Filmas: "Vagiliautojai" / "Manbiki kazoku" / "Shoplifters"

Sveiki,

Tai jau trečiasis žinomo japonų režisieriaus H. Koreeda mano matytas filmas ir jis tikriausiai yra pats geriausias jo darbas. Filmas „Vagiliautojai“ (japon. Manbiki kazoku) (2018) Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Auksinę palmės šakelę. Žiūrint filmą, nesunku įvardyti tas priežastis, kodėl jam paskirtas šis apdovanojimas.

Iki tol teko matyti jo filmą „Stebuklas“ ir „Koks tėvas, toks ir sūnus“, kurie taip pat buvo pristatyti Kino pavasaryje. Jau ankstesniuose darbuose galima įžvelgti, kaip režisieriui svarbūs šeiminiai santykiai, dažnai komplikuoti, tačiau visada turintys pačių netikėčiausių gyvenimiškų išeičių. Panašiai ir „Vagiliautojuose“, kuriame vaizduojama japonų šeimynėlė, gyvenanti amoralų gyvenimą, tačiau išlaikanti bendražmogiškąsias vertybes, o svarbiausia – formuojantys šeimos apibrėžimo esmę. Lyginant su praėjusiais filmais, šis atrodo labiau išplėtotas, dinamiškesnis ir kiek įdomesnis, kadangi vaizduoja tam tikrus amoralius dalykus – vagiliavimą, vaikų nusisavinimą, palaikų išniekinimą...

Jeigu filmo pradžioje kirbėjo mintis, gal visgi filmas šiek tiek ir prašovė, tačiau greitai jis tapo toks įtraukiantis, kaip tie serialai, kurie atrodo, galėtų niekada nesibaigti. Lengva šiame filme pasijusti atskiro socialinio gyvenimo ne tik stebėtojais, bet ir pradėti su jais tapatintis. Žiūrėk, net nepajauti, kad vienas veikėjas ima ir patinka labiau už kitą... Taip nutinka todėl, kad rodos, iš pažiūros nerealiame scenarijuje atsiranda gyvenimiškos kibirkšties t. y. gerų, šviesių, pozityvių ir čia pat nepateisinamų, piktų ir skaudžių dalykų balansas. Kaip ir gyvenime, taip ir šiame filme nesunku įsijausti į šios gaujos nuotaikas, pavyzdžiui, kelionę prie jūros ir čia pat ištikusias nelaimes.

Nors filmas ir šviesus, bet galiausiai finale suveikia dieviškasis teisingumo principas – amoralistams atseikėjama nelaimėmis ir nesėkmėmis. Gal dėl to ir liūdna, kad tai lyg ir klišė, bet kartu paliudija ir realius gyvenime esančius sukčius, kurie anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūva. Ir nė velnio, atrodo, jie nesielgia iš blogos valios, netgi turi auksinę širdį iki tam tikros akimirkos, kai reikia gelbėti savo kailį... Ir dėl to, kad yra toji išdavikiška riba, kada gelbėji save, o ne vaiką, tai ir liudija, kokie mes visi esame ne superdidvyriai (kuo ir skiriasi filmas nuo daugelio Holivudinio filmo), o žmogiškosios prigimties.

P. S. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris manęs paklausė, ar man patiko filmas. Atsakiau, kad labai. Ji pasakė, kad ją filmas šokiravo, nes neįsivaizduoja, kad jį galėtų žiūrėti koks dvylikametis. Nutylėjau, kad filmas skirtas suaugusiems ir kad kinas apskritai neprivalo pataikauti ir meluoti, kad gyvenimas yra vien tik gražus... Bet įsiminiau jos tą frazę: „sumokėčiau dabar tiek pat, kiek kainavo bilietas, kad šito filmo būčiau nemačiusi...“ Argi tai ne priežastis, kad šį filmą būtina pamatyti?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb:8.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela