Sveiki,
Manau, kad Emma Donoghue
puiki rašytoja. Jos knyga „Kambarys“, o tiksliau josios ekranizacija mane
išties ne juokais paveikė. Panašios reakcijos tikėjausi ir iš lietuviškai išverstos
kitos knygos pastatymo „Stebuklas“ (angl. The Wonder)
(2022), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė įtaigioji jaunosios kartos aktorė
Florence Pugh. Filmą režisavo „Glorija“ (2013) bei „Fantastiška moteris“ (2017)
Čilės režisierius Sebastián Lelio. Matyt, kiekvieno rimtesnio ir geresnio
Lotynų Amerikos režisieriaus svajonė yra dirbti su Amerikos ir britų aktoriais,
gauti anglosaksų kino finansavimą ir prasimušti į kitą rinką. Tą juk ir padarė
režisieriaus kraštietis Pablo Larraín, kuris sukūrė gan pasisekusius, nors ir
prieštaringai pačių žiūrovų vertinamus biografinius filmus „Žaklina“ (2016) ir „Spencer“
(2021). Tik Larrainui pavyko tą padaryti įdomiai, o Lelio nelabai.
Negaliu būti itin
šališkas, nes knygą „Stebuklas“ teko skaityti ir iškart sakau: knyga per visą
pilvą yra įdomesnė ir įtaigesnė. Nekalbėsiu apie tai, kad vieniems filmams
pavyksta perteikti knygos esmę, o kiti tiesiog „praplaukia“ daugmaž
siužetiniais paviršiais. Istorija pasakoja apie nykius Airijos laikus, kai
žmonės dar tikėdavo, kad ligos yra Dievo bausmė, o tarp paprastų valstiečių
gali pasitaikyti ir šventųjų. Mergaitė Anna O'Donnell keturis mėnesius nieko
nevalgė, tačiau laikosi puikiai, kol iš Dublino neatvyksta racionalioji slaugė
Libė, kuri kartu su kita vienuole akylai stebi, ar Anna iš tikrųjų gyvena vien
tikėjimo galia. Galiausiai sužinome, jog šios istorijos varomoji jėga yra ne
tikėjimas, o kaltės jausmas. Šeimoje miręs vyriausiasis brolis tvirkino Aną ir
netgi praskiedė kalbų, jog jiedu susituoks. Po sūnaus mirties motina rėžė
mergaitei, kad ši kalta, jog jos brolis dega pragare, nes neva jį suviliojusi.
Negalėdama pakęsti kaltės ir gėdos, Anna nustoja valgyti ir susigrąžina motinos
prielankumą, atkreipdama aplinkinių dėmesį, jog Anna gali būti šventoji...
Žodžiu, incestas, „perteptas“
fanatizmu ir religinėmis stigmomis, luošina vaikų, tėvų ir visuomenės, kuri
trokšta šventosios, racionalų protą. Deja, slaugė Libė visu šiuo cirku netiki.
Visgi knygoje būta itin ryškių pagrindinės slaugytojos abejonių, svarstymų,
didesnio susipriešinimo ir nepatogumo, o galų gale ir įtampos. Filmas viso to „neištempia“,
nes didžioji ekranizacijos susitelkusi į formą ir estetinius dalykus, kuriems,
tiesą sakant, jokių priekaištų neturiu. Filmas išties puikiai apgalvotas,
sukurta atmosfera, tiesa, ne tokia, kokią menu knygoje. Didelį dalis filmo primena
tiesiog kostiuminę dramą, netgi paryškinta meilės istorija, o tikrasis
slaugytojos Libės, kuri prarado kūdikėlį, skausmas kažkur dingo tarp vaizdų.
Pagrindinė aktorė F. Pugh išties puiki, kaip jai tinka vaidinti dramas stambiu
planu, ne tas žodis, tačiau šįkart, manau, įtaigos ir dramatizmo, kurios
knygoje netrūko, filme akcentai sudėti ne taip ir ne ten, kur reikia, nors siužetas,
atrodo, gana tikslus pagal knygą. Tiesą sakant, žiūrėjosi nuobodokai.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą