Filmas: "Mirties app'sas" / "Countdown"

Sveiki,

Šio filmo niekada taip ir nebūčiau pamatęs, jeigu ne vieno žmogaus irzlus prašymas pažiūrėti ir padiskutuoti, ar jis tinkamas rodyti vaikams, kurie nori žiūrėti siaubo filmą. Manau, kad netinkamas siaubo filmo žanras apskritai vaikams, tačiau net aš būdamas vaiku troškau pamatyti visus „Košmaras Guobų gatvėje“ dalis ir kitus kultinius tuokart rodytus filmus.

Filmas „Mirties app‘sas“ (angl. Countdown) (2019), suprantama, išmaniųjų telefonų eroje, tikriausiai traukia ne vien jaunuosius žiūrovus, bet ir visus, kurie naudojasi šiuo prietaisu ir suvokia, kas yra app‘so pobūdžio programėlės. Mirties datą nusakanti programa išties veikia šiame scenarijuje ir ne juokais baugina, o ką mes visi iš tikrųjų darytume, jeigu taip lengvai galėtume sekti savo „galiojimo laiką“? Taip, kaip neretai būna su itin vidutiniais siaubo filmais, kurie pasiūlo geras idėjas, be didesnės aistros ar režisūrinio talento paleidžia kaip produkciją masiniams kinui palaikyti...

Filme, mano galva, yra viskas, ko reikia vidutiniam, neišrankiam siaubo kinui. Primityvoko siužetinio vingio, žiupsnelis patogaus nuspėjamumo, šiek tiek japoniškojo stiliaus siaubo elementų, kaip antai vonios kambarys su neperšlampama užuolaida, už kurios tikrai kažkas yra tamsoje, truputis trilerio, skubėjimo į tikslą... Ir po to šiek tiek stereotipinių gyvenimiškų detalių, kaip antai seksistiniai gydytojo gundymo metodai šiuolaikiniame #metoo kontekste.

Iš esmės filmas tuščiaviduris, kuris prilaikomas jau kiek atgyventomis siaubo elemento idėjomis. Kitaip ir negalėjo būti, nes retas reiškinys yra geras komercinis siaubo filmas. Paskutiniuoju metu buvo sukaltos kelios S. Kingo knygų ekranizacijos, kurios visai gerai ir kokybiškai žiūrisi masėms. „Mirties app‘sas“ šiuo atveju gali pasiūlyti baimę, nuorodas į siaubingus susimąstyti verčiančius dalykus, tačiau be novatoriškos idėjos, kad Liuciferis gali ateiti tiesiog išmaniosiomis programėlėmis, nemanau, kad kažką dar pasiūlo. Kino kritikai šį filmą sumalė į miltus. Na, filmas tikrai nėra pats prasčiausias, žiūrėjau netgi su užsidegimu, tačiau atsikvošėjęs suvokiau, jog tiesiog žiūrėjau eilinį „siaubeką“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: kanapių (žolės) rūkymas ir ramus miegas arba ar Lietuvoje adekvačios baudos?

Sveiki,

Kasdien pamatau bent po kelis internete sklandančius memus, kurie atspindi nūdienos Lietuvą ir pasaulį. Be koranaviruso paskutiniu metu itin diskutuojama apie Lietuvoje esančias neadekvačias bausmes.

Plungėje nuteistas vyrukas, siūlęs „žolytę“, ketveriems metams. Tuo tarpu Tauragėje agresyvus paauglys sudaužęs ir išprievartavęs merginą gavo laisvę (bent jau kol kas).

Jūs man pasakykite, kas ten per preparatas toji baisioji kanapė, kad ji baisiau už fizinį prievartinį smurtą? Kas ten tokio, kai žmogus sąmoningai ima ją ir rūko arba atsisako rūkyti, ir tai lyg ir turėtų būti suvokiama kaip natūralus sąmoningas sprendimas, dėl kurio neturėtų kištis jokia valstybė ir joks kvailas draudimo įstatymas?

Tiesą sakant, pasakyti, kad gyvename iškreiptoje visuomenėje, tikriausiai, memai ir bėra toji paprastesnė priemonė, nes visa kita atrodo kaip iš fantazijos srities. Kartos, kurios gyvens po 200 metų tikriausiai žiūrės į mus kaip į paskutinius homo-sapiens-shit‘ų palikuonis ir nesupras, kodėl niekas nieko negalėjo pakeisti...

Bet kam keisti, miegokime ramiau, nes pareigūnai budi po langais, kad neželtų netinkama žolė...

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Vieša paslaptis" / "Official Secrets"

Sveiki,

Dar vienas filmas apie Rugsėjo 11-osios konspiracijas, kurios jau tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Šįkart pasilaikysiu nuomonę apie šiuos įvykius sau, tačiau tai, kas pasakojama filme „Vieša paslaptis“ (angl. Official Secrets) (2019) iš esmės tėra tik tų politinių sąmokslų ledkalnio viršūnė. Britų slaptosios žvalgybos vertėja iš kinų kalbos Katherina Gun, kuri gyvenime yra realus asmuo, 2003 metais paviešino slaptus JAV ir Britanijos dokumentus, kuriuose teigiama, kad vyriausybė nori daryti JT narėms spaudimą, neapsisprendusioms dėl karo su Iraku. Iš esmės karas yra neteisėtas ir tas dokumentas, apie kurį nepamenu, kad kada anais laikais būčiau girdėjęs, pasirodo, sukėlė nemažą skandalą ir demaskavo Bušo politinius kėslus. Kaip žinia, JAV vis tiek puolė Iraką...

Filmas suręstas gana gerai, įtikinama atmosfera ir aktorės Keiros Knightley vaidyba išties psichologiškai perteikia streso momentus. Čia sutinkame ne vieną britų kino žvaigždę, todėl filmas tik įdomesnis, nes vis norisi žiūrėti, kaip aktoriai „maudosi“ savo naujuose amplua. Pavykę ir trilerio momentai, vyriausybės reakcija į vertėjos ir jos sutuoktinio iš Artimųjų Rytų iš esmės nieko nestebina... Stebina tik pats filmo finalas, kai veikėja užlipa klaikiais laiptais į teismo salę ir teismo proceso baigtis, kuri ne pagal mano numatytą scenarijų...

Iš esmės filmas geras, gerai dokumentuotas, gerai pagalvotos visos detalės, todėl niekas į akis nekrito, tačiau, turėkime galvoje, kad istorija yra nuolat perrašoma, mes nebesame pajėgūs atsekti tikrosios tiesos, todėl visas tas filmas tėra tik realybės interpretacija, dar vienas politinis manevras meno pasaulyje. Paskutiniu metu itin daug smarkiai dokumentuotų konspiracijas atskleidžiančių filmų, jų visų net nespėju sužiūrėti, o daugelis iš jų pasiekia „Oskaro“ nominacijas. Iš esmės nė vienu filmu nesu nusivylęs, šiuo taip pat nesu nusivylęs, nes filmas yra „du viename“. Žiūrovas gauna vaidybinio britiškojo pramoginio džiaugsmo ir užpildo istorinių žinių spragas, todėl vien dėl to ir verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Eric Vuillard "Darbotvarkė"

Eric Vuillard. „Darbotvarkė“ – Vilnius: Žara, 2020. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Serpantinai, konfeti, vėliavėlės. Kas nutiko toms merginoms, apimtoms beprotiško entuziazmo, kas nutiko jų šypsenoms, jų nerūpestingumui, jų nuoširdiems, linksmiems veidams? Ir visam tam džiaugsmui, tvyrojusiam 1938 metų kovą? Jei kuri nors iš tų merginų šiandien ekrane staiga atpažįsta save, ką galvoja? Tikrosios mintys visada būna slaptos, taip yra nuo pasaulio pradžios. Mes mąstome apokalipsėmis, apnėjos periodais. Apačioje gyvenimas teka it lėti, požeminiai syvai. Bet dabar, kai raukšlės išvagojo burną, vaivorykštės spalvomis nusidažė vokai, prislopo balsas, kai žvilgsnis klaidžioja daiktų paviršiumi, nuo archyvų vaizdus spjaudančio televizoriaus prie jogurto, kai aplinkui tūpčioja slaugė, – ji nieko apie tai nežino, nes pasaulinis karas buvo labai seniai, o kartos keičiasi lyg sargybiniai tamsią naktį, – kaip atskirti išgyventą jaunystę, vaisių aromatą, kvapą gniaužiantį syvų antplūdį nuo siaubo? Nežinau. Ar savo pensionate, kur tvyro prėskas eterio ir jodo tinktūros kvapas, šis gležnas paukštelis, ši sena surukusi mergaitė, atpažįstanti save trumpame filmuke, šaltame televizoriaus stačiakampyje, išgyvenusi karą, griuvėsius, amerikiečių ir rusų okupaciją, avinti linoleumą skrypiančiais sandalais, slaugei atidarius duris lėtai nusvarinanti nuo pinto fotelio atramų dėmėtas rankas, kartais padūsauja, traukdama iš formalino skaudžius prisiminimus? (p. 114-115).“

Pradedu šia neįtikėtina laiką skrodžiančią citata apie nusenusias austrų merginas, kurios kažkada buvo jaunos mergaitės ir besišypsodamos mojavo gėlių puokštėmis Hitleriui, kai jis įvažiavo į sostinę Vieną. Kai šis triumfas ir kartu prasidėsiantis visų siaubas dar buvo nežinomas. Kur tos moterys dabar ir tas apgaulingas džiaugsmas, kuris vėliau transformavosi į siaubą ir beprotybę? Visada prisimenu, kad ir Lietuvoje panašiomis ovacijomis ir jaunomis merginomis, vilkinčiomis tautiniais rūbais ir laikančiomis sveikinimui skirtomis gėlėmis, buvo pasitikti vokiečių okupantai ir Hitleris.

Viena geidžiamiausių Vilniaus knygų mugės 2020 knygų buvo prancūzų rašytojo Eric Vuillard (g. 1968) mažytis romanas neįprastu pavadinimu Darbotvarkė (pranc. L‘orde du jour), kuri autoriui atnešė pačią prestižiškiausią prancūzų literatūros premiją – Goncourt. Įdomu, bet tiesa, niekur internete daugiau patvirtinimo neradau, todėl neteigiu kaip fakto, bet, kiek pamenu, kažkur užskaitytą informaciją, jog autorius yra gyvenęs Lietuvoje, pačiame Kaune net 18 metų, todėl galime numanyti, kokį poveikį jam padarė Kaunas ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui.

Darbotvarkė – juvelyrinė knyga, kurią iš prancūzų kalbos išvertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė ir skaitoma ji labai lengvai, tačiau tas pirminis lengvo skaitymo įspūdis gana apgaulingas. Jeigu reiktų su kuo nors palyginti, tikriausiai, į galvą pirmiausia šautų neseniai skaityta vokiečių rašytojo Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara, kuri buvo gausiai dokumentuota, o faktų virtinė išmoningai struktūrizuota ir pritaikyta atskleisti universalioms laikmečio tendencijomis. Darbotvarkė irgi dokumentinės prozos knyga, kurioje autorius išradingai žaidžia istorinėmis asmenybėmis savotišką šešėlių teatrą, atvesdamas skaitytoją prie gana šiurpą keliančios akistatos: mes visi esame to šešėlio teatro padarinys ir dalyviai.

Knyga prasideda svarbiu vokiečių biznierių ir turtuolių susirinkimu, kai iš užkulisių pasirodo rinkimų triumfo manijos apsėstas Hitleris, pastarasis iš esmės niekuo nesiskiria nuo Donaldo Trumpo, sakančio: „Pirmiausia – Amerika!“. Hitleris savo kalbomis pribloškia snobus ir inteligentiją, pakeri juos savo charizma ir hipnotizuojančiomis akimis. Galiausiai autorius stebina aiškia įžvalga, kad po Antrojo pasaulinio karo mes vis dar savo buityje naudojame tų pačių verslo imperijas įkūrusių maklerių produkciją, pradedant buitiniais prietaisais ir baigiant metalu. Šie žmonės nusprendžia remti nacionalistinę Hitlerio pergalę ir invaziją į Europą, dėl jų prasideda Antrasis pasaulinis karas, dėl jų finansavimo miršta milijonai, kas ironiškiausia, kad dalis iš jų po to atsidūrę Niurnbergo teismo suoluose, vis tiek sugebėjo išsaugoti savo įkurtas imperijas, kurių nepergalėjo joks karas ar Berlyno siena...

Autorius tiesiog pritrenkiančiai dėlioja istorinius faktus, diskredituojančius mus kaip vartotojus, kurie nebeatseka istorinės tiesos ir iš esmės kaip vartotojus, kurie naudoja jų produkciją, popina tuos pačius fabrikus, kuriuose kadaise dirbo koncentracijos stovyklos žydai. Taip, šiandien tie fabrikai dar yra ir labai garsūs, kai kurie pakeitę pavadinimus, tačiau ne giminės paveldimą imperiją. Ant knygos viršelio panaudota maklerio Gustav Krupp archyvinę nuotrauką, pastarasis veikėjas knygos finalinėje scenoje vaizduojamas kaip susenęs beprotis, spoksąs į valgomojo kertę, iš kurios lenda jo fabrike tūkstančiais numirusių nuo išsekimo lagerio kalinių vaiduokliai, jo paikas klausimas: „Bet kas visi tie žmonės?“ skrodžia kiaurai skaitytoją ir primena, bent man, garsųjį Munko paveikslą, kuriame ir siaubas, ir nuostaba, ir beprotybė – viskas vienu kartu ir viskas sukurta to paties žmogaus.  

Iš tikrųjų autorius smaginasi didžiąją dalį teksto kurdamas tarsi karo satyrą, kartais atrodo, kad net parodiją, kuri besanti tikriausia tiesa. Kokiomis absurdiškomis aplinkybėmis Hitleris okupuoja Austriją? Didžioji dalis pasakojimo yra skirta tai absurdiškai beprotybei, kuri pilna kuriozų, pavyzdžiui, kaip Hitleris nori įžygiuoti į Vieną kaip nugalėtojas, tačiau pigūs konservų dėžes primenantys tankai smenga į purvą ir negali pajudėti. „Mat sugedo ne keli atskiri tankai, ne vienur kitur užstrigo mažas šarvuotis, ne, sustojo didžioji dauguma milžiniškos vokiečių armijos, ir dabar buvo užblokuotas visas kelias. O, tai buvo lyg komiškas filmas: fiureris virė pykčiu, ant plento zujo mechanikai, aidėjo skubūs įsakymai, šūkaliojami šiurkščia, irzlia Trečiojo reicho kalba (p. 92). Tai tragiškai juokinga, nes tokia pirmojo žingsnio apmaudi Hitlerio klaida man priminė neseniai matytą „Oskaru“ nominuotą Taikos Waititi filmą „Triušis Džodžo“, kur Hitleris kaip komediantas vaizduojamas bailaus berniuko nematomu draugu.

Eric Vuillard 

Arba koks skystablauzdis austrų kanclerio Šušnigo bendravimas su vokiečių kancleriu. „Kai dar jaunas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo įkalintas Italijoje, Šušnigas skaitė ne meilės romanus, o Gramšio straipsnius ir galbūt rado tokias eilutes: „Ginčydamasis su priešu, pamėgink įlįsti į jo kailį.“ Bet jis niekada nebuvo įlindęs į niekieno kailį, daugių daugiausiai apsivilko Dolfuso kostiumą, keletą metų laižęs jam batus (p. 62-63).“ Neretai knygoje aiškiai ironijos būdu išsakoma pasakotojo pozicija, niekinanti austrų lyderį Šušnigą ir priešingai – palankiai vertinanti Hitlerio lyderio savybes. Akivaizdu, kad tai meninė priemonė, už tokias, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje „suėdama“ iškart. Prisiminkime M. Ivaškevičiaus atvejį.

Knyga pilna paradoksalių, mane, kaip skaitytoją, stebinančių niuansų, apie kurias nė nebūčiau susimąstęs. Didžiausias talentas yra autoriaus gebėjimas istorinėmis ir žmogaus sąžinės, moralinėmis vertybėmis kurti nematomą, trikdantį linijinėje žmonijos istorijoje nusidriekusį ir dažnai nebematomą kolektyvinio skausmo ir atsakomybės sutrūkinėjusią paradoksų grandinę. Vienas prancūzų rašytojas yra pasakęs: „Rašau todėl, kad jums būtų gėda“. Kaip niekada šis pasakymas tinka E. Vuillard knygai, kurioje išradingai nupasakojama, pavyzdžiui, Holivudas, kuriame buvo suvežta dalis koncentracijos stovyklos atributų kaip filmų dekoracijos, man tikras atradimas: „Kokia ironija, pažymi Giunteris Šternas, jų batus valo žydas. Juk visas tas senienas reikia prižiūrėti! Kaip ir kiekvienas Holivudo rūmų tarnautojas, Giunteris Šternas turi šveisti nacių batus taip pat stropiai, kaip valo gladiatorių koturnas arba kinų sandalus (p. 103).“ Pasirodo, net už Atlanto, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, socialinis nacių ir semitų atšvaitas labai panašus. Žydai šveičia pasiturinčių Holivude gyvenančių vokiečių batus ir istorija kiek kitokiais rakursais kartojasi iš naujo.

Žinoma, šį mažytį literatūros šedevrą būtų galima nagrinėti mažomis teksto ištraukomis ir atrasti nepaprastų paradoksų, liudijančių iš vienos pusės mūsų moralinį ir socialinio teisingumo aklumą, o iš kitos – atveriančius pačią kolektyvinio skausmo šerdį. Paskutinieji knygos skyriai pargriauna ant menčių, suskamba aukštoji žmogiškosios tragikomedijos nata, kurioje išryškėja civilizacijos tariamo teisingumo iliuzija; pasakotojas šiurkščiai „paglosto“ skaitytoją prieš plauką ir palieka neišdildomą įspūdį, kad teisingumas niekada nebuvo atstatytas, kad Niurnbergo procesas tebuvo mažytis makabriškas maskaradas numaldyti kolektyviniam skausmui, bet tai tebuvo iliuzija. Tikrasis karas – mūsų siauraprotiškumas, negebėjimas įžvelgti toliau sprindžio ir suvokti tikruosius ilgalaikius procesus, galiausiai sulipdyti iki šių dienų besitęsiančią žmonijos ne civilizacijos, bet tikrų tikriausią monstrų siaubo istoriją. Manau, tokios prasmės atodangos ir platybių atskleidimas tokioje mažoje knygelėje yra begalinio talento, skvarbaus holistinio žvilgsnio, troškimo transformuoti neteisybės nematomą kultą ir kolektyvinį skausmą, pasikartosiu, yra ne kas kita, o literatūrinis talentas.

Retai sakau, bet šįkart pasakysiu: lenkiuosi. Esu be galo sujaudintas, kad net negalėjau visą savaitę rašyti šios recenzijos, nes nežinojau, nei kaip ją pradėti, nei kaip ją dabar užbaigti. O užbaigsiu vėlgi tuo pačiu paradoksu. Kai Hitleris įžengė į Vieną, o pasauliui ši okupacija buvo pateikta kaip „draugystė ir susivienijimas“, žydai buvo velkami į gatves, izoliuojami kvartaluose ir skelbiama: „Austrų kampanija atsisakė tiekti žydams dujas todėl, kad jie dažniausiai žudydavosi dujomis ir palikdavo neapmokėtas sąskaitas. Klausiu savęs, ar tai tiesa, – nes ta epocha, skatinama neregėto pragmatizmo, prigalvojo aibes baisenybių, – ar toks juokelis, niūrus juokelis, sugalvotas graudulingų žvakių šviesoje. Bet nesvarbu, ar tai kandus juokelis, ar tikrovė; kai humoras pritvinksta tokio juodulio, jis byloja tiesą (p. 117).“

Jūsų Maištinga Siela    

Šios dienos daina: Samanta Tina - Still Breathing {lyrics / žodžiai] Eurovision Latvia 2020

Sveiki, Skaitytojai,

Daugeliui iš klausytojų nebereikia pristatinėti latvių dainininkės Samantos Tinos, nes ji, kiek reklama skelbė, vos nelaimėjo „Lietuvos balso“ projekto. Sprogdinanti atlikėja su temperamentu, galingu balsu ir viskuo, ko reikia pabaltijos divai. Nieko nuostabaus, kad ji pagaliau po šešto bandymo laimėti nacionalinę atranką pagaliau atstovaus tėvynei...

Nutariau pristatyti kelias didesnę įspūdį iš Eurovizijos padariusias dainas ir pradėsiu nuo Latvijos, nes ji vienintelė pasirodė Žalgirio arenoje per mūsų nacionalinė atranką. Kiti ir negalėjo, nes daugelis dar nebuvo išsirinkę savo šalies atstovų... Visgi buvę arenoje pokštavo, kad Tinos geriau būtų nekvietę, nes ji visus mūsiškius savo energetika ir balsu nubloškė į... užmarštį, o Žalgirio arenoje, kai pralaimi pats Žalgiris irgi nuliūdina krepšininkus. Visgi užsienio žiūrovai ir komentatoriai turi kitokią nuomonę. Jie turi nemažai kritikos atlikėjai dėl aprangos, nesuprantamo sceninio įvaizdžio, dainos žinutės pasauliui ir Latvija (bent kiek pamenu) buvo viena paskutiniųjų reitingo lentelėje tarp favoritų laimėti Euroviziją.

Visgi daina daro įspūdį savo energetika. Tautinių motyvų perpintas vaidilučių trapus chorelis „perteptas“ agresyvokos feministines nuostatas demonstruojančios atlikėjos, kur dar pasipila ir akresyvus muzikinis intarpas, kuris man primena „Bitch I‘m Madonna“ pačios Madonnos dainos muzikos intarpą. Visgi harmonijos pasiekimas nepavyko, nes jos iš esmės ir nebuvo siekta. Tai daugelio žanro miksas, kuris tikriausiai pateisinamas turiniu: gležna ir stipri moteris, naikinama ir galinti apsiginti, namų šeimininkė ir verslininkė... Kontrastas muzikoje iš poteksčių dainos žodžiuose.

Tai kūrinys, kuris demonstruoja stiprią moterį, nors man toks įvaizdis iš esmės jau pabodęs ir kad moterys stiprios, mes visi jau seniai žinome, todėl toji žinutė nejaudina ir net nelinksma. Visgi galingas balsas, vaidilutės „bekuose“ su rožinio valiklio flakonais atrodo ekstravagantiškai ir man iš dalies patinka, nes primena Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ įvaizdžio niuansus.

Yra momentų, kur mielai prasukčiau dėl harmonijos išsiderinamumo, tačiau visumoje kūrinys drąsus, modernus ir, manau, toks tinka Eurovizijai, bet turiu įtarimo, kad daugelis balsuos už Tinos balsą ir energetiką, nei už patį kūrinį. Pavyzdžiui, Ukrainos šių metų tautinių motyvų daina irgi „neša“ prie agresijos, tačiau harmonijos stoka nepasižymi. Kaip Jums latvės daina?

Pasižiūrėkite vaizdo klipą ir gyvą pasirodymą.

Vaizdo klipas

Gyvas pasirodymas

Žodžiai / Lyrics

Samanta Tina – Still Breathing

I will keep on going, I will keep on running
Run until I reach the end
Strong enough to take it
I am gonna make it
Destiny is in my hands

Thought I'll never get up, thought I'm gonna give up
Lost on my way, many times betrayed
But still breathing, I'm still breathing
Nothing to regret, never looking back

I will keep on going, I will keep on running
Run until I reach the end
Strong enough to take it, I am gonna make it
Destiny is in my hands

Lifelines go on (Let the life go on)
I grow strong (So can I get strong)
Lifelines go on (Let the life go on)
But I grow strong

Every day I wake up, trying to get higher

Be a better woman, working even harder

I’m still breathing, I’m still breathing

Listening to my heart, ready for the start

I will keep on going, I will keep on running

Run until I reach the end

Strong enough to take it, I am gonna make it

Destiny is in my hands

Lifelines go on (Let the life go on)

I grow strong (So can I get strong)

Lifelines go on (Let the life go on)

But I grow strong

Reaching for the stars, I know I’m getting closer

Life is music, I am a composer

My dreams become so real with all the love I’m feeling

I’m still breathing, I’m still breathing

I will keep on going, I will keep on running

Run until I reach the end

I will keep on going, I will keep on running

Run until I reach the end

Lifelines

I will keep on going, I will keep on running

Run until I reach the end

Strong enough to take it, I am gonna make it

Destiny is in my hands.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Eckhart Tolle "Šios akimirkos jėga"

Eckhart Tolle. „Šios akimirkos jėga“ – Kaunas: Mijalba, 2010 – 240 p.

Sveiki, skaitytojai,

Gyvename absoliučioje tuštumoje, formoje, kuri nuolat kinta, ir viskas, ką dabar regite ir kada nors regėjote aplinkui, vieną dieną išnyks ir nebeteks prasmes. O jūs vis dar būsite.

„Fizikai teigia, jog medžiagos apčiuopiamumas tėra iliuzija. Net kietą medžiagą, įskaitant ir mūsų fizinį kūną, sudaro beveik 100 procentų tuščios erdvės – tokie milžiniški yra atstumai tarp atomų, lyginant juos su jų pačių dydžiu. Ir dar daugiau – net atomo viduje labai daug tuščios erdvės (p. 150.“

Prieš daugiau nei metus skaityta dvasinio vadovo vokiečių kilmės kanadiečio Eckhart Tolle (g. 1948) knyga Naujoji žemė padarė nemažą įtaką mano mąstymui ir iš esmės papildė jau iki tol įvairiuose seminaruose žinomas dvasinių praktikų žinias. Naujoji žemė buvo patvirtinanti knyga, kuri apjungė labai daug mokslų, pradedant nuo medicinos ir baigiant religijomis. Žinote, turėjau pradėti nuo autoriaus debiutinio darbo Šios akimirkos jėga, Dvasinio nušvitimo vadovas ir tik vėliau griebtis Naujosios žemės, tačiau maniausi esąs jau nemažai žinąs apie buvimą čia ir dabar, todėl griebiausi tuo metu to, ką man rekomendavo žmonės. Praėjus tam tikram laikui, kai protas vėl ima valdyti, manau, pravartu vėlei pasitikrinti ir kuo dažniau praktikuoti vieną paprasčiausių ir nieko nekainuojančią dabarties buvimo meditacijų.

Žinau, kaip įtariai, ypač rimtosios literatūros skaitytojai, žiūri parduotuvėje ir knygynuose į įvairius gyvenimo patarimo, meditacijos knygas, kurios lūžta ir virsta per vitrinas. Aš, galima sakyti, vienas iš jų, bent iki to momento, kol kokia problema ar tragedija nepasibeldžia į duris, o atsakymo nei aš, nei pasaulis negali suteikti. Kaip E. Tolle pažymėjo šioje knygoje, visos destruktyvios ir griaunančios mūsų gyvenime situacijos iškyla tam, kad pakeistume upės vagą viduje t. y. evoliucijos skatinamasis variklis keistis. Galima sakyti, kad vėlei dėl to griebiausi E. Tolle dvasinio vadovo, kuris man priimtinas, labai suprantamas ir daugiau ar mažiau praktikuojamas.

Ezoterinė literatūra visada kelia įtarimų, nes pirmiausia norisi pažinti tos knygos ir idėjų skleidėją, kad nebūtų dar vienas šarlatanas ar vos parašyti gebantis psichologas iš Pabradės – nepykit, nieko blogo prieš psichologus neturiu. Šios akimirkos jėgos autorius pristatomas pirmuosiuose knygos puslapiuose, kalba ir leidėjai, kurie tvirtina, kad knyga padaro su žmonėmis neįmanomus dalykus t. y. praplečia egzistencinį suvokimą, sąmonę, keičia gyvenimo kokybę. Ir man, važiuojant per Lietuvą traukiniu, žinant Naujosios žemės knygos poveikį, abejonių nekyla. Šios akimirkos jėga pirmąkart originalo kalba pasirodė 1997 metais, praėjus jau beveik dešimčiai metų po autoriaus suvokimo, kas mes tokie esame ir kur link einame. Vienas faktas: po suvokimo autorius devynis mėnesius tiesiog besišypsodamas sėdėjo parkuose ant suoliuko ir džiaugėsi šia diena, o išgyvenimui reikėjo labai nedaug – atiduočiau daug už tokį dabarties ramybės ir laimės pajautimą. Jeigu galvojate, kad Naujoji žemė ir šioji knyga yra tęsinys arba kitų žodžių perfrazavimas, kaip dažnai sakome, pilstymas iš tuščio į kiaurą, manau, suklysite. Naujoji žemė kur kas žvelgia toliau, jau į bendrą žmonijos kaip civilizacijos darinį, o Šios akimirkos jėga fokusuojasi į kiekvieno asmeninį prabudimą t. y. sąmoningumą priimti šios akimirkos jėgą.

Autorius tekste neieško priešpriešų, nors tai sunkoka dualumo persunktoje realybėje. Pasižymėjau daugybę citatų, kurias skaičiau ir skaičiau vis iš naujo, kiek įmanydamas iš pradžių suvokti protu (kas beveik neįmanoma) ir galiausiai pajusti (kas sekėsi kur kas geriau).

Šis mokymas neprieštarauja jokiam tikėjimui, o religijas tik praplečia, todėl autorius ypač mėgsta remtis filosofų ir religijų šventraščiais, kurių aiškinimas iškrypo dėl vertimų ir nuolatinių perrašymo, interpretavimo vis ne taip... Koncepcija būtų tokia: mes iš esmės visi esame vienas ir tas pats, viena galinga sąmonė, kuri susikūrė sau formą ir užmarštį vien tam, kad patirtų žemas vibracijas, kančią ir visišką nežinią. Kiekvienas iš mūsų praktiškai esame uzurpuotas proto, mes vergaujame dualiam protui, kuris nuolat strateguoja, skaido, smerkia, atsirenka ir dėl laiko struktūros kuria kančią. Mes įtikėję, kad esame kūnas ir protas, kuris suvokia pasaulį. Ateities nežinomumas ir bandymas nerimauti, planuoti su lūkesčiais yra kančia. Nuolatinis prisirišimas prie praeities yra kančia. Tiesiog Budos mokymas, tik šitaip paprastai vakarietiškai perteiktas, kad nebėra jokių klausimų, ką turima galvoje.

Eckhart Tolle

Klausimas, kiek jūs pajėgūs tai patirti čia ir dabar, arba bent priartėti prie šios akimirkos, kai yra proto iliuzijos uždanga apie mirtingumą? Tai labai įdomūs procesai. Šįkart vienas didžiausių atradimų buvo aiškesnis suvokimas dėl vibracijų kėlimo. Visada maniau, kad altruizmas ir kiti taurūs dalykais padeda kelti vibracijas, kad tos vertybės padeda išsigryninti dualume, tačiau ne visada tai yra tiesiausias kelias į šią akimirką, (galiausiai nieko nėra gero ir blogo) dažniausiai tai gali būti ir liga arba didelė kančia, nepritekliai. Galiausiai merdintis ir chemijos „suėstas“ žmogus patiria kur kas daugiau dvasios šviesos, nei sveikuolis, lendantis į eketę.

Net ne planetos gelbėjimas svarbiausias, o jūs, nes tik išsilaisvinę iš kančios ir prabudę jūs darote, kaip suprantu, kvantinį vibracijų šuolį ir planeta savaime atsiranda geresnė, nes iš esmės pagal savijautos vibracijas mes šokinėjame nepastebimai per nesuskaičiuojamas realybių versijų dažnius. Tai neįtikėtina, turint galvoje, kad protas to niekada nepastebės, nes jis priima tik faktus. „Svarbiausias jūsų tikslas nėra išsigelbėjimo siekimas kuriant geresnį pasaulį, o atbudimas iš tapatinimosi su pavidalu. Tik taip išsiveršite iš šios tikrovės lygmens pančių. Taip galėsite pajusti savo šaknis, įleistas į Neišreikštumą, ir tapsite laisvi nuo reiškinių pasaulio (p. 211-212).

Paskutiniu metu susidūriau su žmonėmis, kurie perėjo labai daug mokymų, pradedant psichodeliniais seansais ir baigiant įvairiomis jogos, meditacijos praktikomis ir visa tai visada jiems kada nors baigiasi. Tolle iš esmės man padeda suprasti, kur iš tikrųjų visi keliai veda ir jie veda ne į Romą, o į šią akimirką, kuri apjungia visas kitas kur kas labiau schematiškas ar kūnui poveikį darančias praktikas. Nesakau, kad atsisakysiu ir kvėpavimo praktikų, jogos, mankštos ar kitų dalykų, tačiau labai intuityviai skaitydamas knygą pajutau, jog E. Tolle užgriebė esmę ir siūlo galgi net daug trumpesnį kelią į tai, ko ieškau.

Esminis man ir tikriausiai kiekvienam sistemoje ir prote gyvenantiems žmonėms klausimas yra, kiek mes pajėgūs ir kiek ilgai galime išbūti toje dabarties nušvitimo momente, aukštoje vibracijos natoje, kai reikia atlikti kasdienius darbus, pereiti daugybę žmonių bendravimų ir dažnai labai nemalonių, žeminančių ir nuolatos tarp jų būti, kiek pajėgūs esame visa tai gyventi ir patirti ne proto lygmenyje? Tai galbūt asmeniniai klausimai man, nes tas vibracijas jaučiu net fiziškai, tačiau kaskart vėlei, susidūręs su sisteminiais dalykais, krentu į proto ežerą. E. Tolle tokiems turi atsakymą: mes esame savo pradžių pradžia, savo prigimtimi jau savaime nušvitę, jau savaime esame sąmonė, tik esame formoje ir užmarštyje. Žinojimas, kad esame dar nepadaro, manau, kitokio gyvenimo ir nekelia potencialios kokybės, visgi reikia „išsilukštenti“ iš stataus ir buko akademinio žinojimo, kurį mums „suinstaliavo“ civilizacija, realybė ir proto mechanizmas.

Šviečiasi labai juokingas paradoksas: tai, ko instinktyviai siekei ir save tobulinai kaip asmenybę, kuo buvai įtikėjęs ir patikėjęs, per kiek asmenybių praėjęs ir kiek įsitikinimų patikrinęs ir įtvirtinęs tenka... kaip mažam vaikui imti ir pamiršti. Kaip galvojate, kodėl senatvinės kai kurios ligos ištrina „žinojimą“? Nes tokio proto lygmenyje nėra žinojimo, jis tampa tik kalėjimu, laikina sistemine iliuzija, kad ir kaip neskaniai beskambėtų.

Prisimenate posakį, kad nėra baisesnio žmogui priešo už jį patį? Šiandien šis posakis man asmeniškai po Šios akimirkos jėgos turi visiškai kitokį suvokimą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Taylor Swift - The Man [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvau vienas iš tų Taylor Swift nekentėjų, kurie stačiai šaukdavo „perjunkite!“, kai išgirsdavo jos kokią nors dainą. Paskutinis albumas „Lover“ man savo lengvu skambesiu padarė įspūdį. Žinote, kuo man patinka pop muzika ir pop atlikėjai? Jie valdo mases, jie integruoja tam tikras žinutes, kviečia linksmintis, būti čia ir mėgautis gyvenimu. Aišku, jeigu mokate ir žinote kaip, jeigu nesate alergiški pop muzikai, o jus tegali įkvėpti tik Bachas ar kokia nors retai kam žinoma alternatyviosios muzikos atlikėja ar atlikėjas.

Nespjaunu į pop muziką ir pastebiu, kad mažai belieka laiko klausytis alternatyviosios, kur roko, indiroko ir kitų labai gerų, originalių ir įdomių atlikėjų atradimams paprasčiausiai nebelieka laiko.

Kodėl, kai rašau apie pop muziką, imu ir atsiprašinėju, kad ji man patinka?

Prisiminiau: komentaruose esu gavęs ne vieną spyrį, kad „oi, koks čia apsiskaitęs literatūros, o tokią šūdiną muziką klausosi“. Kad šūdiną muziką vertinate šia etikete, tikriausiai, kaltas toks siauras suvokimas. Padaryk tą šūdiną muziką nors pusę tokią šūdiną, kokia ji yra, ir tada jau bus didelis darbas už ką galėsiu paspausti ranką.

Taylor Swift asmenybės heiterių bombą susprogdino rašytoja Vaiva Rykštaitė, kuri pasidalijo savo socialiniame tinklapyje komentaru po matyto dokumentinio filmo apie atlikėją. Tepė ant Taylor Swift snarglius tas, kas netingėjo. Lietuvoje pop muzika vis dar vertinama kaip pigus praskiestas muilas ir tai, manau, yra dėl to, kad patys ilgą laiką kompleksavome dėl savo lietuviškos pop muzikos – šis kompleksas pasireiškia vertinant viską, kas populiaru, įskaitant ir populiarią literatūrą.

Žodžiu, kodėl pasirinkau dainą „The Man“? Ogi vaizdo klipas man labai patiko! Apskritai T. Swift yra galinga visuomenės požiūrio formuotoja, įtraukta „The Times“ į įtakingiausių žmonių sąrašus. Šįkart ji šiame filme nusigrimuoja įtaigiai vyru ir pritaiko visas klišes apie maskulizmą, vyrų pasaulio taisykles. Apie tai, kas vyriška, o kas moteriška – daugiau arba mažiau visos „Lover“ albumo dainos, o ypač vaizdo klipai, kurie sako, kad socialinė lytis gerokai apsunkina ir suskaldo visuomenę. Maskulistai turėjo ilgą laiką valdžią (ir tebeturi), tačiau jų laikysena ir įvaizdis, gyvenimo būdas buvo laikomi etalonu ir siektinu pavyzdžiu visiems vyrams ir tie, kurie jo neatitikdavo, eidavo į pogrindį ir tai nebūtinai homoseksualai, o ir jautresni vyrai, kurie negalėjo pritapti šiek tiek agresyvokame tradiciškai maskulizuotame pasaulyje.

Man patinka šis ironiškai šaržuojantis vaizdo klipas, kuris kritikuoja, juokiasi iš perdėtos maskulizmo laikysenos, kuri primetama kaip etalonas. Galima sakyti, kad tai labai feministiška daina, įkvėpta #metoo judėjimo, tebūnie, tačiau aš matau visai kitus procesus. Toks vaizdo klipas turi galios laisvinti pasaulyje sustabarėjusį požiūrį į socialinius lytiškumo stereotipus. Taip, ir daina čia visai gera, nors gal ji albume man nėra pati pačiausia, tačiau vis tiek labai vykusi.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

Taylor Swift – The Man

I would be complex
I would be cool
They'd say I played the field before
I found someone to commit to
And that would be okay
For me to do
Every conquest I had made
Would make me more of a boss to you

I'd be a fearless leader
I'd be an alpha type
When everyone believes ya
What's that like?

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man
And I'm so sick of them
Coming at me again
'Cause if I was a man
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man

They'd say I hustled
Put in the work
They wouldn't shake their heads
And question how much of this I deserve
What I was wearing, if I was rude
Could all be separated from my good ideas and power moves
And we would toast to me, oh, let the players play
I'd be just like Leo, in Saint-Tropez

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man
And I'm so sick of them
Coming at me again
'Cause if I was a man
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man

What's it like to brag about raking in dollars
And getting bitches and models?
And it's all good if you're bad
And it's okay if you're mad

If I was out flashin' my dollas
I'd be a bitch, not a baller
They'd paint me out to be bad
So it's okay that I'm mad

I'm so sick of running
As fast as I can
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man (you know that)
And I'm so sick of them
Coming at me again (coming at me again)
'Cause if I was a man (if I was man)
Then I'd be the man (then I'd be the man)

I'm so sick of running
As fast as I can (as fast as I can)
Wondering if I'd get there quicker
If I was a man (hey!)

And I'm so sick of them
Coming at me again (coming at me again!)
'Cause if I was a man (if I was man)
Then I'd be the man
I'd be the man
I'd be the man (oh)
I'd be the man (yeah)
I'd be the man (I'd be the man)

Jūsų Maištinga Siela