Graham Swift. „Motinų sekmadienis“ – Vilnius: Baltos
lankos, 2019 – 128 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
„Na, tai kas gi vis dėlto yra tas tiesos sakymas? Jiems visada
tenka paaiškinti net paaiškinimus! Bet kuris jos vertas rašytojas juos vadintų,
viliotų, vestų sodo takeliu. Netgi tai, kad jus kur, nėra akivaizdu? Tai reiškia
būti ištikimam pačiai gyvenimo esmei, tai reiškia bandyti pagauti, nors visada
nesėkmingai, patį buvimo gyvam jausmą. Tai reiškia rasti kalbą. Ir tai reiškia
būti ištikimam faktui, kuris juk peršasi savaime, kad daugelio dalykų gyvenime
– ak, kur kas daugiau, nei mums atrodo, – nepavyks paaiškinti niekada (p. 126-127).“
Štai
tokiomis skaitytoją į aklavietę nuvedančiomis eilutėmis ir baigiasi įstabus
britų rašytojo Graham Swift (g.
1949) romanas Motinų sekmadienis (angl. Mothering Sunday), originalo kalba
pasirodęs 2016 metais. Dar nebaigus skaityti kūrinio, jau galvoje sukosi
sukurtas posakis: „ne romanas, o orgazmas“. Tokį begalinį malonumą patyriau
skaitydamas šį juvelyrinį, kruopščiai parašytą romaną apie paskutinę 1924 m.
kovo mėnesio sekmadienį, kada tradiciškai visoms tarnaitėms yra skiriamas
laisvadienis, kad jos galėtų aplankyti savo motinas. Kažkas panašaus į mūsų mamos
dieną gegužės mėnesį.
Pasakojimo
centre iš įvairių laiko perspektyvų istoriją pasakojanti ir įvairiais pasakotojo
balsais varijuojanti našlaitė tarnaitė Džeinė Ferčaild, kuri užmezgusi romaną
su aristokratišku Polu Šeringemu nugyvena ilgą laisvadienį – slapta nuvažiuoja
į jo namus, permiega ir grįžta namo, apmąstydama savo jausenas, būsenas, socialinę
padėtį, įsivaizduodama ir perkurdama scenas...
Jau knygos
viduryje, kai Polo išeina iš namų, jau tada galima nujausti visos šios
istorijos tragediją, tačiau tai visgi neatėmė malonumo mėgautis autoriaus
subtiliu pasakojimo stiliumi. Sakyčiau, G. Swift šis romanas parašytas veikiant
senosios gerosios Marcel Proust literatūrinės mokyklos dėsniams – ilgi apmąstymai,
ištisa vienos scenos gyvenimiškoji filosofija, įvairūs žiūros „kampai“ leidžia
pasijusti „įmestam“ į lėtą gyvenimo tėkmę, apsimesti kartu su veikėjais, kad už
kampo netyko jokia tragedija, o pasirūkimas lovoje su meilužiu primena Ievos ir
Adomo popietę Rojuje. Žavesys kasdienybės subtilybėse.
G. Swift kūryba lyginama su Virginios Woolf ir
tam tikrų stilistinių niuansų, netgi labai panašios problematikos išskleidimo
technikos esama – vienos dienos įvykių perspektyvų visuma, leidžianti apmąstyti
mūsų skubančio gyvenimo grožį. Gal todėl kiek romanas ir primena Ponią Delovėj, o tuo labiau tos pačios
vertėjos Emilijos Ferdmanaitės verstą V. Woolf romaną Tarp veiksmų. Panašų pasakojimo ritmą galima justi ir Kazou Ishiguro
Dienos likučiai arba – kiek netikėta –
ispanų rašytojo Javier Marias romanuose Tokia
blyški širdis ir Įsimylėjimai. Jeigu
nors vieną iš jų skaitėte, tada žinote, apie ką aš kalbu, manau, Motinų sekmadienis jums taip pat patiks!
Rašytojas Graham Swift.
98
metus nugyvenusi rašytoja Džeinė senatviškai šmaikštauja. Ji duoda abstraktų
interviu apie savo gyvenimą, ypač savo kilmę. Kaip per bėgančius dešimtmečius
ji iš vaikiškos (berniokiškos) literatūros skaitytojos tapo žymia rašytoja? Jos
pačios gyvenimas tarsi vienas didelis stebuklas ir viso to priežastis yra vienoje
lemtingoje praeities dienoje, kurioje fokusuojasi didžioji dalis pasakojimo. Laiko
šuoliai kaip bėgantis gyvenimas kuria tą sunkiai įvardijamą, bet tai, ką taip
mėgstu subtiliojoje literatūroje – nostalgiją prabėgusiam gyvenimui. Be didesnių
sentimentų, bet neprasdamas juslingumo ir kiek moteriško žvilgsnio – šiaip ar
taip pagrindinė veikėja moteris, turinti savitą mąstymo formą, – pasakoja gyvą,
apčiuopiamą ir kartu nuolat dėl laiko tėkmės nepagaunamą gyvenimo tikrovę.
Kaip
M. Proustas ilgai knaisiojosi po atminties labirintus, taip. G. Swift sukuria
įspūdį, kad nieko už tą kovo sekmadienio Džeinei nėra svarbesnio. Vėliau, jau
kūrinio pabaigoje, štrichais „perbėgama“ per Džeinės vėlesnius įvykius kaip tos
lemtingos dienos pasekmės trasą. Tai nuostabus vieno įvykio atoveiksmio gyvenimiškas
peizažas, kokį tikriausiai mes kiekvienas turime – savo ypatingas dienas,
kurios nulėmė tai, kas mes iš tikrųjų esame. Jeigu ne kovo sekmadienis, galbūt
Džeinė ir būtų likusi tik jautri tarnaitė Džeinė ir niekada netapusi rašytoja –
gyvenimas pilnas atsitiktinumų, kurių neįmanoma sveiku protu suvokti, jas
galima priimti tik širdimi kaip likimo (Dievo?) duotybę. Štai paskutinioji
romano pastraipa ir sako, kad didžioji dalis mūsų visų gyvenimo reiškinių
tiesiog nepaaiškinami.
Nors
romanas apie gyvenimo tėkmę, tačiau jame išryškėja kai kurie socialiniai
laikmečio dalykai. Ypač luomo ypatybės. Aristokratas ilgus šešerius metus tąsosi
su jauna tarnaite, kuri tik intymumo akimirką jaučiasi jam lygiavertė, tačiau
visąlaik neužmiršta, kas ji tokia yra. Tam tikri tapatybių vaidmenys tampa kūrybiškos
Džeinės mąstysenos akstinu, leidžiančiu į save žiūrėti kaip asmenybei, kuri
gali savo laisva valia peržengti socialines ribas: „Ir, apskritai, ar ji tebėra tarnaitė, dryksodama štai šitaip jo
lovoje? O jis ar šeimininkas? Tai buvo stebuklas, tobula nuogumo politika (p.
36)“. „O ką, jei našlaitės iš tiesų būtų vadinamos našlutėmis? O dangus būtų
vadinamas žeme. O medis – narcizu. Ar tai pakeistų tikrąją daiktų prigimtį? Arba
jų paslaptį? (p. 93)“.
Jausmų
ir būsenų romanas, bandantis apčiuopti atmintyje nykstančius faktus, juos perrikiuoti
laiko kintančioje perspektyvoje. Į tą ilgą ir įsimenamą kovo sekmadienį, motinų
sekmadienį, vienaip žiūrės septyniasdešimtmetė ir kiek kitaip
devyniasdešimtmetė Džeinė, nes laikas keičia praeities vertinimą. Galimas daiktas,
G. Swiftas norėjo sukurti iš įvairių Džeinės perspektyvų „susiūtą“ atminties
atlasą, kuris kaip atskiras kambarys, nuolat kinta pagal besikeičiančias XX
amžiaus dešimtmečių epochas. Nuostabus romanas, kurį skaitydamas pajauti pačią
aukščiausią beletristinės literatūros jėgą – pastangas pagauti nepagaunamą gyvenimo
akimirkos reikšmę.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą