Sveiki,
Ką
gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro,
neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas
į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas
simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas
įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo
poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria
artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai
tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į
koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje
įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti
nuo realybės, nepaisant sėkmės.
Iš esmės
didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai
viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję
nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota
žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks
parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios
nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia...
Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas
pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per
viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.
Asmeniškai
pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime
nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y.
jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių
atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki
serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai
geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo
nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi
prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.
Visgi
neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati
istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo,
tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų
teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi
filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink
mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra
viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų,
išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad
gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 62/100
IMDb:7.3
Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą