Asmenybė. Rašytojas Mathias Enard – aistringasis orientalistas prancūzų rašytojas

 

Sveiki, mieli skaitytojai, praeiviai ir literatūros gerbėjai!

 

Tęsiu pernai pradėtą tokį visiškai atsitiktinai „Maištingos sielos“ pasaulio garsiausių rašytojų skiltį, kuriame pristatau reikšmingiausius ir man bent jau asmeniškai įdomiausius pasaulio rašytojus, o šiandien dėmesį skirsiu garsiam šiuolaikiniam prancūzų rašytojui Mathias Enard, kurio trys knygos „Kompasas“, „Vagių gatvė“ ir „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ pasirodė lietuviškai, visas jas į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, o išleido „Baltos lankos“.

 

ANKSTYVASIS BŪSIMO RAŠYTOJO MATHIAS ENARDO GYVENIMAS

 

Mathias Enardas gimė 1972 m. sausio 11 d. Niore, nedideliame Prancūzijos vakarų miestelyje, esančiame netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Jis augo viduriniosios klasės šeimoje, kurią pats vėliau apibūdino kaip „labai prancūzišką“. Nors savo vaikystę rašytojas prisimena kaip puikią ir ramią, gimtasis Nioras jam atrodė gana pilka, nuobodi ir ne itin įkvepianti vieta, kurioje, jaunojo Mathiaso akimis, nieko ypatingo nevyko. Šis provincijos ramumas tapo savotišku impulsu jo ankstyvajam smalsumui – norui pabėgti iš pažįstamos aplinkos ir atrasti tai, kas svetima bei tolima.

 

Nuo pat jaunų dienų M. Enardas pasižymėjo kaip itin žingeidus ir į išorę orientuotas vaikas. Užuot domėjęsis vietinėmis aktualijomis, jis visa galva pasinerdavo į knygas, kurios nukeldavo jį į tolimus kraštus. Paauglį ypač domino kelionių aprašymai, reportažai ir romanai apie svetimas kultūras. Šis literatūrinis smalsumas anksti suformavo jo svajonę tapti rašytoju, tačiau jis juto, kad prieš pradedant rašyti, jam pirmiausia reikia sukaupti patirties ir pažinti pasaulį ne tik iš puslapių, bet ir tiesiogiai.

 

Jaunystėje jis jautė didelę trauką ne tik literatūrai, bet ir menui bei kalboms. Būdamas aštuoniolikos, M. Enardas paliko gimtąjį miestą ir išvyko į Paryžių, kur pradėjo studijuoti šiuolaikinį meną prestižinėje „École du Louvre“. Visgi vien meno istorijos jam nepakako – troškimas peržengti Europos ribas ir suprasti Rytų civilizacijas paskatino jį lygiagrečiai imtis arabų ir persų kalbų studijų Nacionaliniame rytų kalbų ir civilizacijų institute (INALCO). Šis pasirinkimas buvo sąmoningas būdas nutolti nuo to, kas įprasta, ir pasinerti į visiškai naują kalbinę bei kultūrinę erdvę.

 

Ankstyvąją jo asmenybę stipriai formavo ir kelionės, kurios tuo metu dar nebuvo tokios paprastos kaip šiandien. M. Enardas prisimena vaikystės išvykas į Ispaniją, kai dar egzistavo griežtos sienos, ir savo pirmąją kelionę į tuometinę Rytų Vokietiją, kur susidūrimas su ginkluotais kareiviais ir griežta pasienio kontrole paliko neišdildomą įspūdį. Tokios patirtys ugdė jo supratimą apie politines ribas, istorines įtampas ir kartu stiprino norą tas sienas kirsti tiek fiziškai, tiek intelektualiai.

 

Prieš pasukdamas profesionalaus rašytojo keliu, M. Enardas tapo tikru „pasaulio piliečiu“. Studijų metais jis daug laiko praleido Artimuosiuose Rytuose – Irane, Egipte, Libane ir Sirijoje. Būdamas aštuoniolikos, 1990-aisiais, jis netgi dirbo Raudonojo Kryžiaus savanoriu karo draskomame Beirute. Šis laikotarpis jam buvo ne tik akademinių žinių gilinimas, bet ir intensyvus gyvenimo būdas: jis gyveno Teherane ar Damaske, į Paryžių grįždamas tik laikyti egzaminų, o vėliau dvejus metus mokė prancūzų kalbos mažame Sirijos kaimelyje.

 

Šis jauno žmogaus gyvenimo tarpsnis buvo paženklintas nuolatinio mokymosi, vertimo praktikos ir betarpiško ryšio su Rytų kultūra kūrimo. Iki tol, kol pasirodė pirmieji jo literatūriniai tekstai, M. Enardas spėjo susiformuoti kaip eruditas, puikiai valdantis kelias kalbas ir turintis neįkainojamos patirties konfliktų zonose bei egzotiškose visuomenėse. Tai buvo ilgas pasirengimo laikotarpis, per kurį jis kaupė informaciją, pojūčius ir istorijas, vėliau tapusias pamatine jo kūrybos dalimi.

 

RAŠYTOJO MATHIASO ENARDO LITERATŪRINIS PAKILIMAS IR GYVENIMAS

 

Pirmieji rimti Mathias Énardo literatūriniai bandymai pasirodė jau subrendus, po ilgų klajonių po Artimuosius Rytus. 2003 metais debiutavęs romanu „Tobulas šūvis“ (pranc. La Perfection du tir), jis iškart atkreipė kritikų dėmesį. Šiame kūrinyje, pasakojančiame apie pilietinio karo snaiperį, rašytojas panaudojo savo asmeninę patirtį iš Beiruto, tyrinėdamas smurto mechanizmus ir individo nužmogėjimą. Knyga buvo priimta kaip itin stiprus ir negailestingas debiutas, laimėjęs „Prix des cinq continents de la francophonie“ bei „Prix Edmée-de-La-Rochefoucauld“, kas suteikė autoriui pasitikėjimo tęsti kūrybinį kelią.

M. Enardo knygos lietuviškai mano bibliotekoje.

 

Tikrasis proveržis įvyko 2008 metais, kai pasirodė romanas „Zona“ (pranc. Zone). Tai buvo drąsus literatūrinis eksperimentas – beveik penkių šimtų puslapių kūrinys, sudarytas iš vieno nesibaigiančio sakinio. Rašydamas šią knygą, Énardas siekė perteikti Viduržemio jūros regiono istorijos traumų ir smurto srautą, o toks stilius reikalavo iš autoriaus didžiulės disciplinos bei erudicijos. Kritikai šį kūrinį lygino su Jameso Joyce’o modernizmu, o autorius buvo įvertintas prestižinėmis premijomis, įsitvirtindamas kaip vienas intelektualiausių savo kartos prancūzų rašytojų.

 

Vėlesnė kūryba tik dar labiau gilino jo pagrindines temas: Rytų ir Vakarų santykį, kultūrinį vertimą bei istorijos svorį. 2010 metais išleistas kūrinys „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ meistriškai interpretavo neišlikusį Mikelandželo projektą Konstantinopolyje, o 2015-aisiais pasirodęs romanas „Kompasas“ (pranc. Boussole) tapo autoriaus kūrybos viršūne. Už šią melancholišką, muzikos ir orientalizmo kupiną knygą jis buvo apdovanotas garbingiausia Prancūzijos literatūrine premija – Goncourt’ų premija. Šis įvertinimas pavertė jį pasaulinio garso autoriumi, kurio darbai verčiami į dešimtis kalbų. Knyga pateko į trumpąjį Tarptautinio Bookerio sąrašą.

 

Énardo kūrybinis metodas pasižymi milžinišku pasiruošimu ir akademiniu preciziškumu. Jis rašo lėtai, dažnai siedamas grožinę literatūrą su giliomis istorinėmis studijomis. Autorius teigia, kad jo tikslas yra „pastatyti tiltus“ tarp kultūrų, kurios politiškai dažnai supriešinamos. Jo kūriniuose gausu nuorodų į arabų poeziją, persų meną ir Europos intelektualinį paveldą, todėl skaitytojas privalo būti pasirengęs ne tik sekti siužetą, bet ir mokytis kartu su pasakotoju.

 

Asmeninis rašytojo gyvenimas bėgant metams tapo sėslesnis, tačiau išliko glaudžiai susijęs su Viduržemio jūros erdve. Po ilgų metų gyvenimo Damaske, Teherane ir Romoje, Énardas įsikūrė Barselonoje. Nors apie savo šeimą ir privatų gyvenimą jis kalba itin santūriai, žinoma, kad jis yra tėvas ir aktyviai dalyvauja Katalonijos kultūriniame gyvenime. Gyvendamas Barselonoje, jis jaučia sveiką distanciją nuo Paryžiaus literatūrinio „burbulo“, o tai jam leidžia išlaikyti nepriklausomą ir kritišką žvilgsnį į Prancūzijos visuomenę bei jos kolonistinę praeitį.

 

Jo pažiūros per pastaruosius dešimtmečius išliko nuosekliai humanistinės. Énardas dažnai pasisako prieš ksenofobiją ir radikalizmą, pabrėždamas, kad Vakarų kultūra yra neatsiejama nuo Rytų įtakos. Jis neslepia nusivylimo dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, kurią laiko savo „antrąja tėvyne“. Viešojoje erdvėje jis vertinamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip intelektualas-tarpininkas, padedantis Europai geriau suprasti Islamo pasaulio sudėtingumą ir grožį.

 

Paskutiniuoju laikotarpiu autoriaus kūryba atsigręžė į kiek asmeniškesnes ir vietines temas, ką iliustruoja jo romanas „Metinis banketas duobkasių brolijoje“ (pranc. Le Banquet annuel de la Confrérie des fossoyeurs). Čia jis sugrįžta į savo vaikystės peizažus Puatu regione, tačiau net ir prancūzišką kaimą jis aprašo per jam būdingą istorinę bei filosofinę prizmę. Tai rodo rašytojo evoliuciją – nuo egzotiškų kraštų ieškojimo iki gebėjimo matyti visą pasaulio istoriją savo gimtojoje žemėje.

 

Visuomenė Mathias Énardą šiandien mato kaip šiuolaikinį klasiką, kurio balsas yra būtinas norint suprasti sudėtingą XXI amžiaus geopolitinę tikrovę. Jis išlieka kuklus, dažnai pabrėždamas, kad rašymas jam pirmiausia yra būdas gyventi kitus gyvenimus ir mokytis. Jo autoritetas literatūros pasaulyje yra neginčijamas, o jo darbai tapo studijų objektais universitetuose, nagrinėjančiuose postkolonizmą ir tarpkultūrinį dialogą.

 

Maištinga Siela

#14 Bašaras (Bashar): Didžiosios Egipto paramidės paslaptis, vibracijų kėlimas, meditacijų galia

 

Sveiki,

 

Bašaras (per Darrylą Anką) atveria naują požiūrį į vieną didžiausių žmonijos mįslių – Didžiąją piramidę, teigdamas, kad archeologinis jos kaip kapavietės interpretavimas yra tik paviršutiniškas. Pasak jo, piramidės buvo sukurtos kaip daugiafunkciai įrankiai, pirmiausia tarnavę kaip „Įrašų salė“ (Hall of Records). Jos užkoduoja žinias apie ciklinius planetos pokyčius, tokius kaip ašies procesija ar skirtingi amžiai, leidžiant juos teisingai perskaičiusiems pasiruošti būsimoms sąlygoms Žemėje. Tačiau dar įspūdingesnė yra technologinė piramidės paskirtis: ji veikė kaip „mašina“, skirta žmogaus sąmonės dažniui keisti.

 

Didžiosios piramidės viduje esanti Karaliaus kamera ir joje esanti akmeninė dėžė (sarkofagas) buvo sukonstruoti pagal griežtą šventąją geometriją, kad veiktų kaip gama smegenų bangų stiprintuvas. Senovės Egipto dvasininkai ir iniciatai naudojo šią erdvę, kad pasiektų gama būseną, kuri drastiškai paspartina ir palengvina astralines keliones bei išėjimo iš kūno patirtis. Šių kelionių tikslas buvo praktinis – gauti informaciją iš kitų dimensijų ar ateities laiko linijų ir parnešti tas žinias, kurios padėtų tobulinti anuometę visuomenę. Bašaras pabrėžia, kad astralinės kelionės nėra tik mistinė pramoga, o būdas susilygiuoti su savo tikrąja, nefizine prigimtimi, kurioje laikas ir erdvė neturi ribų.

 

Šiame kontekste Bašaras taip pat liečia kasdienius žmogaus iššūkius, tokius kaip nerimas. Jis pateikia netikėtą nerimo apibrėžimą: tai yra didelis jaudulys (excitement), filtruojamas per neigiamų įsitikinimų sistemą ir teisimą. Kai žmogus bando slopinti savo tikrąją energiją arba bijo kitų vertinimo, tas pats kūrybinis jaudulys virsta paralyžiuojančiu nerimu. Išeitis, anot Bašaro, yra nustoti kovoti su kūrinija dėl savo vertės – juk žmogus yra vertas vien dėl to, kad jis egzistuoja. Jis ragina „nuimti koją nuo stabdžių“ ir leisti savo prigimtinei aistrai tekėti be išankstinių filtrų, suprantant, kad neigiami įsitikinimai dažnai veikia kaip „triukai“, siekiantys nuslėpti, kaip lengva iš tiesų būtų juos paleisti.

 

Galiausiai, aptardamas įvairias dvasines praktikas, ritualus ar meditacijos technikas, Bašaras jas visas įvardija kaip „leidimo lapelius“ (permission slips). Tai įrankiai ar ritualai, kurie patys savaime neturi galios, tačiau jie leidžia žmogaus protui „duoti sau leidimą“ patirti savo vidinę galią. Nesvarbu, ar tai būtų 10 dienų tylos meditacija, ar giedojimas banginiams – tai tik priemonės pasiekti vibraciją, kuri mums jau priklauso. Bašaras primena, kad mes patys esame visata, kuri padeda, ir tik nuo mūsų sprendimo priklauso, ar tapsime ta visata, kuri aktyviai kuria pagalbą sau ir kitiems, ar liksime stebėtojais, manančiais, kad galia yra kažkur išorėje.

 

Maištinga Siela

#13 Bašaras (Bashar): apie antrąjį būsimą Žemės palydovą asteroidą, apie judėjimą laike ir tikrovės keitimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu Bašaro kosminius įrašus ir štai, ką jis šįkart perduoda iš aukštesniųjų Visatos sluoksnių.

 

Bašaras per Darrylą Anką perduodantis informaciją iš aukštesnių dimensijų, brėžia ambicingą žmonijos dvasinio ir fizinio virsmo žemėlapį. Jo mokymo pagrindas yra suvokimas, kad laikas nėra tiesinė atkarpa, o veikiau begalinis lygiagrečių realybių tinklas. Mes ne „keliaujame“ per laiką, o nuolatos persijungiame iš vieno kadro į kitą, pasirinkdami tą realybės versiją, kuri geriausiai atitinka mūsų dabartinę vibraciją. Šis procesas, kurį daugelis suvokia kaip nenutrūkstamą tėkmę, iš tiesų yra milijardai staigių poslinkių, o suvokę šį mechanizmą, mes įgyjame galimybę sąmoningiau konstruoti savo gyvenimo patirtį.

 

Vienas esminių dvasinio augimo etapų šioje filosofijoje yra „Viršsielio“ perspektyvos integravimas, apie kurį yra rašęs ir Sal Rachele. Naudojant specialius sąsajų žemėlapius, žmogus gali pradėti matyti savo dabartinį gyvenimą kaip vieną iš daugelio lygiagrečių egzistencijų. Tai nėra tik teorinė žinių paieška apie „praeities“ ar „ateities“ gyvenimus; tai gyvas ryšys su kitomis savo paties versijomis, kurios vyksta čia ir dabar. Toks matymas leidžia asmenybei išsivaduoti iš riboto ego gniaužtų ir pajusti save kaip visapusišką, daugiamatę būtybę. Basharas pabrėžia, kad šis sąmonės išplėtimas dažnai prasideda nuo paprastų, tačiau gilių praktikų gamtoje – meditacijos prie tekančio vandens ar seno medžio, kur žmogaus širdies plakimas ir kvėpavimas susiderina su planetos ritmais, sukuriant tvirtą pagrindą tolesniems dvasiniams šuoliams.

 

Kalbant apie planetos ateitį, Basharas atskleidžia intriguojančią pranašystę apie „Sargybinio Mėnulio“ atsiradimą. Pasak jo, Žemė ilgą laiką buvo dominuojama moteriškosios energijos, kurią simbolizuoja mūsų Mėnulis. Tačiau žmonijai judant link visiško vyriškojo ir moteriškojo pradų balanso, fizinė tikrovė atspindės šį vidinį pokytį. Prognozuojama, kad Žemė į savo orbitą pritrauks asteroidą, kuris taps antruoju, mažesniu ir greičiau skriejančiu palydovu. Šis naujasis dangaus kūnas taps vyriškosios energijos simboliu, kurio vyrai pasąmoningai ieškojo nuo pat kosmoso užkariavimo pradžios. Tai nebus tik astronominis įvykis, o globalios harmonijos ženklas, žymintis erą, kurioje baimė ir dominavimas užleidžia vietą bendradarbiavimui ir abipusei pagarbai tarp visų lyčių ir energijų.

 

Ši transformacija taip pat glaudžiai susijusi su hibridinių rasių integracija. Bašaras aiškina, kad dabar gyvename laikotarpiu, kai riba tarp fizinio ir dvasinio pasaulių tampa vis skaidresnė. Portalai, kurie anksčiau buvo laikomi tik mokslinės fantastikos dalimi, iš tiesų yra kitų dimensijų sluoksniai, persipynę su mūsų planeta. Mokydamiesi bendrauti su gamtos dvasiomis ir gyvūnais, kurie tarnauja kaip telepatiniai tiltai į kitas žvaigždžių sistemas, mes ruošiamės atviram kontaktui. Galutinis šio kelio tikslas yra septintosios hibridinės rasės suformavimas, kuri sujungtų geriausias skirtingų civilizacijų savybes į visiškai naują egzistencijos formą. Tai kvietimas kiekvienam asmeniui rasti savo didžiausią aistrą ir sekti ja be išankstinių nuostatų, nes būtent aistra yra tas kompasas, kuris saugiai veda per tankėjantį lygiagrečių galimybių mišką link vientisos ir šviesios ateities.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Karalienė Luizė: Luizės gimnazija – Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centras (istorija)

Sveiki,

 

Prūsijos karalienė Luizė yra viena ryškiausių ir labiausiai mylimų asmenybių Klaipėdos istorijoje, kurios buvimas šiame mieste XIX a. pradžioje pavertė jį laikinąja Prūsijos sostine. 1807–1808 metais, bėgdama nuo Napoleono armijos, karališkoji šeima rado prieglobstį tuometiniame Memelyje, kuris tapo paskutine neokupuota karalystės dalimi. Luizė į miestą atvyko pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis – spaudžiant dideliam šalčiui, serganti ir išsekusi po ilgos kelionės per Kuršių neriją, tačiau jos pasirodymas vietos gyventojams suteikė vilties ir sustiprino jų lojalumą monarchijai.

 

Klaipėdoje karalienė su šeima apsistojo nedideliame, bet jaukiame pirklių Consentių name, dabartinėje Danės gatvėje, kur įsikūrė kukli rezidencija. Nors miestas buvo provincijos uostas, Luizės dėka čia užvirė aktyvus diplomatinis ir politinis gyvenimas, nes būtent Klaipėdoje buvo priimami valstybei svarbūs sprendimai. Karalienė aktyviai domėjosi politika ir drąsino savo vyrą Frydrichą Vilhelmą III ryžtis būtinoms reformoms, kurios vėliau padėjo Prūsijai atsitiesti, o jos namai tapo pagrindiniu diskusijų ir susitikimų centru.

 

Vienas įsimintiniausių Luizės veiklos akcentų Klaipėdoje buvo jos asmeninis įsitraukimas į diplomatiją, siekiant sušvelninti Prūsijai gresiančias griežtas Tilžės taikos sąlygas. 1807 m. liepą ji iš Klaipėdos išvyko į Tilžę susitikti su pačiu Napoleonu Bonapartu, tikėdamasi savo iškalba ir žavesiu išsaugoti karalystės žemes. Nors Prancūzijos imperatorius vėliau prisipažino buvęs sužavėtas Luizės ryžto ir dvasios stiprybės, politinių nuolaidų ji beveik neišsiderėjo, tačiau šis poelgis ją pavertė tikra tautos heroje ir pasiaukojimo simboliu.

 

Gyvendama Klaipėdoje karalienė Luizė neapsiribojo vien aukštąja politika – ji daug laiko skyrė labdarai ir bendravimui su vietos bendruomene. Ji dažnai lankėsi bažnyčiose, mokyklose, domėjosi vargšų padėtimi ir asmeniškai rūpinosi sužeistais kariais, kurie po mūšių plūdo į miestą. Jos paprastumas ir nuoširdus rūpestis paprastais žmonėmis pelnė jai „šventosios karalienės“ vardą, o klaipėdiečiai ją pamilo taip stipriai, kad jos buvimas mieste iki šiol laikomas vienu šviesiausių laikotarpių uostamiesčio metraščiuose.

 

Karalienė Luizė Klaipėdos apylinkėse rado ir ramybės kampelį – ji itin pamėgo pasivaikščiojimus Tauralaukio dvare bei Danės upės pakrantėmis. Pasakojama, kad po vienu iš Tauralaukio ąžuolų karališkoji šeima mėgdavo gerti arbatą ir džiaugtis trumpomis ramybės akimirkomis toli nuo karo baisumų. Šios išvykos į gamtą jai padėjo ištverti tamsų laukimo periodą, o vėliau šios vietos tapo klaipėdiečių traukos objektais, primenančiais karalienės meilę šiam kraštui ir jo gamtai.

 

Luizės buvimas Klaipėdoje paliko gilų kultūrinį ir istorinį pėdsaką, kuris jaučiamas net praėjus dviem šimtmečiams. Būtent čia buvo pasirašytas garsusis spalio ediktas, panaikinęs baudžiavą Prūsijoje, tad Klaipėda tapo esminių laisvės permainų liudininke. Šiandien mieste karalienę primena jos vardu pavadinta gatvė, paminkliniai ženklai ir legendos apie jos taurumą, o pati Luizė išlieka jungiamąja grandimi tarp Klaipėdos ir didžiosios Europos istorijos, simbolizuojanti moterišką drąsą ir dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą.

 

Karalienės Luizos jaunimo centras

 

Puodžių gatvėje esantis pastatas, kuriame dabar įsikūręs Karalienės Luizės jaunimo centras, yra vienas puošniausių ir architektūriškai vertingiausių Klaipėdos statinių. Šis istorizmo stiliaus pastatas buvo pastatytas 1891 metais specialiai miesto mokyklai, kuri dar 1811 metais, pagerbiant prieš metus mirusią Prūsijos karalienę, buvo pavadinta Luizės vardu. Nors pati karalienė šiame pastate lankytis negalėjo, jis buvo sumanytas kaip gyvas paminklas jos atminimui ir nuopelnams švietimui, mat būtent gyvendama Klaipėdoje Luizė itin domėjosi pedagogikos reformomis ir rėmė naujas mokymo metodikas.

 

Istoriškai šis pastatas buvo žinomas kaip Karalienės Luizės gimnazija (vok. Königin-Luise-Gymnasium), skirta mergaičių lavinimui. Tai buvo viena prestižiškiausių ugdymo įstaigų Rytų Prūsijoje, kurioje mokinės gavo aukšto lygio išsilavinimą, orientuotą į humanitarinius mokslus, kalbas ir menus. Pastato fasadą iki šiol puošia dekoratyvūs elementai, primenantys apie karališkąją globą, o pati įstaiga tapo uostamiesčio intelektualinio gyvenimo židiniu, ugdžiusiu ne vieną žinomą Klaipėdos krašto asmenybę.

 

Po Antrojo pasaulinio karo pastato paskirtis kiek pasikeitė, tačiau išliko susijusi su švietimu ir vaikų laisvalaikiu. Sovietmečiu čia veiklą vykdė Moksleivių rūmai, kurie tapo pagrindine vieta, kurioje vaikai po pamokų lankė įvairiausius būrelius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 metais įstaigai buvo sugrąžintas karalienės Luizės vardas, taip atkuriant istorinį teisingumą ir pabrėžiant pastato sąsają su didinga Prūsijos praeitimi bei karalienės puoselėtomis vertybėmis.

 

Šiandien Karalienės Luizės jaunimo centras yra moderni neformaliojo švietimo įstaiga, po savo skliautais suburianti šimtus kūrybingų vaikų ir jaunuolių. Čia veikia muzikos, šokio, dailės, teatro ir kitos meno studijos, kuriose ugdomi jaunieji talentai. Pastatas išlieka ne tik svarbiu architektūriniu paminklu Puodžių gatvėje, bet ir gyva kultūrine erdve, kurioje istorinis Luizės palikimas susipina su šiuolaikine kūryba, o karališka dvasia įkvepia naujas klaipėdiečių kartas siekti saviraiškos laisvės.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: rašytojas Witold Gombrowicz apie žmogų, jo prigimtį, įvaizdį ir formas

 Sveiki,

 

„Būti žmogumi – tai reiškia apsimetinėti žmogumi.“ „Žmogus yra labiausiai prisirišęs prie tų savo savybių, kurias jis pats sau išgalvojo.“ „Mes nesame savimi. Mes esame tai, ką iš mūsų padaro kiti.“ Witold Gombrowicz

 

Witoldas Gombrowiczius paprastai pristatomas kaip vienas ryškiausių ir provokuojančių XX amžiaus lenkų rašytojų bei mąstytojų, kurio kūryba paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio literatūroje. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, ypač Argentinoje, jis tapo intelektualiu maištininku, negailestingai kritikuojančiu visuomenės normas, nacionalizmą ir bet kokias sustingusias kultūrines formas. Gombrowiczius išgarsėjo savo unikaliu stiliumi, kuriame pinasi absurdas, aštri ironija ir gili egzistencinė filosofija, o jo romanai „Ferdydurkė“ bei „Kosmosas“ iki šiol laikomi modernizmo klasika. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir savotiškas „savasties tyrinėtojas“, kuris savo garsiuose dienoraščiuose fiksavo nuolatinę žmogaus kovą su jam primestais vaidmenimis.

 

Viena pagrindinių jo filosofijos ašių sukasi aplink teiginį, kad būti žmogumi iš tiesų reiškia nuolatos apsimetinėti žmogumi. Autorius tikėjo, kad žmogaus prigimtis nėra kažkas duota ir galutinio, o veikiau teatrališkas procesas, kuriame mes vaidiname „žmoniškumą“ pagal visuomenėje priimtas taisykles. Nėra jokio „tikrojo aš“, kuris būtų nepriklausomas nuo aplinkos; yra tik nuolatinis prisitaikymas prie situacijų, todėl mūsų elgesys tampa ne autentiška išraiška, o nuolatine vaidyba. Ši citata atskleidžia tragišką žmogaus padėtį – mes esame įkalinti formose, kurios mus daro suprantamus kitiems, tačiau kartu atitolina nuo mūsų pirminės, chaotiškos prigimties.

 

Gombrowiczius taip pat pastebėjo paradoksą, kad žmogus labiausiai prisiriša būtent prie tų savybių, kurias pats sau išsigalvojo. Tai rodo mūsų ego trapumą ir desperatišką norą susikurti stabilų įvaizdį pasaulyje, kuris neturi jokios vidinės tvarkos. Mes susitapatiname su savo susikurtomis legendomis, pasiekimais ar moralinėmis vertybėmis, nes jos suteikia mums orumo ir prasmės pojūtį. Tačiau rašytojas įspėja, kad šis prisirišimas tampa didžiausiu dvasiniu kalėjimu – kuo stipriau laikomės savo išgalvoto „portreto“, tuo labiau tampame jo vergais, prarasdami laisvę kisti, klysti ir būti netobuliems.

 

Galiausiai mintis, kad mes nesame savimi, o esame tai, ką iš mūsų padaro kiti, vainikuoja Gombrowicziaus tarpasmeninių santykių teoriją. Pasak jo, žmogaus asmenybė nėra autonomiškas vienetas, ji nuolat gimsta kitų žmonių žvilgsniuose ir vertinimuose. Mes keičiamės priklausomai nuo to, su kuo kalbame: vieniems esame protingi, kitiems – kvaili, vieniems – autoritetai, kitiems – vaikai. Kitas žmogus mums primeta „snukį“ (kaukę), o mes, net patys to nenorėdami, pradedame elgtis pagal tą primestą formą. Tokiu būdu individas tampa nuolatine socialine konstrukcija, o tikroji laisvė, Gombrowicziaus manymu, yra ne pabėgimas nuo šių įtakų, o nuolatinis jų suvokimas ir ironiškas atstumas nuo bet kokios mums primetamos rolės.

 

Norėčiau šiemet perskaityti bent vieną autoriaus knygą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Darius Žiūra "Diseris"

Darius Žiūra. „Diseris“ – Vilnius, Kitos knygos, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2024. – p. 180.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šiuolaikinio lietuvio menininko Dariaus Žiūros (g. 1968) knygą, pasirodžiusią prieš kelerius metus Diseris (disertacijos sutrumpinimas), buvau tiek daug girdėjęs, bet vis atidėliojau skaityti. Tai buvo mano asmeninis lietuvių prozos neskaitymo laikotarpis, todėl knyga kurį laiką nevartoma pragulėjo mano namų bibliotekoje. Prieš pačius Naujuosius norėjosi nedidelės apimties kūrinio, kuris įtrauktų, nebūtų iš mano pretenzingo sąrašo, tad leidau išsitraukti Diserį, kuriam didelių lūkesčių nekėliau, nors iš to, kaip viešojoje erdvėje ši knyga pasitikta, turėjau tą daryti.

 

Diseris – tai autobiografinė proza, kurioje kuriamas autofikcinis pasakojimas, primenantis žurnalistinį eseistinį stilių, persipynusį su grožinės literatūros elementais. Autorius turi potencialo rašyti absoliučiai grožinius kūrinius, tą pastebėti galima iš to, kaip komponuoja savo pasakojimo fragmentus. Tik iš pradžių sukuriama netvarkos tekstinė iliuzija, iš tikrųjų tai apgalvotai organizuota kūrinio sąranga, kuri apima autoriaus asmeninį gyvenimą, menininko darbo užkulisius ir filosofinį į gyvenimą bei meną matmenį.

 

Net nieko nežinant apie rašytoją, iš šios knygos galima susidėlioti asmenybės paveikslą. Galimas daiktas, kai kas nutylėta, kai kas apgaubta sukurta legenda – tą žinos tikriausiai tik pats autorius. Žiūra knygoje įsteigęs pirmąjį savo asmens vardo asmenį, tad autobiografinė proza dvelkia autoterapiniu rašymu. Kūrėjas turi nemažai įsitikinimų ir apie patį rašymą: „Ant baltų grindų šalia mano čiužinio – butelis degtinės ir pusė geltono arbūzo. Studijoje netvarka. Jaučiuosi klaikiai. Dabar negalėčiau nei miegoti, nei užsiimti jokia fizine veikla. O kažką veikti reikia, nes šiaip būti per sunku. <...> Nieko nelieka, tik rašyti. Rašymas – tai pats nykiausias užsiėmimas iš visų, kurie gali turėti bent kokią prasmę. Rašyti įmanoma tada, kai daugiau nieko nebegali. Rašymo problema ta, kad neįmanoma ir gyventi, ir rašyti vienu metu. Tam, kad rašytum, kažkuria prasme turi būti pusiau miręs. Toks ir esu dabar (p. 158).“

 

Menininko Žiūros autoportretas nenustebino. Jis atitinka daugelį kitokio žmogaus mąstymą, tokį įvaizdį, kokį dažnai mokiniai mokykloje aptarinėja, pavyzdžiui, nagrinėdami Jurgio Kunčino romano Tūla pagrindinį veikėją. Autorius pasakoja apie išnykusį laikmetį, kada iš tikrųjų menininkai gyveno apleistuose Vilniaus Užupio kvartalo griuvenose, gyveno bendruomenišką subkultūrinį menininkų gyvenimą, slampinėjo gatvėmis, vartojo alkoholį ir narkotikus, turėjo daugybę meninių idėjų, tačiau nebuvo pinigų. Kitaip sakant, Diseris sutvirtina postsovietinio menininko laikysenos romantizuotą maištininko ir neprisitaikėlio įvaizdį, kurio man ir dar jaunesniems jau nebeteko patirti, nes po stojimo į Europos Sąjungą ir dar anksčiau viskas pasikeitė.

 

Nemažai knygoje nuorodų į vaikystės ir armijos, kuriai autoriui teko atitarnauti esmingais Sąjūdžio metais, prisiminimų. Atėjęs iš dalies iš kaimiškos aplinkos, kurią autorius idealizuoja, nes visada, kaip minima tekste, norėjo ten grįžti, kur nuskendo jo vaikystės draugas Kazys, kur jį globojo Baba ir Kazio motina. Vaikystės fragmentuotus prisiminimus užkloja menininko dirbtuvių užkulisiai. Autorius dalijasi savo garsiausių darbų sumanymais, kaip kilo mintis juos įgyvendinti – tai nemažiau įdomu, nes per tuos darbus atsiveria ir kūrėjo filosofija, požiūris į šiuolaikinio meno sampratą, autoriaus apsiskaitymas, išsilavinimas, laisvojo menininko mąstymo perspektyva. Visgi knygoje pajutau nutylėtus žmonos ir vaikų santykius, kurie pasirodo epizodiškai kaip aplinkos svarbūs subjektai, tačiau veikiau kaip pasyvūs stebėtojai ir dalyviai, pasilikę asmeninio gyvenimo paraštėje. Skaitydamas tas istorijas nuolat galvojau, o kaip su tuo Dariumi Žiūra reikia gyventi jo žmonai ir vaikams, ar santuokinis gyvenimas ir pašėlęs menininko gyvenimo būdas nekelia šeiminės įtampos?

Darius Žiūra

 

„Iš tikrųjų kiekviena medija, priėmus ją rimtai, virsta savotiška religija. Aš visose medijose jaučiuosi eretiku (p. 74).“ Autorius lengvai išreiškia savo kaip menininko pažiūros. Įdomūs pamąstymai buvo apie priartėjimą prie kūrybos ribos, kai viskas sekasi ir buvo gerai, tačiau paimi kūrybos priemones ir jauti, kad nebegali toliau žengti, nes viskas, ką sukuri yra įrėminta jau nusistovėjusių įsitikinimų, ribų ir energijos. Knyga sukėlė minčių apie nuolatinę menininko dramą, sunkius ir juodus asmeninius išgyvenimus, krizes, kurie neaplenkia ir knygoje vaizduojamo menininko. Kol kas nepažįstu nė vieno absoliučiai nuolat patenkinto menininko, visi jie susiduria su savo demonais ir tamsiomis valandomis grimzta į depresiją.

 

Patiko knygos metaforiška pabaiga, kai autorius itin literatūriškai vaizduoja kelias skęstančiojo plaukiko perspektyvas (valties ieškančio Žiūros, Žiūros, kuris grįžta iš jūros pas žmoną į krantą ir vaikystėje nuskendusio sietuvoje Kazio). Toks tas menininko gyvenimas, tai panašu į Ernesto Hamingway Senis ir jūra ištarmes, tik toji žuvis tampa pats autorius, jo paties gyvenimas, apgaubtas meniškų idėjų, ambicijų ir asmeninių patirčių. Išplaukti, kaskart grįžti į šeimą, į krantą, susitvarkyti gyvenimą... Tai byloja apie pastangas, nuolat gyventi griaunant save ir vėl iš naujo save sukuriant, neprisirišti prie nuveiktų darbų, priešingai – ieškoti vis naujų idėjų ir kurti. Autoriui mene, man regis, svarbi mirties ir išnykimo tema, kai žmogus yra pasidavęs likimui, nebekovoja pvz., jo bandymai fotografuoti Vilniaus stoties gatvės prostitutes suponuoja apie norą per meną humanizuoti tai, kas visuomenėje laikoma stigma, tačiau, man regis, autorių jaudina ir sukrečia asmeninė tų moterų tragedija, t. y. būdas priartėti prie mirties, išnykimo. Daugelis prostitučių, kaip autorius ir rašė, mirė nuo narkotikų.

 

Tekstas poetiškas, daug tokių netikėtų palyginimų, metaforų. Labai lengvai ir pagaviai skaitosi. Buvau pamiršęs, kad man patinka autobiografinės ir eseistinės knygos, tad ir su Diseriu labai lengva susitapatinti. „Kuriant vaizdą, jis tarsi atsiskiria nuo turinio. Lyg eterinio aliejaus lašas, išgautas iš viso maišo gyvų augalų. Žiūrovas vaizdą suvokia kaip mįslę, bet nesugeba jos įminti, ir čia slypi neįvardijama vaizdo galia. Vaizdą santykinai lengva įvilkti į patrauklų estetinį rūbą ir juo suvedžioti vaizduotę. Žinoma, anksčiau ar vėliau susiduri su raiškos ribomis, kurios ilgainiui kūrėjo sąmonėje pritrina pūsles. Ima atrodyti, kad niekaip negali atlikti pilno judesio. Lyg rėktum sapne. Rėki, bet supranti, kad neišeina joks garsas. Kad ir kaip sapne bandai artikuliuoti riksmą, girdisi vien neaiškus gargaliavimas (p. 71).“

 

Knyga Diseris yra patraukli dėl keletą priežasčių. Nes tai nėra prisiminimų knyga apie reivo laikus ar pirmąjį posovietinį laukinį dešimtmetį, nors tas laikotarpis ir atsispindi visoje knygoje. Veikiau tai asmeninė žmogaus kaip menininko tekstinė laboratorija, kuri fragmentiškai nardo tarp prisiminimų, tarp praeities ir dabarties, ir bando suvokti menininko kūrybos procesus ir apskritai menininko prigimtį. Kaip apskritai gimsta menas ir kokia to asmeninė kaina? Akivaizdu, kad autorius šiuo kūriniu maištauja prie reglamentuotus akademinio meno kanonus, o tai rodo, kad ir iš disertacijos eliminuotas akademiškumas, o tekstas tampa hipsteriams ir bohemiškos prieinamomis patraukliomis formomis, marginalų ir intelektualų, kurie galėtų ieškoti prarasto laiko, laisvai tapatintis – geras knygos sąrangos strateginis sprendimas. Autoriui svarbus meninis autentiškumas, ateinantis iš individualiosios patirties, tad ir pats savo darbuose stengiasi būti netipinis, pvz., sukurdamas dokumentinį filmą Gustoniai Gustoniuose (2020), kuriame filmuojami kalbinami provincijos žmonės. Kitaip sakant, Diseris – tai intelektualus ir kartu brutalus pasakojimas apie tai, kaip gyvenimo nuolaužos tampa paminklais, o asmeninė istorija – nacionalinės kultūros dalimi. Šiandien net tokie dalykai kaip pažeidžiamumas, skurdas, išsikapanojimas iš narkotikų, kas iš esmės anksčiau buvo nedidvyriška ir stigmatizuojama, tampa išpažįstama galia konvertuoti gyvenimą į meną, pvz., Diserį. Bet kas gi menininkui yra menas, jeigu ne jo paties kuriamas gyvenimas?

 

Maištinga Siela