Sveiki,
Dar
vienas meistrų filmas – turkų režisieriaus N. B. Ceylan‘o filmas „Laukinė kriaušė“ (truk. Ahlat Agaci) (2018) pristatytas šiemet „Kino
pavasario“ festivalyje. Ilgas, trijų valandų epinis pasakojimas apie ką tik
studijas baigusį jaunuolį, kuris grįžta į gimtąjį miestelį, kuriame jo tėvas
prasilošęs vietos pedagogas nuskurdino šeimą. Jis aplanko draugus, padeda tėvui
ir seneliui ūkyje kasti šulinį, tačiau pats svajoja išleisti savo rankraštį
pavadinimu „Laukinė kriaušė“...
Apie
ką šis filmas? Keliais sakiniais gal ir nenusakysi, nes kiekvienam žiūrovui
tikriausiai bus skirtingai r siužetiniai akcentai. Prieš kelerius metus matytas
to paties režisieriaus filmas „Žiemos miegas“, kuris buvo pelnęs Auksinę palmės
šakelę, irgi buvo lėtas, mąslus pasakojimas, suręstas iš kasdieniškų pasiplepėjimų.
Regis, režisierius ištikimas savo stiliui, tad ir „Laukinė kriaušė“ yra „plepus“
filmas. Nesunku pastebėti, kad tam tikros scenos turi savitą formuluotę – mini konfliktą,
kurį, regis, visada įplieskia pagrindinis veikėjas dėl savo įsitikinimų ir noro
primesti savo tiesą. Šituos pasiplepėjimus „užglaisto“ metafiziniai vėjų
šnaresiai, orkestrinis garso takelis, tapybiški Turkijos provincijos vaizdai ir
mistiniai sapnai. Būtent sapnai kelia daugiausia baimės dėl veikėjų likimo,
visi jie lemia mirties, neišsipildymo ir žlugimo nuojautas, tačiau pati filmo
pabaiga visgi apgauna ir pagrindinis veikėjas ima vėlei kasti savo šulinį,
aplenkdamas mirties kilpą...
Tai daugiaplanis
filmas, kurio centre – jauno žmogaus gyvenimo lūkesčiai, tai ir sudėtingi tėvų
santykiai, kartų kaita... Filmas nors ir plepus, konfliktiškas, bet jame kažin
kaip šalia tapybiškai pavaizduotos gamtos teka natūrali gyvenimo tėkmė. Filmas pilnas
gyvenimiškos filosofijos. Režisieriui pavyksta natūraliomis gyvenimiškomis
formomis išgauti tai, kas tikriausiai yra amžina, nes kol gyvuoja žmogus, tol
gyvuos ir jo troškimas išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį. Asmeniškai vertinu
šį filmą kaip labai įtaigų, teisingą, hipnotizuojantį ir atskleidžiantį
sukauptą žmogiškumo išminties lobyną. Koks turi būti vidumi turtingas, kad
galėtum pastatyti tokius filmus kaip „Trys beždžionės“, „Žiemos miegas“ ir šią „Laukinę
kriaušę“? Gurmanams būtina pamatyti.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų
vidurkis: 86/100
IMDb:8.3
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Ačiū už rekomendacijas, įsigijom bilietus
AtsakytiPanaikinti