Šios dienos citata: filosofas Byung-Chul Han apie Eroso agoniją ir fantazijos krizę

 

„Išnykus riboms ir slenksčiams, dingsta ir fantazijos apie Kitą. Kai nelieka slenksčių negatyvumo, kai išnyksta slenksčių patyrimas, fantazija atrofuojasi. Šiandienos meno ir literatūros krizę galima sieti su fantazijos krize, su Kito išnykimu, t. y. su Eroso agonija“. Byung-Chul Han

 

Laukiu, kada perskaitysiu naujausią šio filosofo knygą „Eroso agonija“. Jau matau, kad bus įdomu ir paveiku, reikšminga. Tiesa, pats nesu pastebėjęs, kad pastaruoju metu žmonijai, mene ar literatūroje trūktų fantazijos. Ar trūksta? Kai daugelį fantazijos dalykų uzurpuoja dirbtinio intelekto produkcija, galimas daiktas, kad fantazijos reikšmė pamažu vis labiau nyks.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Partenopė" / "Parthenope"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jeigu reiktų įvardyti italų režisierių Paolo Sorrentino savo režisierių Olimpe, tikriausiai nepriskirčiau jo prie savo mėgstamiausiųjų. Tiesą sakant, dažnai jį pamirštu, kad išvis egzistuoja, nes kuria, atrodo, mažai, bet darbai momentalūs ir pastebimi tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Visgi pasižiūrėjęs į filmografiją matau, kad režisierius nuosekliai vis ką nors kuria, tik galbūt ne viską taip didingai kaip antai „Didis grožis“ (2013) ar „Jaunystė“ (2015), tačiau Italijai tai svarbus kartos balsas, turintis sąsajų su italų aukso amžiaus kinu ir šių dienų aktualijomis. Sorrentino visada daugiau ar mažiau buvo nacionalinio italų kino kūrėjas, kurio žvilgsnis visada krypsta į prabrėžtiną italų kultūrą ir jos turtingą įvairovę, žinoma, neiškeliant virš kitų kultūrų. Naujausias jo filmas „Partenopė“ (ital. Parthenope) (2024) skirtas taip pat Italija, o tiksliau – Sorrentino tėviškei Neapolio miestui.

 

Reiktų paminėti, jog Sorrentino remiasi graikų-romėnų mitologiniais pasakojimais apie Partenopę. Partenopė buvo viena iš sirenų – mitinių būtybių, vaizduojamų kaip pusiau moteris, pusiau paukštis (vėlesniuose vaizdavimuose – pusiau moteris, pusiau žuvis, undinė). Sirenų gundantis dainavimas jūreivius privesdavo prie pražūties, jų laivams sudužus į uolas. Vienas žymiausių mitų, kuriame minima Partenopė, yra susijęs su Odisėju. „Odisėjoje“ pasakojama, kaip Odisėjas, grįždamas namo iš Trojos karo, turėjo praplaukti pro sirenų salas. Kirke jį perspėjo apie jų pavojingą giesmę, todėl Odisėjas liepė savo įgulai užsikimšti ausis vašku, o pats prisirišo prie laivo stiebo, kad galėtų girdėti sirenų dainavimą, bet negalėtų pasiduoti jų vilionėms. Pasak vienos iš versijų, Partenopė, nesugebėjusi sužavėti Odisėjo savo dainomis, nusižudė, įšokdama į jūrą. Legenda pasakoja, kad Partenopės kūnas buvo išplautas į krantą toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Neapolio miestas. Iš pradžių miestas netgi buvo pavadintas jos garbei – Partenopė. Taigi, ji laikoma viena iš miesto įkūrėjų. Taip jau nutinka, kad pagrindinė filmo veikėja gimsta vandenyje prie Neapolio krantų ir ji iš esmės gauna mitinės būtybės vardą ir iš dalies dalį josios nelaimingo likimo.

 

Pagrindinį vaidmenį sukūrė nedaug kine vaidmenų sukūrusi, bet šiandien neabejotinai vieną reikšmingiausių savo karjeroje 1997 metais gimusi italų aktorė Celeste Dalla Porta, kurios išvaizda tampa viso filmo grožiu ir problema. Partenopė be galo graži, tiesiog modelis, todėl nenuostabu, kad ji traukia jaunuolių žvilgsnius, tačiau Partenopė šalta, ji atstumia jaunuolius, tarsi nesuvokia savo grožio prasmės ir paskirties. Iš vienos pusės atrodo, kad ji pernelyg protinga, studijuoja antropologiją universitete, pelno aukščiausius balus, geba atsikirsti ir šmaikštauti, tačiau ji tarsi nežino, ką daryti su savo grožiu, todėl atrodo infantili ir nerūpestinga iki to momento, kada nusižudo jos brolis. Brolio savižudybė taip pat mįslė, jis tarsi platoniškai mylėjo savo seserį, tačiau suvokė savo ribas ir dėl kančios nusižudo kaip tie vyrai iš mito plaukdami pro Sirenų salas.

 

Grožio tema persmelktas visas filmas. Įdomu ir tai, kad kartojasi Sorrentino seno ir jauno priešprieša. Senieji vyrukai sėdi, geria, keikia gyvenimą ir grožisi Partenope, tačiau suvokia, jog jos jaunystė priklauso tik jai ir tai praeina kaip kokia nors liga. Štai alkoholikas rašytojas ištaria Partenopei, kad ji jam neįdomi, nes nenori iš jos pavogti nė akimirkos tos gražios jaunystės, kurią ji turi. Galiausiai grožis Partenopei tampa našta, dėl jos galimai nusižudė brolis, ji tampa prislėgta, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o netrukus ji pasidaro ir abortą atsisakydama visko: santuokos, vaikų, saugumo, šeimos. Įgaudama nepriklausomybę ir savarankiškumą Partenopė iš esmės atsiduoda akademiniam gyvenimui, tyrinėdama žmogaus prigimtį ir dėstydama apie tai kitiems. Paraleliai šalia Partenopės pasakojama XX amžiaus antrosios pusės Neapolio kultūrinė istorija, kuri neatsiejama nuo jūros vaizdinių, stačių uolų, gamtos, miesto, jaunystės ir susenusių motinų veidų, muzikos ir futbolo, bažnyčios ir tikėjimo, praradimų ir laidotuvių, turčių ir skurdžių kvartalų, mafijos. Išties Partenopė sukasi Neapolio sukurtame lokaliame kakofonijos siautulyje ir bando suvokti savo prigimtinį šaltumą, kuris neatsiejamas nuo mąstymo apie individą ir laiką. Jauni žmonės, kaip sako pats Sorrentino, gyvena veidrodžių pasaulyje, jie pilni netikros vilties apie savo grožį ir svarbumą, o vyresnieji jau sunaikinę šią iliuziją, todėl iš dalies išsivadavę iš pretenzijų ir liūdesio. Grožis yra kaip liūdesio metafora, nes ir vienas, ir kitas praeina.

 

Filmas momentalus ir įspūdingas. Būtina žiūrėti ne per kokį laptopą, o didžiuliame ekrane, kuriame Sorrentino perteikia nepaprastus vaizdinius, pastarieji jungiasi į poetišką pasakojimą apie jaunystės galią, nuožmumą ir iliuzijas, kurios vieną dieną baigiasi. Scenos kuriamos pagal Sorrentinui būdingą schemą, apibendrintai, estetiškai hiperbolizuojant veikėjų pozavimu ir pauzavimu, todėl kai kas atrodo kaip nesibaigiantis vaizdo klipas, pripildytas itališkos muzikos ir didybės. Visa tai pateisinama, nes kalbama keliomis perspektyvomis – apie asmeninę dramą ir apie patį Neapolį. Besijungiantys vaizdiniai į savotišką orkestrą sukuria paveikiai didingą itališką vaizdinį, todėl, sakyčiau, ne tiek pats naratyvas svarbu (nors svarbus ir jis), kiek filmo apeliacija į pretenziją sužadinti žiūrovo ilgesį apie laiką, kuris prabėga ir nebegalima jo suturėti. Man asmeniškai „Partenopė“ tampa tikriausiai mėgstamiausiu Sorrentino filmu, kuris kino teatre užbūrė savo vaizdais ir juslingumu, pakylėjo ir priartino prie grožio kitokios sampratos, todėl negaliu nerašyti mažiau, nei tik maksimalų įvertinimą, nes filmas tapo patirtimi.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Nuotrauka: Barbora Radvilaitė, jos palaikai, portretas, Arkikaterdos požemiai

 

Sveiki,

 

Barboros Radvilaitės palaikai ilsisi žinomoje vietoje Vilniaus arkikatedros požemiuose nuo 1551 m. Na, o ši nuotrauka daryta prieš Antrąjį pasaulinį karą, matome, kad papuošalai yra tie, kurie aptikti 2024 metais. Juos beveik dar šimtmečiui paslėps nuo okupantų ir vėlei bus rasti Katedros požemyje.

 

Maištinga Siela

The Rolling Stone paskelbė geriausių moterų muzikos albumų XXI amžiaus sąrašą / The best female albums of the 21st century

 

Sveiki,

 

Šiemet sukanka ketvirtis laiko, kada gyvename XXI amžiuje, todėl garsioji muzikos platforma The Rolling Stone paskelbė geriausių moterų muzikos albumų sąrašą, albumų, kurie keitė muzikos pasaulį, turėjo ir tebeturi daug įtakos klausytojams ir kitiems muzikos kūrėjams. Kaip atrodo šis sąrašas?

 

Lyderė yra Beyonce, kuri užėmė pirmąją vietą su savo revoliucingu albumu „Limonade“, ji taip pat su kitu albumu „Beyonce“, kuris, beje, man labai patiko, užėmė 5 poziciją. Tope sutinkame ir įtakingąją Taylor Swift su „Folklore“ albumu bei man labai patinkančiu Rihannos albumu „aNTI“ 9 pozicijoje. Nuostabu, kad į topą įtrauktas ir Amy Winehouse albumas „Black to black“ bei Lanos del Rey darbas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Abelis"

 

Alessandro Baricco. „Abelis“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 168.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau kuris laikas pagalvodavau, kodėl niekas nebeleidžia naujų italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) knygų. Pastarasis autorius buvo itin populiarus Lietuvoje, išversta dešimtis jo knygų, bet kurį laiką skendėjo tyla. Visai neseniai leidykla Tyto alba perleido Jūra vandenynas, vieną mėgstamiausių mano autoriaus romanų, matyt, neatsitiktinai, o labiau strategiškai, paruošdama ir primindama jau iš dalies ir pristatydama naujajai skaitytojų kartai, kas toks A. Baricco bei jo literatūra. Pasirodo, pats autorius buvo pristabdęs arklius ir paskutinį romaną, kuris neseniai išėjo lietuviškai Abelis (ital. Abel), rašė itin neskubėdamas, užtruko net aštuonerius metus. Apie tą tylos pauzę ir neskubėjimą autorius davė netgi interviu lietuviškai spaudai, galite pasiskaityti Audriaus Ožalo interviu „Rašytojas Alessandro Baricco: dabarties pasaulį geriausiai padeda suprasti televizijos serialai.“ Na, o pačią knygą iš italų į lietuvių kalbą išvertė Igna Tuliševskaitė.

 

Mano paties santykis su A. Baricco ypatingas, nors ir nėra vienodas. Ankstyvieji jo kūriniai Aistrų pilys, Jūra vandenynas, City, Be kraujo buvo patys mėgstamiausi kūriniai, kurie atėjo į mano skaitytojo rankas pačiu laiku ir formavo literatūrinį skonį. Vėlyvieji kūriniai Jaunoji nuotaka, Emausas, Ponas Gvynas nebuvo tokie įstabūs ir stulbinantys kaip pirmieji. Tiesa, turiu kiek kitokį santykį ir su pasaulyje autorių išgarsinusiu romanu Šilkas. Juo taip pat nesu itin sužavėtas. Tiesą sakant, nenorėjau kelti jokių lūkesčių Abeliui, tačiau visgi tikėjausi vienaip ar kitaip susigrąžinti jau išnykusį ir atmintin nuėjusį A. Baricco knyginį pasaulį, deja, tikriausiai to padaryti nebeįmanoma, kaip ir, tarkim, su Salman Rushdie knygomis ar kitomis, kurios kadaise lengvai nustebindavo mane kaip skaitytoją.

 

Naujausias romanas Abelis turi paantraštę metafizinis vesternas. Taip jau nutiko, kad Abelį griebiau skaityti iškart po amerikiečių rašytojo Cormac McCharty romano Kraujo meridianas, o pastarasis dvelkė tikromis vesterno dulkėmis. Tiesa, pačiam Bariccui vesterno žanras, o tiksliau jo panaudota imitacija nėra naujas dalykas. Jis labai žavisi šiuo pasauliu ir žanru, tikriausiai buvo paveiktas senųjų kino filmų, todėl Abelis, Be kraujo ir man labiausiai iš trijulės patikęs City turi pretenzijų į vesterno pasaulį. Metafizinis? Savaip, kiek pats Baricco kuria savitą metafizinį pasaulį, t. y. pagrindinį veikėją Abelį Krou, kuris turi įgimtą ir žmogiškąsias ribas peržengiantį gebėjimą intuityviai šaudyti ir visada pataikyti, todėl savaip apdovanotas galiomis. Šį gebėjimą veikėjas jaučia iš virpulio, kuris padiktuoja, kada jam paspausti ginklo gaiduką, kad kulka tiksliai nuskrietų ten, kur reikia. Apskritai A. Baricco šiame romane pernelyg nesikeičia, laikosi savo programos kalbėti niuansuotai pabrėžiant kokią nors išskirtinai ryškų veikėjo gebėjimą, kuris dažniausiai tampa socialinės aplinkos pripažinimo požymiu ir drauge prakeiksmu pačiam veikėjui. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, stebuklingai talentingai grojantį Novečentą ar lemputes skaičiuojantį poną Gvyną iš ankstesniųjų Baricco romanų. Jo veikėjai utriruoti savo maniakiška talento dovana, o Abelis, žinoma, šaudymu.

 

Abelio gyvenimas primena Laukinių Vakarų tipinį vaikų-laukinukų likimą. Puiki raitelė ir gražuolė motina palieka vaikus, tėvas taip pat dingsta, senelis išjoja į Rytus ir vyriausiasis Abelis palydi brolius ir seserį į skirtingas pasaulio puses. Lilit, Džošua, Samuelis... Visi šeimos vaikai pavadinti Senojo Testamento vardais, turi savo veiklos sritis, likimą, programą. Visgi autorius išvengia tiesmuko Biblijos perfrazavimo, jis romane pateikia aliuzijų, tačiau atsisako plėtoti tipinę brolžuldystės istoriją, šioje istorijoje nelieka vietos Kainui ar kaip nors kitaip atpažįstamų Biblijos motyvų. Užuot kūręs intertekstualumą, autorius susitelkia į vesterno ir folklorinio bei Laukinių Vakarų kultūrines sąsajas, primenančias labiau Q. Tarantino filmo koloritą. Aklas Mokytojas mokina šaudymo meno ir gyvenimiškos filosofijos niekuo neabejojantį Abelį, tačiau tas pats Abelis yra užmezgęs romaną su Aleliuja, paslaptinga miestelio moterimi. Pastaroji turi sąsajų su dakotais, tose vietose gyvenančiais indėnais, kitaip sakant, baltųjų priešais vesterno laikais. Knygoje taip pat pasirodo atokiai gyvenanti ragana, kuri atlieka pranašės funkciją ir pasako Abeliui abstrakčią filosofinę mintį, jog šis dar nėra gimęs, o gims, kai iš tikrųjų numirs. Tiesą sakant, A. Baricco romane veikėjai nuolat kalbasi hiperbolizuotomis abstrakčiomis frazėmis, kurios atrodo labai eklektiškos, jeigu turėsime galvoje, kad vesterno pasaulio žmonės jokie filosofai, o veikiau primityvoki praktikai, trokštantys nuotykių ir stengiantys išgyventi.

Alessandro Baricco

 

Romane veikia senųjų filosofų idėjos, ypač Aristotelio. Abelis nuolat skaito filosofines knygas savo aklam Mokytojui, pats susigundo filosofų mintimis ir jo nedaloma tikrovė ima svyruoti, štai kodėl jis praranda ir pistolero, t. y. gebančio meistriškai šaudyti gebėjimą, nes jis įsileidžia abejonę, kurią dar labiau bando sustiprinti sugulovė Aleliuja, sakydama, kad Abelis mirs nuo kulkos, kadangi visi pistolerai anksčiau ar vėliau miršta nuo jos. Abelį sužavi idėja, jog viskas šioje visatoje jau nulemta iš anksto, netgi mūsų visų žaizdos, kurios dar tik prasivers, jau glūdi iš pažiūros sveikame kūne. Gelbėdamas su seserimi ir broliais motiną iš kartuvių, Abelis gauna kulką, tiesa, mes taip ir nesužinome iš ko, mirtis kaip lemtis iki galo romane išlieka neatskleista paslaptimi.

 

Mane viena labiausiai jaudinančių knygoje temų buvo tėvų ir vaikų santykiai. Po daugel metų vis tiek visi broliai ir sesuo Lilit ryžtasi gelbėti motiną, nors lyg ir turėtų jausti jai nuoskaudą, nes ji juos visus paliko likimo valioje. Tačiau vaikai dėkingi už suteiktą gyvybę ir nuoskaudomis negrindžia savo pareigos suteikti ir motinai gyvybę, t. y. išgelbėti nuo mirties bausmės. „Gal vaikystėje nedarome nieko kito, kaip tik išsižadame savęs, kad išgelbėtume savo motiną. Priprantam prie tų pražūtingų namų, kol galiausiai jie tampa mieli. Svarstau, ar dabar taip jaučiuosi. Bet neturiu laiko suprasti (p. 150).“ Vienas labiausiai žavinčių A. Baricco gebėjimų yra iš esmės užčiuopti ir keliais sakiniais apibendrinti veikėjų pasirinkimus, o sakinį nugludinti iki sentencijų, kurias galima cituoti kaip pavienes.

 

Kita vertus, romanas, lyginant su, pvz., City, atrodo neišplėtotas ir pernelyg fragmentiškas. Autorius akivaizdžiai nori tausoti žodį, sujungti istoriją maišydamas laiko sekas, tačiau daugelis dalykų lieka nelabai aiškūs, sutrūkinėję, neišspręsti. Galbūt būta pernelyg pasitikima skaitytojo sąmone ir vaizduote, kad viskas savaime susijungs į vientisą istoriją, tačiau man pasirodė, kad knygoje pernelyg palikta daug palaidų galų, pavyzdžiui, neišspręsta Aleliujos ir Abelio istorija (sužinojo, kad ji turi ryšių su indėnais, ir ką?), ragana pasako, jog Abelis turi gimti iš naujo (ir tik tokia raganos viso romano funkcija?), neatskleisti iki galo Abelio ir motinos santykiai ir pan., o vesterno pasaulis dekoratyvus ir stereotipinis. Nesakyčiau, kad Abelis mane kaip kūrinys sužavėjo, manau, autorius toliau plėtoja savo vėlyvųjų romanų vidutiniškas ištarmes ir pasakojimo techniką, kuri linkusi atsikartoti, sakyčiau, nebesukuria visuminės pasakojamosios istorijos didybės, trūksta ambicijų. Iš kitos pusės, bet juk tai A. Baricco, jis ištikimas savo unikaliam poetiniam stiliui, kuris, sakyčiau, yra bene stipriausias romano Abelis dėmuo, todėl verta skaityti vien dėl jo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Femme" / "Femme"

 

Sveiki, kino mylėtojai,

 

Džiaugiuosi tais momentais, kada per kino festivalius prasprūdę filmai vienaip ar kitaip po laiko atsiranda vėlei mano dėmesio lauke ir galiu juos pasižiūrėti. Pernai Kino pavasaryje buvo rodomas britų režisierių Sam H. Freeman ir Ng Choon Ping filmas „Femme“ (angl. Femme) (2023). Kai kur mačiau, kad filmo pavadinimas verčiamas kaip „Moteris“ ar net „Moterys“, tačiau būtent Kino pavasario festivalis išlaikė originalų pavadinimą „Femme“. Tai ilgametražis režisierių darbas, sukurtas remiantis tų pačių autorių 2021 metais pristatytu trumpametražiu filmu „Famme“, kuriame nusifilmavo vienas mėgstamiausių, bent jau man, jaunosios kartos europiečių aktorių Harris Dickinson. Tačiau ilgojoje filmo versijoje jau veikia kitas aktorių kolektyvas, iš kurių išskirčiau žinomą britų aktorių George MacKay, kuris, mano galva, sukūrė itin jautrų, nors ir smurtaujantį ir homofobiškai neigiantį asmenybės tipažą.

 

Filmas tamsus kaip koks naktinis klubas. Didžioji dalis veiksmo vyksta vakare abra jau visai naktį. Vieno homoseksualų klubo drag artistas Džiulas, persirengiantis moterimi, po renginio pastebi, kad neturi cigarečių, todėl nusprendžia nė nepersirengęs greitai nukulniuoti iki parduotuvės. Ten jis susiduria su homofobiška vaikinų grupe, nesusilaikęs atsikerta ir už tai jį primuša vadeiva Prestonas, palikdamas galvoje didžiulę žaizdą. Po kiek laiko Džiulas visgi susiranda Prestoną ir netgi jį suvedžioja, kad galėtų atkeršyti už užpuolimą...

 

Žodžiu, filmas įtemptas ir nepatogus. Čionai nemažai homofobinės ir LGBTQ bendruomenės susipriešinimo, fokusuojantis daugiau ne į kolektyvines nesantaikas, bet į asmeninę Džiulo keršto istoriją. Žiūrovui kiek keista, kad Džiulas suvedžioja homofobą Petersoną, kuris, pasirodo, yra tik save neigiantis homoseksualas. Jų susitikinėjimai paremti brutaliu seksu, Prestonas paverčia savo auką dar didesne auka, tačiau Džiulas nesipriešina, jis stengiasi jį nufilmuoti ir atskleisti pasauliui, kad viskas yra ne tai, kaip yra. Galiausiai vieno vakarėlio metu įvyksta lūžis ir psichologiškai Prestonas iš dominuojančio tampa paklusnus Džiului, tenkina jo įgeidžius, todėl filmas iš esmės nagrinėja seksualumo temą, kuri veikia socialinių vaidmenų įsitikinimus ir „lovos reikalus“. Kaip žinia, net karaliai gali savo tarnams intymumo akimirką tapti nuolankiais patarnautojais, kad tik jų instinktai būtų patenkinti, tokiuose geismo momentuose socialinės kaukės nukrinta ir nebegalioja.

 

Kitą vertus, visgi filmas laikosi dėl psichologinių erotinių įtampų. Auka grįžta pas smurtautoją, todėl žiūrovas priverstas spėlioti, ar Džiulas stengiasi kerštauti, ar iš tikrųjų yra priklausomas kaip mazochistas nuo seksualinio smurto. Deja, filmo finalas išsprendžiamas gana schematiškai ir nuspėjamai. Įsitraukęs Džiulas į keršto intrigas galiausiai priartėja prie Prestono užgožtos ir smurtu bei agresija pasislėpusios švelniosios asmenybės pusės, bet ar to pakaks, kad Džiulas iš tikrųjų atleistų?

 

Manau, filmo nepatogumo didelė dalis kyla iš to, kad režisieriai hiperbolizuotai kryžmina socialinių grupių atstovų stereotipus: baltasis smurtautojas ir narkotikus vartojantis cholerikas bei jautrus ir empatiškas, bet orumą ginantis juodaodis Džulsas, neatitinkantis stereotipinio vyriškojo brito tipažo. Du itin skirtingi pasauliai, rasės, santykis su seksualumu priveda prie skaudaus dvilypumo, nes žmonės yra priversti smurtauti, kad paslėptų savo pažeidžiamumą, nors labiausiai už viską būtent norisi Prestonui švelnumo, saugumo ir ilgalaikių stabilių santykių. Filmas man labai patiko, net nesitikėjau, (čia panašiai kaip su originalumo nestokojančiu filmu „Medusa Deluxe“ (2022)), nors filme „Femme“ yra nemažai schemų ir tyčia utriruotų psichologinių manipuliacijų, tačiau dėl to filmas nepraranda savo psichologinių pamatų ir interpretavimo galimybių. Nors filmas lyg ir atlieptų LGBTQ indeksą, iš kitos pusės, kinas, deja, neturi homofobinio indekso, tačiau čia jis irgi, jeigu būtų, labai tiktų, nes šie du pasauliai labai gretinami ir atskleidžia šį bei tą apie tariamas mūsų vertybes ir įsitikinimus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 91: padėkok už gerą dieną sau ir visatai

 

Sveiki,

 

Visas pasaulis nori, kad būčiau laimingas.

Esu, kai prisimenu.

Prisimink vis dažniau. Prisimink visada. Kiekvieną akimirką.

 

Visas pasaulis nori, kad būčiau saugus.

Esu, kai prisimenu.

Niekuo nereikia rūpintis. Viskuo jau pasirūpinta. Visada.

 

Visas pasaulis nori, kad šypsotumeisi.

Šypsausi, kai galiu.

Prisimink, kad gali visada. Prisimink dažniau.

 

Visa Visata padeda per dieną žengti koją kojon.

Visi prilaiko, niekas negriūva.

 

Su dėkingumu pamatau ir priimu visus palaikymo ženklus.

Džiaugiuosi plūstančia energija

Ir vakare ateinančiu ramiu nuovargiu.

 

Dėkoju už tiek, kiek šiandien buvo

Ir neišgyvenu dėl to, ko nesuspėjau.

 

Mėgaujuosi. Mėgaujuosi. Mėgaujuosi.

Yra kaip yra.

O yra šiandien labai gerai.

Dėkingas.

 

Jūsų Maištinga Siela