Knyga: Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda"

Eka Kurniawan. „Grožis lyg žaizda“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 456 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Šią knygą buvau nusižiūrėjęs dar tik tada, kai tik apie ją ėmė publikuoti leidyklos Kitos knygos tinklapis. Magiško realizmo prisodrinta knyga, sako anotacija, ir pamaniau, kad kaip tik man! Iš Indonezijos rašytojas Eka Kurniawan (g. 1975) sukūrė tankios tekstūros romaną nuostabiu pavadinimu Grožis lyg žaizda (indonez. Cantik Itu Luka), kuri buvo pripažinta kaip viena geriausių verstinių knygų ne tik Lietuvoje, bet ir į anglų kalbą, įtraukta į pasaulietinės literatūros geriausių knygų sąrašą ir pasidomėjus daugiau, tikriausiai šį sąrašą būtų galima tęsti be galo.

Tiesą sakant, knygą skaičiau su atodūsiais ir ne dėl to, kad žavėčiausi magiškuoju realizmu, dėl kurio buvau pametęs galvą prieš dešimtmetį. Priešingai – knyga įsibėgėjo gana sunkiai, vis numesdavau ir galvodavau, kodėl tekstas „nepasiduoda“, juk atrodo, kad viskas su juo gerai. Ir vertėja Vaida Kelerienė atsakingai atliko savo darbą, bet tik perkopus 150 puslapį pagavau pagreitį ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis knyga.

Daugelis autoriaus kūrinį lygina su Lotynų Amerikos magiškojo realizmo tėvu Gabriel Garcia Marquezo kūryba. Ir tam tikrų panašumų visgi esama, tačiau mano sąmonėje dar tebėra gyvas indų rašytojos Arundhati Roy romanas Didžiausios laimės ministerija – irgi Azija, irgi magiškojo realizmo niuansai, irgi tautos ilgas ir žiaurus politinių perversmų pasižymintis pasakojimas. Praktiškai, Grožis lyg žaizda vyriškoji A. Roy pasakojimo versija, tačiau indų rašytoja, priešingai nei E. Kurniawan, buvo nepaprastai emocionaliai intelektuali. Štai rašytojas iš Indonezijos, nors daug kalba apie meilę, tačiau viskas šiek tiek neįtikėtina, kadangi jo romanas pasižymi netolygiais tautosakos motyvų transformacijomis ir adaptacijomis.

Kaip šis netolygumas pasireiškia? Vienoje plotmėje pasakojama legendinės prostitutės Devi Aju istorija ir jos keturių dukterų likimai, tačiau greta to – absoliučiai fantastiniai į legendas ir mitus „sustabarėjusios“ istorijos apie mylimuosius, kurie pavirsta paukščiais ir nuskrenda, kurie kaip aborigenai keliauja valtimis mėnesių mėnesiais, kad sutiktų princesę... Magiškojo realizmo pamatas yra realių įvykių transformacija ir jo romane išties apstu, tačiau kai kurios vietos nebetenka šios pusiausvyros ir tampa atskiromis legendomis, kurios nebeatliepia magiškojo realizmo tolygumo. Kitą vertus toks netolygumas pateisinamas, kadangi iš magiškojo realizmo perspektyvos veikėjai patys mąsto archetipiniais vaizdiniais ir kuria legendas apie savo giminės istorijas.

Grožis lyg žaizda – be didesnių sentimentų pertransformuota tautos istorija su tautosakiniais motyvais. Kaip papasakoti savo tautos tragediją, kuri paženklinta kruviniausiomis skerdynėmis, kai brolis žudo brolį dėl ideologinių skirtybių? Yra toks netrumpas dokumentinis filmas Žudymo aktas (2012) apie tai, kaip nusenę senukai vedžioja žmones ir pasakoja, kaip skerdė ir kankino vietos Indonezijos gyventojus, kaip į krūvas kraudavo lavonus ir  prieš kameras didžiuojasi savo sadistiniais „žygdarbiais“ – nieko panašaus nebuvau matęs. Karo nusikaltėliai tapę gatvės mafija – kaip papasakoti apie tą žiaurumą, kai trūksta sveiko proto tam žiaurumui suvokti? E. Kurniawan gal neatsitiktinai knygos pavadinime gretina dvi tarsi viena kitai prieštaraujančias sąvokas – grožį su žaizda, tačiau tikram vietos sadistui su praplautomis smegenimis bet koks kankinimas yra gražus... Kiek daug mes žinome apie Holokaustą ir kiek mažai apie tolimiausių šalių, tokių kaip Ruanda ar Indonezija, genocidą.

Rašytojas Eka Kurniawan. 

Grįžtant prie paties romano, neįmanoma nesimėgauti įvykių ir veikėjų gausa, kuri paženklinta beprotiška ir iracionaliai suvokiama meile. Pati prostitutė Devi Aju gimė iš kraujomaišos, šis „užkratas“ vėliau tampa giminės prakeiksmu ir palikuonys vieni kitus įsimyli ir dėl to kenčia. Kančia kaip egzistencijos būtinybė. Neįmanoma nepastebėti, kaip pasakotojas pateikia kančią kaip kasdienės duonos sampratą.

Prostitucija čia reiškia ne žeminantį darbą, bet aukšto lygio pragyvenimo šaltinį, netgi sveikintiną darbą: „Visi vyrai norėjo su ja miegoti. Net du iš trijų jos žentų su ja gulėjo. Ji buvo neįtikėtina prostitutė (p. 336).“ Kaip ir G. G. Marquezo Šimtas metų vienatvės romane, o dar labiau apie prostitutę knygoje ...apie gražiąją Erendirą taip ir E. Kurniawan knygoje – daug giminystės atšakų, gangsterių, smurto, sekso, kad kartais romanas atrodo net nebepadorus, tačiau tą nepadorumą lengva priimti, nes jis padiktuojamas nuolat Halimundos gyventojus užgriūvančių istorinių nemalonumų lavina – koncentracijos stovyklos, japonų okupacija, olandų atvežtas kapitalizmas...

Būtų galima nagrinėti atskirai Devi Aju dukterų ir jos vyrų charakteristiką, jų painias meilės linijas, kurios sodriai su vietos šamanizmo simboliais (kaip antai prisikėlimas iš kapo, bendravimas su dvasiomis) perteikia tautos mąstyseną ir gyvenseną, o tai daro nemenką egzotinį įspūdį, tačiau tai palikčiau pačiam skaitytojui susidėlioti visą tą margą pasakojimo koliažą, kuris pamažu įgauna tautos veidrodžio simbolį.

Be jokios abejonės, romane daug prieštarų, jeigu grožis tampa trijų dukterų prakeiksmu, tai ir bjauriausios dukters Gražuolės išvaizda taip pat nieko gero nežada: „Jos išvaizda buvo tokia gąsdinanti, kad žmonės galėjo sublogavę apsivemti, nualpti iš siaubo, prišlapinti į kelnes arba bėgti kuo toliau, lyg pamatę velnią, – bet tik ne įsimylėti (p. 441).“ Nuolatinis hiperbolizavimas tik sustiprina ryškių charakterių, įvykių virtinę ir retsykiais atrodo, kad visa istorija karnavališka kančios ir grožio makabriška fiestą.

Ką moko visa toji istorija? Ir ar turi ką nors mokyti? Plačiąja prasme visa toji iškreipta istorija atliepia Visatos dėsnius – kažkur istorijoje buvo paminti Visatos dėsniai, buvo kraujomaiša, buvo žudynės, buvo užgrobtos tautos, kurių trauma įsirašo ne tik į veikėjų likimą, bet ir tampa tautos traumą, žyme, kokią tikriausiai turi visos pasaulio tautos – lietuviai gi ne išimtis. Devi Aju ir jos palikuonėms užgintas kelias į laimę, o žmogiškosios aistros nesuradusios išsipildymo tampa destrukcine energija. Šiaip ar taip išryškėja tendencija, kad nei grožis, nei bjaurastis nė vienam žmogui neprideda laimės, kaip nei skurdas, nei turtas nesukuria taikos šalyje ir žmogaus sieloje, jeigu nėra elgiamasi teisingai.

Jūsų Maištinga Siela