Petras Cvirka. „Vaikų karas“ – labdaros ir paramos fondas
„Švieskime vaikus“: Vilnius, 2019 – 47 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Šiemet
per Vilniaus knygų mugę vaikų antplūdis, kurie graibstė knygas kaip karštas
bandeles. Prieš dešimtį metų kalbas apie popierinės knygos išstūmimą iš rinkos
ir atėjimą elektroninių knygų nepasitvirtino. Tiesa, knyga tapo prabangos preke
ir kai kurių perkama vien dėl estetinių interesų, tačiau yra tokių klasikinių
dalykų, dėl kurių nesiginčijama ir metai iš metų yra prieinama vis naujesnei
skaitytojų kartai, pavyzdžiui Petro
Cvirkos apsakymas Vaikų karas, kuris šiemet buvo
išleistas labdaros ir paramos fondo Švieskime
vaikus net 15 tūkstančių tiražu, kai tuo tarpu nauja lietuvių autoriaus
knyga retai beišleidžiama 2 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Apsakymas
Vaikų karas parašytas XX amžiaus
pirmojoje pusėje, todėl istorijoje pilna laikmečio ženklų – skurdus apavas, pradžios
mokyklos turi krosnis, mokiniai pertraukų metu žaidžia sniego mūšį, o ne įnikę
į išmaniuosius telefonus. Visgi kūrinį labai lengvai paskaitytų koks dabarties trečiokas
ar penktokas ir nemenkai galėtų papasakoti apie tas pačias bendražmogiškas vertybes,
kurios ir P. Cvirkos laikais ir šiandien vis dar tebėra aktualios. Jeigu užgavo
– širdį vis tiek sopa, nesvarbu, kurioje epochoje gyvena žmogus, jeigu jis
gyvas, vadinasi, jis reaguoja, o reaguodamas daro sprendimus.
Pasakojimo
centre – trečiokas Mikė, kuris šiandien tikriausiai apibūdinamas kaip
kūrybingas hiperaktyvus vaikas, turintis problemų su dėmesio valdymu, tačiau,
kaip ir daugelis vaikų, turi gerą širdį, tik nemoka to gerumo parodyti, nes visuomenė
grįsta konkurencingumu. Norėdamas visada išlikti tarp lyderių ir „susišluoti“
dėmesį, Mike krečia eibes – tąso klasės draugus, peiliu skaptuoja užrašus ant
suolo ir kt. Klasėje jis turi draugą Juozapėlį – silpną kalvės sūnų, kuris per
metus smarkiai išauga ir ūgiu pralenkia Mikę. Šis pajutęs fizinį susilpnėjimą
ir pranašumo praradimą, kimba prie Juozapėlio, bandydamas aplinkai primesti
savo lyderystę. Rašytojas remiasi paprasta vaiko psichologija, ypač berniukų,
kurie per valdančiojo jėgą suvokia pelnysiantys pripažinimą. Panašių niuansų
galima rasti ir Vytautės Žilinskaitės apysakoje Kintas (2008), kada savo menkumo nepripažįstantis berniukas žūtbūt
kovos iki paskutiniųjų, nors akivaizdžiai matosi, kad jis pasmerktas
pralaimėjimui. Orumas ir garbė yra berniukui svarbiau už bet kokią minkštumo,
švelnumo ir draugystės svarbą, nes tik kovojantis ir nepasiduodantis
nepripažįsta pralaimėjęs. Toks tas Mikė, kai užsipuola Juozapėlį ir pralaimi be
pralaimėjimo.
Maža
knygelė apie draugystės išbandymą, kokį daugelis vaikų ir paauglių išgyvena
vienokia ar kitokia forma. Petras Cvirka nepaprastai pedagogiškas ir teisingas.
Ilgą laiką mokytojas baudė Mikę už jo piktadarybes, tačiau ateina metas, kada
mokytojas nebebaudžia neklaužados, o pasako lemtingus žodžius, kurie atrakina
spyną į Mikės „geros širdies“ vartus, dabar, kažin, kokio autoriteto turėtų
būti mokytojas, kad vien keliais sakiniais pravirkdytų mokinį: „Mikutis neturi geros širdies. Jis stumia ir
kumščiuoja kiekvieną už save silpnesnį. Aš nesakau, gal jis to nenori padaryti,
bet jis taip daro. Mikė nelaimingas. Vaikai, padėkime jam... Jeigu jis jus
nuskriaus, nepykite, nesipriešinkite ir nusišypsokite jam. Pažiūrėsime, argi jau
Mikė visai toks blogas vyras! (p. 19)“.
Petras Cvirka
Būti
tikru vyru – Mikės ir visų berniukų siekiamybė, o pasakotojas ne kartą mini
vyriškumą kaip pačią svarbiausią siekiamybę. Nors apysakoje to neatskleidžiama,
tačiau vyriškumo konotacija šioje istorijoje yra susijusi su gebėjimu elgtis
teisingai, išlikti sąžiningu, padėti silpnesniam ir su brutalumu ir konkurencingumu
(kas irgi klasikinės vyriškosios savybės) nėra sietina – tai irgi pedagogiškoji
P. Cvirkos laikysena.
XX
amžiaus pirmojoje pusėje vaikų literatūros nebuvo tiek jau ir daug, o viskas,
kas parašyta, įskaitant ir Jono Biliūno noveles ir apsakymus, turi vienokią ar
kitokią didaktinę ištarmę. Taip ir vaikų kare: „Rankos jums duotos ne tam, kad jūs pastumtumėt mažesnį, pakeltumėt
akmenį prieš draugą, neteisingai prisiektumėt. Jūsų rankos laiko jūsų gyvenimą,
su jomis statysite savo ateitį. Jos turi padaryti didelius ir kilnius darbus!
(p. 39)“. Šiaip esu nuomonės, kad nereiktų visomis keturiomis bėgti nuo
didaktinių tekstų, sakyčiau, netgi labai sveika ir sąmoninga paskaityti tokį
atvirą pamokymą, kuris per veikėjų klaidus sprendimus gali sujaudinti jaunąjį
skaitytoją. Šiaip ar taip juk literatūra iš dalies apsiima formuoti vaikų
vertybinį ir moralinį spektrą.
Petras
Cvirka lakoniškai kuria mizanscenas, tačiau nepraranda meninių tekstų savybių. Pavyzdžiui,
viena dinamiškiausių scenų apie sniego mūšį jis vartoja daug vaizdingų veiksmažodžių
ir palyginimų: „Ketvirtojo skyriaus
dičkiai jau peržengia į antrokų ir trečiokų mūšio plotą ir be jokio
pasigailėjimo prausia, valgydina šaltu dangaus cukrumi (p. 30)“. Arba toks
keistas, bet itin vaiko kūrybišką mąstymą atskleidžiantis vaizdelis: „Mikė parodo Juozapėliui vieną žalmargę
karvę, kuri panaši į žemėlapį, ir karvės šone jis matąs Viduržemio jūrą (p. 16)“.
Bambantiems,
kad tarpukario lietuvių literatūra nebeatliepia šiuolaikinio pasaulio ir vaikų
mąstysenos ir jau nebeverta skaityti nei P. Cvirkos, nei Biliūno su Žemaite,
nes vaikas net nebeįsivaizduoja, kas, pavyzdžiui, yra „akėčios“, manyčiau, kad Vaikų karas yra absoliučiai mokyklinio
turinio ugdomoji literatūra, kuri yra nemari. Užbaigdamas pacituosiu vaikų
literatūros tyrinėtojo Kęstučio Urbos mintį, kurią jis parašė, kalbėdamas apie
Vaikų karą: „Tikroji, vertingoji
literatūra gana dažnai vaizduoja tai, kas žmogaus gyvenime yra amžina, nesusiję
su konkrečiu istoriniu laiku (p. 44)“.
Jūsų
Maištinga Siela
Sveiki kiek puslapiu knyga Vaikų karas?
AtsakytiPanaikinti48
Panaikinti11
Panaikinti48 psl
AtsakytiPanaikinti