Spektaklis: "Akmenys jo kišenėse" režisierius Gytis Padegimas

Sveiki,

Režisierius Gytis Padegimas pastatė airių dramaturgės Marie Jones pjesę „Akmenys jo kišenėse“. Tiesą sakant, eidamas į šį spektaklį kažin ko nesitikėjau ir net nelabai domėjausi apie pjesės turinį. Tenka pripažinti, kad pjesės turinys apie savižudį Šoną gana banalus. Filmavimo aikštelėje vykstanti drama tarp žinomos aktorės ir ją įsimylėjusio vieno iš pagrindinių veikėjo atrodytų išvis net banali. Siužetas laikosi ant dviejų plaukų: meilės siekimas ir šalia įvykusi tragedija. Žinoma, galima analizuoti kino industrijos „nesiskaitymą“ su antrarūšiais aktoriais kaip vienų asmenų iškilimą, o kitų sumenkinimą ir apie airių tautines ypatybes ir savivertę, tačiau tai liko antrame pasakojimo plane.

Jeigu ne Gyčio Padegimo režisūra ir dviejų šaunių aktorių Jono Baranausko ir Vytauto Gasiliūno staigios ir dinamiškos transformacijos, tikriausiai iš tos pjesės medžiagos ne kažin ką ir išgliaudytum. Spektaklis dar kartą parodo, kaip teatras galingai gali iš „šūdelio“ padaryti paauksuotą klozetą. Du aktoriai sukuria tiek vaidmenų, kad netrunka laikas prabėgti, stebint, kaip jie laksto ir naudodami kokią nors vieną atributą staigiai persiorientuoja į personažą. Dinamiškas, jaunatviškas spektaklis, kaip karvė tampa kino prekiniu ženklu išties juokinga. O kai kurie personažai, ypač aktorių įkūnyti moteriški ir LGBT vaidmenys išties kelia šypsnį, tad spektaklis apie kino pramonės pašonėje susinaikinusį žmogų tampa dar ir tragikomedija, kurią smagu stebėti.

Apibendrinęs pasakyčiau, kad visumoje spektaklis, kad ir dinamiškas, kad ir pareikalavęs iš aktorių nemažai prakaito, mano manymu, vis tiek išlieka gana vidutiniškas ir iki visiško stogo nunešimo trūko gal ir stiprios medžiagos, gal dar kažin ko. Visąlaik neapleido manęs jausmas, kad stebiu kažin kokį ne G. Padegimo sustatytą spektaklį, bet tiesiog gabių studentų baigiamąjį darbą. Pastangos žvėriškos, tačiau visumoje pati linija gana paviršutiniška. Nepaisant to, smagu, kad pamačiau.

Jūsų Maištinga Siela