Sveiki,
Pernai
per „Kino pavasario“ festivalį pagrindinėje programoje būta labai daug LGBT
tematikos filmų, šiemet jų kur kas mažiau ir jų seansų mažiau, tačiau vieną
visgi nusprendžiau pasižiūrėti ir tai buvo prancūzų režisieriaus Camille
Vidal-Naquet „Laukinis“ (pranc. Sauvage) (2018). Tai vienas iš tų filmų
(kažkodėl būdinga LGBT prancūzų kinui), kada pasakojama apie gėjus per
prostitucijos ir socialinio dugno patirtis, smarkiai veikiant kūniškai
homoerotikai, kuri nelabai kuo susijusi su meile...
Pasakojimo
centre – 22 metų vaikinas Leo, gyvenantis nelegaliai uzurpuotuose butuose,
įsimylėjęs kolegą, irgi dirbantį už pinigus. Filmas apie jo kasdienybę tarp
bandymo „prisigrandyti“ meilės ir jo darbo. Visąlaik, kol žiūrėjau ypač
intymiai ir atvirai rodomus aktus su senais pasiturinčiais prancūzais,
galvojau: Dieve, koks siaubingas tas darbas yra prostitucija. Čia tu dar
jaunas, pritrauki klientus, o po kelerių metų tu tiesiog jau žaizdotas mėsos
kalnas, į kurį niekas nebenori žiūrėti, nes esi tiesiog pernelyg nušašęs... Čia
galima prisiminti Vilniaus stoties prostitučių likimus. Taigi, mūsų herojus
suserga plaučių liga, bet nesiliauja tikėjęs ir gyvenęs savu ritmu, nes nieko
daugiau už savo gyvenimą jis nebeturi. Tai iš esmės hipiškai žavu, iš kitos
pusės ta laisvė priveda prie tokio baisaus skurdo, kad nieko nebelieka – tik kelios
minutės dangaus, gulint palei upę ant žolės su cigarete tarp lūpų...
Filme
gausu nuogybių. Toli gražu iki erotikos, toji nuogybė tokia natūrali, o kūno
genitalijos, švystelėjusios kadruose dažnai tampa kaip papildoma ranka –
tiesiog darbo įrankis. Visoje toje kūniškoje kasdienybėje, kai žmogus dirba su
kūnu ir neturi aistros, tik dėl to, kad reikia, veriasi toks savaime
suprantamas gailestis – „antierotika“.
Patiko,
kad filmas „gyvas“, be patetikos, nufilmuotas tarsi iš realaus gyvenimo,
nekomponuojant jokių perdėtų scenų su kulminacijomis ir atomazgomis, atsisakant
daugybės klišių, patetikos ir pramoginio kino raiškos. Tarsi gatvinio
prostituto dienoraščio ištraukos, todėl kai kurios scenos glumina, bet tas
suglumimas iš esmės yra toks sveikas ir įdomus, nes kine dažniausiai erotika
funkcionuoja kaip estetika arba aliuzija į romantiką. Filmas man priminė keletą
LGBT temos panašaus stilistikos prancūzų filmus. Visų pirma „Vaikinai iš Rytų“ –
irgi rodytą Kino pavasaryje. Taip pat „Nepažįstamasis prie ežero“. Visi trys
filmas (įskaitant ir šį) kalba apie vyrų prostituciją kaip apie darbą, kuriame
prarandama tam tikra moralinė ir dvasinė riba, bet visada vienokiu ar kitokiu
būdu parodoma, kaip ilgimasi meilės.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų
vidurkis: 78/100
IMDb:7.1
Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą