, kurio vaizdą vieną matome viešumoje, o už užkulisių matome tik nepagarbos ženklus. Kur tokia nužmoginta ir dirbtinos šlovės istorija gali nuvesti? Ogi į visišką susinaikinimą.

Filmas labai geras, jis pateiktas subtiliai aštriai, o finale dirbtinį apvaisinimą išgyvenančiai žiniasklaidos kuratorei tampa atpildo pamoka už jos egoizmą ir nepagarbą. Kitaip filmas ir negalėjo baigtis, kaip visišku humanizmo nuopuoliu. Viena vertus tai šlovės kaina materialumo ir pripažinimo ištroškusiame pasaulyje. Ši juosta žmogiškųjų santykių ir socialinės elgsenos, netikrų vertybių kritika, kuri perteikta itin taikliai, todėl tampa mūsų visų atšvaitu. Labai stipri ir įtaigi kino drama, kuri patvirtina, koks stiprus ir reikalingas balsas sklinda iš Europos Rytų bloko formuojamos kino kultūros, kuri turi ir meno, ir tautos sąžinės balso reikšmę.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Jurga Ivanauskaitė

Šios dienos citata: Jurga Ivanauskaitė apie laisvę ir realybės plėtimą

Sveiki,

Jau 13 metų, kai nebėra Jurgos. Šiandien praverčiau knygas. Žiūrėjau į leidimo metus. Tada ji dar buvo gyva. Yra knygų, kurios išleistos, kai jos jau nebebuvo. Čia yra, o čia nėra; čia gyva, o čia jau po jos mirties. Viena mėgstamiausių „Sapnų nublokšti“ jau skaičiuoja šiemet 20 metų. Tyto albos leidyklos popierius jau pageltęs. Beveik chrestomatinis. Pamaniau, kaip sunkiai sensta knygos lentynoje. Beveik surikiuotos kaip ligos patale, neliečiamos šalia viena kitos. Knygos – kareivių lovos ligoninėje. Puslapius išmušė riebaluotos geltonos dėmės, o juk jų nebuvo! Iš kur? Kaip? Juk saugojau, niekas nevartė, bet... Aš nežinau, iš kur atsirado dėmės ir nugarėlės atrodė anksčiau tvirtesnės ir puslapiai būdavę stangresni. Suseno knygos oda ir kaulai. Suglebo net neliečiamos.

Praverčiau knygas ir prisiminiau, kaip Jurgos knygas skaitydavau palėpėje. Išalkęs teksto. Atrodo, kad tas mano prisiminimas apie save paauglį irgi pagelto. Kažkoks nebe aš. Ir Jurga jau nebe ta Jurga, kuri buvo anuomet palėpėje: įsivaizduojama, raudona, aistringa, puolama ir ginama...

Kaip keistai pagelto jos nebeskaitomos knygos. Neseniai perleido du jos romanas tokiais tamsiais baisiais „nejurgiškais“ viršeliais. Varčiau. Net pačios Jurgos, atrodo, ten gerokai mažiau nei su tais knyginiais aprėdais, sukurtais iš jos dailės paveikslų.

Negaliu atsistebėti kaip sensta pasaulis be Jurgos. Keistas, paliktas, besikeičiantis. Kaskar vis labiau primirštamas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėlyvas vakaras" / "Late Night"

Sveiki,

Kaip pasiilgau komedijų! Tiesiog gero juoko ir tonuso kine, kai galima be priežasties juoktis. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pradedu vertinti šį žanrą kaip gydomojo poveikio turintį kiną. Aišku, reiktų truputį susirūpinti turiniu, kad nesuplokštėtum kaip plekšnė, tačiau tai nutinka gana retai, nes komedija retas svečias. Paskutinįkart tikriausiai gerą komediją mačiau suomių filmą „Aurora“ (2019) Scanoramos festivalyje. Panašius gerus ir pozityvius jausmus sukėlė filmas „Vėlyvas vakaras“ (angl. Late Night) (2019), kurioje pasakojama apie TV šou vedėjos televizinės karjeros saulėlydį...

Iš tikrųjų siužetiškai filmas nėra įmantrus, jis remiasi klasikine Holivudine proporcija: populiarioje įmonėje įsidarbina kompetencijų neturinti darbuotoja, kuri dėl savo vidinės charizmos ir netakto pridaro iš pradžių sau bėdos, o vėliau išsprendžia visas problemas. Taip, filmas turi viską, ką turi visos „Bjauriojo ančiuko“, bjaurios asistentės istorijos. Kitą vertus, filmas labai priminė kultinę knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), kuriame Meryl Streep atliko gana analogišką Emmos Thompson vaidmenį – šiurkščios, savimi susirūpinusios ir su kitais prastais besielgiančios galingos moters tipažą. Antra vertus, Karetinos vaidmenį atlikusi E. Thompson kur kas atviresnė ir gyvesnė, kadangi ji siužetiškai gniuždoma, išaiškėja jos meilės romanai, jos netgi šiek tiek gaila...

Auksiniam gaubliui už šį vaidmenį nominuota Emma Thompson yra vienas iš tų rodiklių, kada gana vidutiniškoje ir kiek pabodusioje „ofisinio“ stiliaus komedijoje veikėjas gali „pražysti“ gyviau: kiek charizmatiškai perspaustas, tačiau būtent dėl to šarmingumo ir įdomus žiūrovui. Jau nekalbėsiu apie pozityvų filmo tonusą, apie tų juokelių efektingumą, nes šįkart esu dėl komedijos bado savo gyvenime itin šališkas, tačiau, kiek kalbėjau su pažįstamais, jiems ši komedija irgi žiūrėjosi gana neblogai. Žinoma, ne šedevras, bet tikrai ne prasčiausias reikalas kine.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela