Knyga: Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Eckhart Tolle. „Naujoji žemė“ – Kaunas: Mijalba, 2016 – 197 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tais išskirtinais atvejais, kada į rankas papuola ezoterinės literatūros leidyklos Mijalba knyga, galima netgi nustebti, kad šią literatūros nišą netgi nesąmoningai imi nuvertinti. Galvoji: ai, šioji literatūra skirta depresyviems, gyvenimo prasmės ir trečiąją akį bekrapštantiems žmonėms. Argi gali būti kas nors ezoterinėje literatūroje naudinga, kai jos šitiek daug, kai, atrodo, kas antras dedasi išminčiumi ir dar visą tą nišą skaityti ir suskaityti? Ne, kartais pagalvoji, kad tai tiesiog ne man. Bet tais retais atvejais, kai knyga „ateina“, ji pasirodo ne tik literatūriškai gardi, bet ir turi stulbinančios įtaigios galios paveikti žmogaus gyvenimą. Viena iš tokių knygų – vokiečių kilmės mokslininko Eckhart Tolle (g. 1948), kuris iš esmės kalba apie žmogaus sąmoningumą ir ego poveikį sąmoningėjimo kelyje antrojoje knygoje Naujoji žemė (angl. A New Earth).

Mijalba taip pat yra išvertusi ir kitas šio autoriaus knygas Šios akimirkos jėga, kurios, tiesa, dar neskaičiau ir ji yra pirmoji autoriaus knyga, tačiau tai nesvarbu, nes Naujoji žemė nėra tęsinys, tai sakyčiau, teorinis žinių rinkinys, kurį ryžausi skaityti paragintas praktikės Ievos Žigonės, kurios kursų teko išklausyti ir išbandyti. Knyga iš esmės yra tų mokymų teorinė išraiška, paliudijanti, kad sąmoningumo, nubudimo galia glūdi kiekviename iš mūsų, nepriklausomai nuo rasės, šalies, įsitikinimų, lyties ir t. t. Tiesa, nežinau, kokį poveikį ir rezonansą knyga sukeltų, sakykime, visiškai žaliam ezoterinės literatūros skaitytojui, kuris niekada nesidomėjo nei siela, nei dvasia, neturi jokio supratimo apie Visatos dėsnius, minčių galią, karmą ir t. t. Manau, kad toji teorija, kaip ir pats autorius prasitarė knygoje, gali paprasčiausiai nesuveikti, neturėti jokio poveikio ir tai tik paliudytų, kad šioji informacija dar tebėra blokuojama gilaus ego.

Nuo pat pirmųjų puslapių man tapo aišku, kad Naujoji žemė – puiki knyga, tik viso to, jeigu nebūčiau bandęs prieš tai praktiškai, galimas daiktas, knyga būtų nesurezonavusi ir skaitymas bei jos suvokimas apsunktų, galgi net taptų skaitymas kaip kančia. Manau, prie tokios knygos dar reikėtų „prisegti“ kokį nors CD su įrašytomis praktinėmis užduotimis, kaip pasiekti tą dabarties Buvimo akimirką.

Beskaitydamas iš esmės pradėjau braukytis daug naudingų citatų, kurios vienaip ar kitaip man aktualios šiai dienai, bet greitai supratau, kad tokiu būdu subraukysiu visą knygą, nes patarimų ir tiksliai skaidrių minčių, kuriais norėčiau pasidalyti su Jumis, šioje knygoje tiek apstu, kad verčiau visą ją perskaityti, nei ištisai cituoti.

Apie ką kalba E. Tolle šioje knygoje? Iš esmės nesudėtingu stiliumi, neapsunkindamas teksto sąvokomis, „nutapo“ žmogaus struktūras ir paaiškina jų sąveikavimą, nuo kurio priklauso mūsų gyvenimo pilnatvė, kokybė ir sąmoningumas. Pirmiausia jis supažindina mus su ego kaip proto, minčių ir jausmų struktūra, kuri iš esmės blokuoja suvokimą, kas mes esame. Kas aš esu? Tikslingiausias atsakymas būtų – AŠ ESU, kadangi sąmonė, pasireiškianti per šį fizinį kūną, neturi žodinio pavadinimo ir formos, o visa tai, ką galime įvardyti, tėra tik ego ir proto struktūros blokai, neleidžiantys būti mums sąmoningiems. „Ego painioja nuomones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neatskiria, kur yra tikras įvykis, o kur – reakcija į tą įvykį. Kiekvienas ego sugeba meistriškai interpretuoti įvykius ir juos iškraipyti. Tik sąmonė, o ne mąstymas, gali atskirti, kur yra faktai, o kur – nuomonė apie faktus. Tik sąmonė leidžia įvertinti gyvenimo situacijas, pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deramai ir įveikti savo mąstymo ribas (p. 49)“.

Eckhart Tolle

Esame užliūliuoti savo proto ir patikime kasdienybės iliuzija, tampame nesąmoningi, pasiduodame vertinimui ir emocijoms. Vienas iš būdų, pasak autoriaus, yra paklausti savęs, kas tu esi be savo fizinio kūno, be minčių, jausmų ir vaizduotės? Kur tu randiesi? Ir tada atsiveria dažniausiai krūtinėje tas atviras Buvimas. Taip pat autorius užsimena apie sąmoningą kvėpavimą, būvimą čia ir dabar, kai dėmesys nukreiptas į kvėpavimo procesą, o ne mąstymą. Kartais gali beskaitant susidaryti įspūdis, kad žmogaus didžiausias priešas yra jo protas, mintys, balsas galvoje, generuojantis gyvenimą ir leidžiantis patirti nuolatinį nepasitenkinimą esatimi ir juo reikia atsikratyti. Autorius nesako, kad turime tapti avinų bandą ir ignoruoti savo protą, jis teigia, kad sąmoningumą turi imti viršų, būtent iš tos Buvimo erdvės turi vertis proto pasireiškimas, o ne priešingai.

„Mąstymas izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blogu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu būdu tikrovė suskaidoma į dalis, tampa fragmentuota. Toks suskaidymas yra iliuzija, tačiau kai patenkame į jos spąstus, ji atrodo reali. Vis dėlto visata – tai nedaloma visuma, kurioje niekas neegzistuoja atskirai (p. 128)“.

Iš esmės knygos autorius patvirtina kai kurias religijose esamas tiesas, daug cituoja iš Šventojo rašto, patvirtindamas, kaip dėl vertimo ir nenuovokos, buvo iškraipytas Kristaus mokymas. Apstu budistinių tiesų apie karmą, žmogaus gyvenimo cikliškumą, reinkarnaciją, gyvenimo nesąmoningumą, kaip atsakomybės už šią akimirką neprisiėmimą kaip visų mūsų kančių priežastį.

Didžiausia laimė yra tai, kaip sako autorius, kad nereikia jokio pripažinimo ar pritarimo iš aplinkos, nes meilė, laisvė kyla tik iš Buvimo t. y. vidinė apsisprendimo laisvė būti laimingu ne rytoj, ne tada, kai pasistatysiu namą, ne tada, kai vaikus paleisiu į pasaulį, bet dabar, šią akimirką. Autorius taip pat sako, kad tik ego apgaudinėja dėl rytdienos, laiko perspektyvoje ateities nėra, yra tik ši akimirka ir jeigu tik ją patiri sąmoningai, tai suvoki, kad joks materialus kapitalas ar aplinkinių dėmesys tavęs nepadarys laimingu. Asmeniškai man tokias akimirkas retkarčiais pavyksta išgyventi ir jos nėra vien tik E. Tolle teorija, toje akimirkoje kaip gyvenimo tėkmėje čia ir dabar, nepriklausomai nuo nieko, esu laimingiausias ir tam nereikia priežasties, nes pats sąmoningumas, vidinė vibracija tau leidžia tą jausti be jokios ateities baimės.

Naujoji žemė, be jokios abejonės, sąmoningėjančiam žmogui tiesiog įtvirtina jau žinomas ar numanomas tiesas, suteikia visa tam savotišką struktūrą, įgalina tam tikrus terminus, nes kiek yra mokytojų, tiek yra ir sąvokų, bet iš esmės daugelis iš jų kalba apie tą patį arba labai panašius dalykus. „Nesipriešinimas yra esmė visoje visatoje galios sąlyga. Jis padeda sąmonei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinimo pavidale. Kai viduje nesipriešinate pavidalui – viskam, kas yra ar vyksta – paneigiate absoliutų jo tikroviškumą (p. 135)“. Naujoji žemė – tai gidas pakeliui į Rojų. Ne kitaip.

Jūsų Maištinga Siela

"Maištinga siela" dėkoja leidyklai "Baltos lankos"

Sveiki,

Viena iš Baltos lankos leidyklos dovanotų knygų buvo Ann Patchett Nuostaba. Būtent nuostaba ištiko mane, kai siuntinyje aptikau šiltą Baltų Lankų komandos sveikinimą ir šį, galima sakyti, firminį i medinį skirtuką „Maištinga siela“. Kitąmet šiam saitui sukaks 10 metų – net sunku patikėti, kad aš vis dar jį rašau. Didelį dalį turinio užima, žinoma, knygos ir jų aptarimas, pareikalavęs ne vienos valandos, kad recenzija įgautų šiokią tokią struktūrą.

Ačiū leidyklai „Baltos lankos“ už knygas ir skirtuką, dabar iki Kalėdų ir Naujųjų turiu tiek daug skaitymo, kad net sunku išsirinkti knygą, nes jų tiek daug... Pavydžiu nebent „Knygų Damai“, kuri iš esmės turi laiko skaitymui, na, o tie, kurie tiek to laiko neturi, tenka rinktis iš gausybės geros literatūros vieną kitą kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fantastiška moteris" / "Una Mujer Fantástica" / "A Fatastic Woman"

Sveiki,

„Oskaro“ statulėlę kaip geriausias užsienio šalių filmas pelniusi čiliečių drama „Fantastiška moteris“ (ispan. Una Mujer Fatastica) (2017) daug ką suglumino dėl šio apdovanojimo, nors kitą vertus „Oskarai“ visada buvo šališki apdovanojimai, jeigu panagrinėtume tendencijas, pamatytume, kad geriausiais filmais tampa tik tie, kurie turi patriotinių (amerikietiškojo stiliaus) arba seksualinių mažumų istorijos. Tiesą sakant, „Oskarą“ tikrai tuokart būčiau davęs švedų filmui „Kvadratas“ arba rusų „Nemeilė“, todėl iš esmės nepritariu, jog būtent „Fantastiška moteris“ pelnė šį įvertinimą.

Visgi filmas neblogas. Tai ne pirmas sykis, kada susiduriu su Čilės režisieriumi Sabastian Lelio. Itin gerą įspūdį paliko jo drama „Glorija“, kurios amerikietišką perdirbimą autorius pristatys su Julianne Moore, pastarąjį kritikai jau vertina lygiai taip pat, kaip Pietų Amerikos versiją. Eilėje dar laukia jo filmas „Nepaklusnumas“, bet dabar ne apie juos... Ši istorija pasakoja apie Santjage, Čilės sostinėje, gyvenantį transeksualą Mariną, kuris yra užmezgęs rimtus santykius su į tėvus tinkančiu 57 metų vyru. Pastarasis po vienos vakaronės numiršta ir Marinai tenka išgyventi ne tik netektį, bet ir kuo greičiau kraustytis iš jo namų, nes mylimojo buvusi žmona su vaikais toli gražu nėra nusiteikę draugauti su „šeimų ardytoja“. Istorija be laiko šuolių pasakoja apie tai, kaip iš esmės viską tenka grąžinti, pradedant mylimojo daiktais, tiek prisiminimais, vėl iš naujo išgyventi gniuždantį pažeminimą dėl to, kas tu esi ir kaip gyveni. Iš esmės skaudžios egzistencinės temos menkai tenagrinėja tapatybės tematiką, kurios kratosi dalis puritoniškų lietuviškų žiūrovų, veikiau tai filmas ne apie transeksualumą, bet apie sudėtingas visuomenės santykius, nulemtas sudėtingų pasaulėžiūros sistemų, įsitikinimų, prieštaringų vertybių.

Išties puikioje režisūroje atskleidžiama meilės ir praradimo istorija, kuri nėra tipinė. Ir visai tai ne dėl transeksualo, bet dėl to, kad išklibinus prieraišumą, visko netekus, tenka kažkaip priimti ištuštėjusį pasaulį. Gal dėl pagrindinio veikėjo šoko po mylimojo mirties, man šiek tiek vaidyba pasirodė pernelyg teatralizuota, išlaikytos pernelyg tamprios pauzės kalbantis, ginčijantis ir pan., pavyzdžiui, „Glorijoje“ man viskas plaukė kur kas natūraliau ir įtikinamiau. Šis filmas galbūt ir nesiekia būti itin organiškas, juk visgi kalbama apie žmogaus skausmą, kurio raiška dažniausiai neturi „normalių“ formų. Pagrindinį vaidmenį atliko tikra transeksualė aktorė ir operos dainininkė Daniela Vega (g. 1989), kuri iš esmės labai tiko šiam nevienadieniam vaidmeniui.

Man patiko ši juosta, nors vėlgi kažin kokių emocijų kaip „Kvadratas“ ar „Nemeilė“ nesukėlė, nes visgi čia papasakota tyli ir uždara drama žmogaus viduje, o „Kvadratas“ ir „Nemeilė“ ryškiai spinduliuoja socialines žinias pasauliui.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Šiaurės Amerikos indėnai pripažino penkias žmogaus lytis, o ką mes galime iš jų pasimokyti?

 Vyrai indėnai.

 Kairėje (vyras) su savo žmona (dešinėje).

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti šiomis indėnų fotografijomis su Jumis ir dar kartą parodyti, kad pasaulis yra nepaprastai įdomus ir tik mes nusprendžiame, kiek jį apribojame, dažnai bijodami pasiduoti įvairovei ir tėkmei. Dažnai įtakos tam turi mūsų tėvų auklėjimas ir, žinoma, krikščionybės iškreiptas supratimas apie žmogų – primestas nuodėmingojo ir kaltojo žmogaus vaidmuo iš tikrųjų mus suskaldė ir mes ne tik pradėjome bijoti, nemėgti ir šlykštėtis kitais, bet iš esmės ėmėme tapatintis su „stipresnėmis“ grupėmis, laikydami juos neteisėtai nugalėtojais. Juk būtent taip krikščioniškasis pasaulio suvokimas iš esmės mus apribojo, suskaldė, privertė paklusti sistemai ir niekinti.

Netikėtai facebooke iššoko šis straipsnis apie Šiaurės Amerikos indėnus, kurie gyveno visiškai kitokioje visuomenėje, kurioje kiekvienas narys priimamas toks, koks jis gimė. Jie pripažino net penkias žmogaus lytis – vyro, moters, moteris, kuri traukia moteris („dvi dvasios“), vyrus, kurie traukia vyrus („dvi dvasios“) ir tarpinę. Šiuolaikiniame pasaulyje taip būtų heteroseksualus vyras ir moteris, gėjus, lesbietė ir transeksualai. Kalbant apie sąvoką „dvi dvasios“ – tai buvo netgi gerbtini žmonės, pažinę tiek moteriškąją, tiek vyriškąją energijas, jie buvo apdovanoti galimybe pažinti dvejopai šį pasaulį. Kas įdomu, kad indėnai neturėjo nuosavybės termino ir jie net neturėję tokio termino kaip „mano žemė“, todėl labai nustebo, kai grobuonys iš Europos ėmė plėšti ir savintis. Jų mentalitetas buvo kur kas laisvesnis, taikesnis, kurie tuo metu iš tikrųjų atitiko Visatos dėsnius.

Mums sunku priimti žmogaus seksualumą – čia neseniai „susipjoviau“ vienoje kvailoje diskusijoje, kurioje standartinėmis frazėmis bandoma įrodyti, kad žmogaus seksualinė raiškos įvairovė yra nenatūrali ir tik vyro ir moters „tradicinė“ sąjunga yra natūralus reiškinys. Aišku, argumentai buvo krikščioniško mokslo pasaulio apie biologines žmogaus funkcijas, tačiau išmintingi žmonės gi žino, kad žmogus nėra vien tik jo kūnas. Jūs nupjaukite ranką, ar nuo to žmogaus pasidaro mažiau? Jeigu jis nesusilauks palikuonių, ar dėl to žmogaus pasidarys mažiau? Biologiniai dėsniai iš esmės yra taip sudievinti ir padaryti kaip atskirties instrumentas, kaip pavyzdžiui, kai kurios Biblijos tezės tampa neginčytina tiesa, bandant paneigti žmonių prigimties įvairovę. Lietuvoje dar labai gajus dėl įvairių klišių, sisteminio „geras ir blogas“ mąstymo ir priėmimo modelio, kurį paveldėjome per kartų kartas.

Kai jūs sakote „nenatūralu“ prieštaraujate patys sau, kadangi gamtoje apstu seksualinės įvairovės ir jūs tiesiog vergaudami krikščioniškosios tradicijos mąstymo modeliui, paneigiate žmogaus prigimties įvairiapusiškumą. Ši sistema taip įkalta į jūsų protą, kad veikia kaip pasišlykštėjimo jausmas, nemokėjimas priimti kito, o tai sufleruoja, kad jūs patys galbūt negalite „surinkti“ į visumą ir neigiate tam tikras nebūtinai su seksualumu susietas tapatybės dalis.

Gyvename supriešintame atskirties pasaulyje ir prieš sakydami „sugedę vakarai mus užverčia savo ideologija“, pagalvokime, o kokiai ideologijai jūs dabar gyvenate? Tai, kurią paveldėjome iš sovietų, kai viskas buvo norminama pagal ūsuočių dėdę? Mes netgi tai geriau pripažinsime, nei priimsime „supuvusius“ vakarus, nes pasišlykštėjimą priimame mieliau nei įvairovę ir taiką. Tai, sakyčiau, yra tikrasis nenatūralumas – jausti kaltę, smerkimą, pasišlykštėjimą, nes juk iš esmės žmogaus prigimtis yra taiki ir mylinti. Todėl žiūrėdamas į šias fotografijas, galvoju, kokius puikius gyvenimus gyveno šie indėnai. Jie net nesirinko, jie buvo tokie, kokie jie buvo, tačiau norminanti europietiška senoji kultūra neįvertino to pasaulio ir su kryžiumi priešaky sunaikino šias kultūras ir privertė asimiliuoti į kur kas žemesnės kultūros ir suvokimo mechanizmą.

P. S. Šis įrašas skirtas „Krikščioniškosios kultūros institutui“, kuris vis dar, gausiai iš nežinia kur finansuojamas, tebetęsia skaldančios atskirties kultūros invaziją žmogaus dvasioje, nešdami netikrą propagandinę žinią ir iš esmės tebežaidžia tomis pačiomis priemonėmis, kaip ir kolonistai, atėję į indėnų žemes.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: David Grossman "Užeina kartą arklys į barą"

David Grossman. „Užeina kartą arklys į barą“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 192 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu tendencingai stengiuosi suskaityti Man Booker ir Man Booker International pačias naujausias išverstas knygas laimėtojus ar nominuotus šioms premijoms (dažnai tai itin aukštos literatūrinės vertės garantas), todėl dažnai akis užkliūva už anotacijoje ar net tame pačiame viršelyje pažymėtu šių premijų užrašų, ranka savaime griebia už knygos. Pernai Man Booker International literatūrinį prizą pelnė izraeliečių rašytojas David Grossman (g. 1954) su savo gana kuklios apimties romanu Užeina kartą arklys į barą (hebr. Sus echad nichnas lebar), kurį išvertė Olga Lempert.

Sofoklis apskritai pamažu sėkmingai verčia šiuolaikinę žydų literatūrą. Per pastaruosius metus iš šios leidyklos tai jau trečiasis mano skaitomas žydų romanas. Puikūs romanai ir Abraham B. Yehoshua Ponas Manis bei Zeruya Shalev Meilės gyvenimas garantavo, kad nebereikia bijoti prašauti ir su Man Booker International laimėtoju, nors toks knygos paikas pavadinimas man asmeniškai nelabai patiko.

Istorija pasakoja apie jau senstelėjusį Dovelį Grinšteiną, kuris pakviečia vaikystėje pažinotą draugą į savo stendapo vakarą. Nežinantiems, kas yra stendapas, pasakysiu, kad tai scenoje anekdotus „skaldantis“ žmogus, rampos šviesoje linksminantis publiką. Būtent šis vakaras tampa įsimintiniausia gyvenimo prasmę apmąstančiu epizodu tiek pačiam Doveliui, tiek jo draugui. Nors Dovelis yra pagrindinis vakaro linksmintojas ir būtent iš jo daugiausia srūva tiesioginės kalbos, tačiau tikrasis pasakotojas yra stebintysis iš baro salės, kuris visomis išgalėmis bando suprasti ne tik Dovelio gyvenimą, bet ir savo paties santykį su Doveliui ir galiausiai su savimi pačiu.

Išraiškingame pasakojime veriasi kelios esminės temos. Viena iš jų – vaikystėje patirtos traumos ir jų poveikis Dovelio gyvenime. Sudėtingi jo ir tėvo, ir psichiniu sutrikimu sergančios mamos santykiai paženklino Dovelio likimą. Taip pat fiziniai duomenys – strazdanotas, mažas, vaikystėje, kad jo niekas neužgautų, vaikščiojęs ant rankų ir stebinęs aplinkinius iš esmės tekste D. Grossmanas perteikia taip natūraliai jautriai, kad patikėti tiesiog neįmanoma. Šįkart veikia pasirinktas ypač vykęs strateginis pasakojimas – per humoro vakarą, praktiškai per kelias pasakojimo valandas, papasakoti ne tik savo asmeninę istoriją, bet dalinai aprėpti visų žydų ir tuo pačiu pasaulio žmonių brendimo, asmenybės tapsmo ir galiausiai santykių nebūvimo tragediją. Sakoma, kad viduramžiuose tik pilies juokdariai galėdavę sakyti karaliui tiesą, nes visa tai buvo priimama kaip juokas, panašiu principu veikia ir šioji Dovelio tragikomiška istorija. Tarp šmaikščių anekdotinių „užsklandėlių“, kuriais veikėjas bando sulaikyti iš baro sprunkančius klausytojus, jis su ritmiškais atotrūkiais pasakoja savo pragaišties istoriją.

David Grossman

Vienas esmingiausių prisiminimų Doveliui yra vasaros stovykla, kurioje vyresni berniukai iš jo šaipėsi ir nuolat mušdavo. Toji didžiulė akimirka, kai jam praneša, kad jo tėvai mirę (jis nežino, ar abu, ar tik motina), jis stengiasi suprasti praradimo skausmą, jį aprėpti, tačiau tas šokas toks didelis, kad visą jį per trūkčiojantį ir chaotišką pasakojimą gali pajusti ir pats skaitytojas. Teksto ritmas sudaro įspūdį, kad šis 57 metų vyras dar tebėra savivokoje, dar tebevažiuoja tuo automobiliu numanomos tiesos ir realaus gyvenimo priėmimo link. Ta kelionė tampa visa Dovelio gyvenimo kelionės parabole, nors jam 57 ir jis seniai išlipęs, tačiau viena labai didelė sielos dalis tebėra ten įstrigusi, praradimo, menkavertiškumo ir niekinimo kelionėje.

Kai kada atrodo, jog D. Grossmanas tuoj su siužetu padarys kažką nerealaus, kažkokią vieną dalį išduos ir tarp berniuko ir jį vežančiojo atsiras kažin kokia baisi intymaus išnaudojimo, pedofilijos praraja ir berniukas gaus dar vieną vaikystės traumą. Tą liudija berniuko ir vairuojančiojo pokalbis, anekdotai intymiomis temomis, tačiau tai tėra tik pasakotojo išgaubta netikro pavojaus sfera, kurioje gali nutikti bet kas ir tik subtilios ir taiklios detalės padeda šiam netvarumo ir nesaugumo jausmui įsigalėti: „...mano sėdynės apmušale buvo skylutė, į kurią beveik visą kelią laikiau įkišęs pirštą. Viduje buvo minkštas porolonas, o aš, nesijuokit, nepažinojau tokios medžiagos, nes mūsų namuose čiužiniai buvo šiaudiniai, ir visą kelią atrodė, kad tai stebuklinga medžiaga iš kito pasaulio, kuri mane saugo, ir jei tik ištrauksiu pirštą, viskas tuoj sutrupės (p. 149)“. Turint galvoje, iš kokios laiko perspektyvos pasakoja Dovelis savo prisiminimus, tos subtilios detalės tik sustiprina traumos, įsirėžusios į jo gyvenimą, katastrofos mastą.

Pasakojimo antraeiliai personažai išties pagyvina pasakojimą, kaip antai neūžauga moteris, atpažinusi jį iš vaikystės. Ilgą laiką taip ir neaišku, kodėl ji, daug kartų viešai pažeminta Dovelio, niekaip neišeina iš baro, tačiau vienijantis tapatus likimas galiausiai suveda pasakojimo gale visus galus. Iš esmės Užeina kartą arklys į barą yra tragedija ir joje nėra nė lašo komedijos, tik komedijos žanro forma, po kuria liejasi nenusisekusio gyvenimo nuoskauda, kylanti iš praeityje patirtų traumų gausos. Dinamiška romano fabula leidžia mėgautis intuityviai perteikta psichologinio ir kartu filosofinio matmens literatūra, kurią šiandien su malonumu galima skaityti lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyveno kartą Uvė" / "En man som heter Ove"

Sveiki,

Retai kada tenka pamatyti švedų kiną, netgi per įvairius festivalius kažkaip labiau dominuoja danų, islandų, lenkų šiaurietiškas kinas, o štai su švedų kinu reikalų turiu itin mažai, gal dėl to ir ryžausi „Oskarui“ nominuotai juostai „Gyveno kartą Uvė“ (šved. En Man Som heter Ove) (2015), kuris Švedijai ir atnešė Oskarą kaip geriausias metų filmas užsienio kalba. Visgi apie užsispyrusius senukus teko jau matyti analogišką irgi švedų filmą „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ ir pastarasis man kažkaip nepatiko, kad net nepabaigiau žiūrėti, todėl galbūt tai buvo priežastis, kad šitiek laiko atidėliojau ir šį filmą, nes iš anonso buvo pernelyg panašus.

Visgi neklydau dėl panašumo. Švediško humoro prisodrinta juosta iš esmės priminė ne tik „Šimtametis, kuris...“, bet apskritai tam tikras britų juostas su tam tikru humoro užtaisu. „Gyveno kartą Uvė“, beje, turime šį romaną išsivertę ir į Lietuvių kalbą, galimas daiktas, kad literatūroje viskas atrodo kur kas įtikinamiau, nes filmas... Kaip čia pasakius? Viskas daugiau ar mažiau nuspėjama. Nors neblogai atskleidžiama išskirtinė Uvės charakteristika keliomis laiko linijomis (vaikystė ir jaunystė), kas iš esmės paaiškina, kodėl didelė dalis senukų yra užkietėję bambekliai, tačiau šis jautrumas iš esmės manęs kaip žiūrovo nepalietė.

Taip, filmą būtų galima girti už šviesą, už tam tikrus humoro niuansus, įsimintiną personažą, tačiau visumoje tai truputį dvelkia sintetika, negyvuoju teatru, norint sukelti stilingo, išskirtinio pasakojimo toną, tačiau tas pasakojimo tonas jau išbandytas kine ne vieną kartą ir pačioje istorijoje išskirtinumas tampa eiliniu štampu. Pavyzdžiui, kaip senukas stengiasi pasikarti filmo pradžioje, bet jam nuolat kas nors sutrukdo. Net ir asilui aišku, kad jis to nepadarys ir ši formulė dar kartosis daug kartų, kol kaimynai galiausiai „prisijaukins“ Uvę ir jie taps gerais draugais. Tokia Volto Disnėjaus formulė, kaip pasireiškia žmogiškumas, labai jau sena ir netgi nuvalkiota, tačiau tiems, kuriems patinka šviesios istorijos, kurie tikisi tiesiog smagumo ir truputi gyvenimiškos filosofijos, manau, kad filmas patiks, jeigu patiko prancūzų filmas „Neliečiamieji“, kuris vėlgi pagal panašią formulę pastatytas – senas bambeklis invalido vežimėlyje tampa staiga skrajojančia sielos fėja. Atsivertimo į žmogiškumą galia jau kine patikrinta ir ji šįkart paveikė net pačius „Oskarus“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Tom Tykwer, Johnny Klimek, Reinhold Heil - "Cloud Atlas Sextet" (Debesų žemėlapis)

Sveiki,

Po kelerių metų pertraukos vėlei klausausi šios nostalgiškos melodijos. Brolių, dabar jau seserų Wachowski, tikriausiai vienas labiausiai nuvertintų filmų kino industrijoje „Debesų žemėlapis“, kai kur verčiama kaip ‚Debesų atlasas“, garso takelis. 2012 metais pasirodęs filmas daug kam patiko, nors kino kritikai jį priėmė gana „drungnai“, bet kokiu atveju, filmas išties puikus ir įsimenantis kaip ir „Debesų atlaso sekstetas“. Toji, atrodo, nereikšminga scena, kai aktorė Halle Berry į rankas muzikos įrašų parduotuvėje paima neišskirtinę plokštelę ir staiga tiek jos sąmonėje, tiek visame filme nutiesiama aiški persikūnijimų grandininė struktūra. Išties jaudinantį momentą užpildo šis puikus, subtilus, švelnus ir visoks kitoks garso takelis, kuriuo šiandien ir noriu su Jumis pasidalyti:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Keith Urban - "Blue Ain't Your Color" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Dar viena daina paskutiniosiomis dienomis manęs nepaliekanti ramybėje yra dabartinio aktorės Nicole Kidman vyro dainininko Keith Urban (g. 1967) daina „Blue Ain‘t Your Color“ – ritminga, lengva ir kartu turinti nuotaikingo baro ir country stiliaus prieskonių daina.

Naujosios Zelandijos atlikėjas savo karjerą pradėjęs 1991 metais, kada savo lėšomis išleido debiutinį albumą. Po to persikėlė į JAV ir tik nuo 1999 metų pradėjo vėl aktyviai reikštis muzikos srityje. Šį atlikėją dažnai regime spaudoje dėl N. Kidman ir dėl antraščių apie jo priklausomybas narkotikams, kuriuos jis, padedamas garsiosios žmonos, įveikė. Šiuo metu atlikėjas dirba televizijoje „American Idiol“ vienu iš teisėju ir per savo karjerą jau išleido devynis solo albumus. Daina „Blue Ain‘t Your Color“ (Mėlyna ne tavo spalva) yra vienas ryškiausių paskutiniųjų trejų metų K. Urban muzikinių hitų, pasirodžiusių 2016 metais. Country stiliaus daina iškopė į pirmąsias pozicijas Amerikoje ir Kanadoje. Amerikoje – dukart platininis, Kanadoje – platininis.

Šįkart pasiklausykime nuotaikingos ir melodingos dviem „Grammy“ apdovanojimams nominuotą dainą. Kas žino, gal ir Jums suteks šiokią tokią nostalgiją:

Žodžiai / Lyrics

"Blue Ain't Your Color"

I can see you over there
Staring at your drink
Watchin' that ice sink
All alone tonight

And chances are
You're sittin' here in this bar
'Cause he ain't gonna treat you right
Well, it's probably not my place
But I'm gonna say it anyway
'Cause you look like
You haven't felt the fire
Had a little fun
Hadn't had a smile in a little while
Baby

Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color

I'm not tryna
Be another just
Pick you up
Kinda guy
Tryna drink you up
Tryna take you home
But I just don't understand
How another man
Can take your sun
And turn it ice cold

Well, I've had enough to drink
And it's makin'
Me think that I just might
Tell you if I were a painter I wouldn't change ya
I'd just paint you bright
Baby

'Cause blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color, no,no no
Mmm. It ain't your color, baby

Mmm, baby.

Blue looks good on the sky
Looks good on that neon buzzin' on the wall
But, darling, it don't match your eyes
I'm tellin' you
You don't need that guy
It's so black and white
He's stealin' your thunder
Baby, blue ain't your color
Blue ain't your color

Mmm. No, no, baby
Come here, baby
Lemme light up your world

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Céline Dion - "That's The Way It Is" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šioji kanadiečių atlikėjos Celine Dion daina „That‘s The Way It Is“ kelios dienos kaip be perstojo skamba mano galvoje. Paprastutė daina gal kai kam atrodo net neverta dėmesio, bet kartais paprastume galime išgirsti kokią nors aukštos akimirkos frazę, kuri tave verčia kažin kaip keistai ar net pakylėtai pasijausti. Galbūt panašiai ir su šia daina, kuriai iš esmės anksčiau niekada nesimpatizavau, o dabar – bats! – ir šiandien suskamba visiškai kitaip.

Pirmąkart šį lengva pop daina pasirodė 1999 metais lapkričio mėnesį, pasirodžiusiame rinktinėje geriausių Celine Dion dainų albume kaip naujasis garso takelis ir pagrindinė šio albumo reklaminė daina su vaizdo klipu. Daina sulaukė komercinės sėkmės ir vos tik pasirodžiusi buvo parduota singlo pavidalu puse milijono tiražu. Singlas tapo auksiniu tokiose šalyse kaip Australija, Belgija Vokietija. Platininiu – Švedijoje.

Na, o aš tikriausiai sutiksiu su muzikos kritikais, kurie sakė, kad tai pop muzikos grynuolis, skleidžiantis lengvą šventišką gyvenimo džiaugsmo ir pozityvumo nuotaiką. O mums gi pozityvumo paskutiniu metu, manau, labiausiai ir reikia mokytis priimti per paprastus dalykus.

Pasiklausykite ir pasižiūrėkite vaizdo klipą:

Žodžiai / lyrics

"That's The Way It Is"

Mmm, yeah

I can read your mind and I know your story
I see what you're going through, yeah
It's an uphill climb, and I'm feeling sorry
But I know it will come to you, yeah

Don't surrender 'cause you can win
In this thing called love

When you want it the most there's no easy way out
When you're ready to go and your heart's left in doubt
Don't give up on your faith
Love comes to those who believe it
And that's the way it is

When you question me for a simple answer
I don't know what to say, no
But it's plain to see, if you stick together
You're gonna find a way, yeah

So don't surrender 'cause you can win
In this thing called love

When you want it the most there's no easy way out
When you're ready to go and your heart's left in doubt
Don't give up on your faith
Love comes to those who believe it
And that's the way it is

That's the way it is

When life is empty with no tomorrow
And loneliness starts to call
Baby, don't worry, forget your sorrow
'Cause love's gonna conquer it all, all

When you want it the most there's no easy way out
When you're ready to go and your heart's left in doubt
Don't give up on your faith
Love comes to those who believe it
And that's the way it is

When you want it the most there's no easy way out
When you're ready to go and your heart's left in doubt
Don't give up on your faith
Love comes to those who believe it
And that's the way it is

That's the way it is
(that the way it is)
That's the way it is, babe
(that the way it is)

Don't give up on your faith
Love comes to those who believe it
And that's the way it is.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Eckhart Tolle apie protą, ego ir teisingumo įsitikinimą

Sveiki,

Beskaitydamas E. Tolle knygą „Naujoji žemė“ negaliu nepasibraukti kai kurias svarbias eilutes ir nepasidalyti su Jumis. Vienas iš tokių citatų yra tikriausiai susieta su manimi pačiu. Juk taip dažnai jaučiuosi tiesiog iš pagrindų teisus ir tuo net neabejoju, tačiau, kaip sako E. Tolle, tai tėra ego ir proto sudaryta galimybe patikėti teisingumu kaip įsitikinimo iliuzija.

Juk taip dažnai ir būna, kad besijausdami teisūs imame kitus jeigu ne niekinti, tai bent žiūrėti iš aukšto, jausdamiesi viršesni. Iš esmės taip ir veikia ego – per savivertės stiprinimą materialiais arba įsitikinimų būdais. Būti teisiu, kai esi sąmoningas, nebėra jokios prasmės, nes toji teisuolio įrodinėtojo pozicija tėra tik iliuzija, sukurta tapatybės dalis, kuri nutolina žmogų nuo jo esmės.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Osho apie kūrybos procesus ir jausmą (kūrybingumas, kūrybiškumas)

Sveiki,

Šįkart dalijuosi indų dvasininko ir išminčiaus Osho (1931-1990) citata iš knygos „Kūrybiškumas: vidinių galių išlaisvinimas“. Šio mokytojo mokytojas jau plačiai pasklidęs po pasaulį, daug mokslo darbų ir žinių išversta ir į lietuvių kalbą. Žiūriu, kad jo mintys apie kūrybą absoliučiai nesikerta su kitomis dvasinėmis žiniomis.

Puikiai žinau, ką reiškia „įkristi“ ir pasiduoti kūrybiniam darbui, kai prarandi save, o po to visko jautiesi kažin koks ištuštėjęs, netgi ne visai patenkintas galutiniu rezultatu, tačiau teisingai sako Osho, kad visgi kūrybiškuosius žmones vedžioja aukštesnioji jėga, todėl natūralu, kad toms jėgoms pabaigus darbą, lieka šioks toks slogutis, bet ir tuo dievišku slogučiu galima mėgautis. Mėgautis kiekviena akimirka čia ir dabar.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tyli aistra" / "A Quiet Passion"

Sveiki, skaitytojai,

Matyt, buvo tik ir laiko klausimas, kada bus sukurtas biografinis filmas apie devynioliktojo amžiaus amerikiečių poetę Emily Dickinson, nes tikriausiai beveik visiems visuomenės veikėjams amerikiečiai ir britai turi pastatę po filmą. Kitą vertus man mažai žinančiam apie E. Dickinson asmeninį gyvenimą, labai knietėjo pasižiūrėti filmą „Tyli aistra“ (angl. A Quiet Passion) (2016), kuris iš esmės aprėpia poetės paauglystės ir paskutinio gyvenimo dešimtmečio epizodus.

Gyvendama pasiturinčioje šeimoje, kaip ir daugelis to meto moterų, ji turėjo išsilavinimą, mėgo knygas, ypač poeziją, todėl pati ją rašė. Per savo gyvenimą ji parašė 1800 eilėraščių, tačiau jai pačiai esant gyvai, publikuoti tebuvo viso labo 11 eilėraščių ir tie patys spaudoje smarkiai sukritikuoti. Iš esmės filmo laikotarpis moterims kūrėjoms nebuvo dėkingas, kadangi karalienės Viktorijos epochoje iš moterų buvo tikimasi tik keletą dalykų – pamaldumo, siuvinėjimo, vaikų gimdymo, o E. Dickinson neatituko visų šių reikalavimų, todėl namuose dažnai konfliktuodavo su pamaldžiuoju tėvu, tačiau neatrodo, kad ji turėjo itin grubius santykius su šeima.

„Seksas ir miestas“ žvaigždė Cynthia Nixon atliko vyresniosios Emily Dickinson vaidmenį išties nepriekaištingai. Apskritai tokios biografinės juostos labai dėkingos aktoriams, nes per jas galima išreikšti savo aktorinį meistriškumą. Filme netrūksta subtilumo, laikmečio ženklų, karalienės Viktorijos atmosferos. Filmas itin poetiškas, tarp scenų „pripumpuotas“ cituojamų poetės eilių, todėl retkarčiais primena filmą „Švytinti žvaigždė“ (2009) apie romantinės epochos britų poetą J. Keats. Kad ir kaip besimėgaučiau „Tylios aistros“ stebėtinai gera vaidyba, subtiliomis detalėmis, E. Dickinson perteikta kasdienybe, laikmečio epocha, visgi laužiau galvą, o kuo šis filmas man įdomus siužetiškai? Ką jis man atskleidžia apie poetę, ko nebūčiau žinojęs ar matęs kine? Visgi pasigedau asmeninės istorijos intrigos, kažko, dėl ko iš tikrųjų verstų mane jaudintis dėl filmo veikėjų, nes dabar visgi filmas praplaukė subtiliai, gražiai ir dailiai, tačiau didesnio peno apmąstymams man nepaliko, todėl filmą priimu tiesiog kaip E. Dickinson asmenybės atminimo įprasminimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Eckhart Tolle "Naujoji žemė", Amor Towles "Aristokratas Maskvoje", Didysis Šekspyras

Sveiki,

Šiaip ezoterinės literatūros beveik nebeskaitau, tačiau jaučiu, kad šiuo metu reikia perskaityti Eckhart Tolle knygą „Naujoji žemė“, kurią išleido leidykla „Mijalba“. Šią knygą labai rekomendavo Ieva Žigonė, pavadindama ją netgi savotiška šių laikų Biblija, kadangi joje glūdi iš esmės visas sėkmingo, laisvo ir gausos gyvenimo paslaptis. Taigi skaitysime ir žiūrėsime, kaip čia bus.

Dalijuosi ir Amor Towles nepamirštamu romanu „Aristokratas Maskvoje“, kurios niekaip negaliu užmiršti. Išties rafinuotas ir gurmaniškas skaitymas garantavo, kad ši knyga įstrigs ilgam. Na, ir žinoma, fantastiškas Šekspyro leidimas, vien dėl kolekcijos galima turėti namuose.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užkandinė "Parakas" / "The Spitfire Grill"

Sveiki,

Vienas kinomanas primygtinai rekomendavo pažiūrėti filmą „Užkandinė „Parakas“ (angl. The Pitfire Grill) (1996) kaip vertą dėmesio filmą. Ką gi, kaip tik buvau nusiteikęs gerai kino juostai, tačiau prisipažinsiu, kad nebuvo lengva įsijausti į filmą, kurį, pasirodo, kažkada vaikystėje probėgšmais visgi buvau matęs...

Istorija pasakoja apie jauną merginą, išleistą iš kalėjimo ir bandančią mažame miestelyje atsistoti ant kojų. Iš esmės tai ganėtinai šviesi istorija. Miestelio žmonės, turintys savo įsitikinimus ir prietarus, ne visada gražiai elgiasi su atvykėliais, tačiau merginai, regis, ne miestelėnai tampa rakštimi ir ne praeities nuodėmės, bet noras padėti užkietėjusiai užkandinės „Parakas“ senei parduoti užeigą. Pamažu žiūrovai supranta, kodėl šioji mergina kalėjo ir kodėl ji yra tokia, kokia yra... Iš esmės tokius filmus apie žmones, kurie po kalėjimo nutaria viską pakeisti ir pradėti gyvenimą iš naujo, labai mėgstu, šioji istorija turi išties neprastą scenarijų, lėtą 90-ųjų pasakojimo manierą, pritaikytą kaip šiek tiek moralizuojantį ir mokantį žiūrovą tam tikrų vertybių ir supratimo apie žmogaus klystkelius.

Kitą vertus galbūt to aštrumo šiame filme ir pristigo, viskas šiek tiek neįtikėtina, pavyzdžiui, miškuose gyvenantis benamis (beveik žiemos metu!) kažkokioje neaiškioje iš šakų suręstoje užuovėjoje – kaip jis iškenčia lietų ir visą kitą? Kitą vertus graži istorija apie pasiaukojimą ir atlaidumą, nors istorija ganėtinai pasaldinta, visgi kiek netikėta filmo atomazga mane nustebino, nes pagal viso filmo sąrangą, atrodė, kad viskas pasibaigs kaip Volto Disnėjaus filmuose – visi ilgai ir laimingai gyvens. Visgi filme būta gerų momentų, pavyzdžiui, pagrindinės veikėjos prisipažinimas apie praeitį bažnyčioje, tačiau visgi tam tikruose įvykiuose pasigedau elementaraus subtilumo ir tikrumo. Manau, filmas tikrų žiūrėti šeimai su paaugliais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela  

Visuotinis mokytojų streikas: Jurgita Petrauskienė toliau nepripažįsta savo klaidų

Sveiki,

Šiomis dienomis vyksta mokytojų streikas ir daugelis mokyklų dirba ne visu pajėgumu arba pluša vien tik administracija. Teko paskaityti ir matyti Švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės interviu. Baisu cinizmas, kai atkalta retorika bandoma tiesiog viską gražiai užglaistyti, nuslepiant bet kokią tiesą ar problemą. Jeigu problema ignoruojama, tai jos nėra? Melagių ministrė.

Kaip žinia, Lietuvoje sudievinama tik vieninteliai dalykai – mokesčiai ir statistika. Nežinau, kokia šventa karvė toji statistika, bet ja visi tiki besąlygiškai išsižioję. Aš net iš kambario neišeidamas tą statistiką galiu parašyti ir platinti per visus galus kaip tiesą, pavyzdžiui, mokytojams vidutiniškai pakilo alga net 117 eurų! Štai tokias ministerija paleidžia skaičius per portalų antraštes ir problemos kaip nebūta. Skaičiai meluoja, Petrauskienė meluoja ir nė velnio taip nėra. Nė vienam mano pažįstamam mokytojui dėl etatinio apmokėjimo modelio nepakilo atlyginimas, priešingai – kai kam sumažėjo. Kilo tik tiems, kurių krūvis padidėjo pagal senąjį modelį, nes dalis pedagogų neapsikentę išėjo iš darbo. Žinoma, ministerija vėlgi savo statistiką: juk išėjo tik pensijinio amžiaus pedagogai ir tų vos keliolika per visą Lietuvą. Iš kur jie gauna šiuos skaičius? Išeina net jauni, vos padirbę pedagogai, nes matosi, kas dedasi...

Ir dabar šis streikas, kuriame iš esmės ginama mokytojų garbė, o ministrė kaip vapsva tikina, kad nė vienas mokytojas nestreikuoja dėl atlyginimo, o tik dėl etatinio modelio, supraskite ir vėl, kad ne atlyginime yra mokytojų garbė. Ir vėlgi tas cinizmas, kad viskas yra labai gerai, mes čia patvarkysime tą etatinį, o algų gi nekelsime. Kur tie 17 milijonų, išmesti į balą, kad, cituoju „mokytojas turi žinoti, už ką gauna atlyginimą“. 17 milijonų mokesčių mokėtojų pinigų už tą modelį, kad „žinotų“? Nes gi 10 ir 20 metų dirbdamas mokykloje mokytojas nežino, už ką gauna algą? Moterie, ant kokio skruzdėlyno šiąnakt varteisi? Vien tai jau yra absurdas. Būtų geriau padidinę mokytojams pamokos įkainius ir nors kiek pakilęs atlyginimas, o dabar sukrušo šiuos milijonus kažkokiai neveikiančiai sistemai, sukiršino mokytojus, sugriovė viską, ką tik begalėjo – ypač pasitikėjimą tarp bendradarbių. Žodžiu.

Šaunuoliai tie mokytojai, kurie jaučia orumą ir prasmę streikuodami. Nesvarbu, kokie ten punktai išvardyti dėl streiko reikalavimų, visų pirma, streikuojama dėl orumo, nes šitoks žeminimas vaikų ir tautiečių akivaizdoje, kai mokytojai naršo po nukainuoto maisto skyrių ir žvalgosi, kad nepamatytų koks mokinys, yra gėda visai Lietuvai, jau nešneku apie Jurgitą Petrauskienę, kuri absoliučiai nesuvokia padėties rimtumo arba jos smegenys perkaitino oranžiniai plaukų dažai ir ji jaučiasi fėja, nors iš šalies tebėra ta pati Baba Jaga.

Jūsų Maištinga Siela