Knyga: José Emilio Pacheco "Mūšiai dykumoje"

 Jose Emilio Pacheco. „Mūšiai dykumoje“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 80.

Sveiki, skaitytojai,

„Pasaulyje, kuriame natūrali tik neapykanta, meilė yra liga (p. 54)“.

Man patinka leidyklos Rara mažos, kone miniatiūrinės knygelės, kurias be atokvėpio galima suskaityti per vieną vakarą ir nepaliauti galvoti apie trumpojo romano sprintą, jo paliktą skonį bei poveikį. Viena iš tokių knygų – meksikiečių rašytojo Jose Emilio Pacheco (1939-2014) pačioje Meksikoje tikra klasika tapusi knyga Mūšiai dykumoje (ispn. Las batallas en el desierto). Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Simonas Bernotas. Tiesa, žurnale Metai (Nr. 2, 2015) buvo publikuojamos (romano pavadinimas pateikiamas vienaskaitos forma) Mūšis dykumoje ištraukos, o jas vertė anuomet iš 1999 metų originalo Bronius Dovydaitis. Tiesa, Simonas Bernotas vertė iš 2018 metų versijos. Nežinau, kiek vertimai yra kokybiški, bet jie labai skiriasi ritminiu atžvilgiu. Pats autorius nuo 1980-1981 metų, kai pasirodė Mūšiai dykumoje, kūrinį redagavo ne kartą, keitė sakinių struktūrą, ilgino pasakojimą ir, kaip knygos pabaigoje autoriaus kūrybą apibendrinanti tautietė ir Uragano sezonas autorė Fernanda Melchor teigė, tai buvo vienas iš tų rašytojų, kuris perrašinėjo savo kūrinius net jiems išėjus ir tapus labai populiariems.

Palyginkite vertimo pirmąjį romano sakinį.

S. Bernoto vertimas: „Prisimenu, neprisimenu – kurie metai tai buvo? (p. 11)“

B. Dovydaičio vertimas: „Vis stengiuosi prisiminti, bet niekaip neįstengiu: kurie tada ėjo metai.“

Vienu ypu perskaitomas kūrinys palieka geros literatūros įspūdį. Tenka sutikti, kad tekstas aprėpia labai daug niuansų, tačiau perskaityti nereikia didelių pastangų, nes autorius išlaiko tą įprastą romano tėkmę, lengvai perteikia daugiasluoksniškai sudėtingiausius dalykus.

Istorija pasakoja apie berniuką vardu Karlą, kitų dar vadinamu Karlitu. Pastarasis įsimyli savo mokyklos draugo Džimo 28 metų motiną Marijaną. Džimis mokyklai ir Karlitui nuolat giriasi, kad jo tėvas yra įtakingas Meksiko miesto politikas, stovįs gero draugo Prezidento pašonėje, pastarojo tėvo laikraščio iškarpas renka ir kaupia. Tiesa, Džimis nėra santuokinis vaikas, jis tiesiog jaunos ir patrauklios meilužės Marijanos benkartas ir aplinkiniai supranta, kad jis viešumoje niekada nebus pripažintas, todėl ir lanko prasto rajono valstybinę mokyklą. Iš tikrųjų šioji situacija atspindi apskritai korumpuotų ir dvigubus gyvenimus gyvenančių Meksikos žmonių gyvenimus. Ne tik politikų. Paties Karlito tėvas taip pat turi atskirą šeimą, tačiau viešai palaiko tik tą, kuri palaiminta katalikų Bažnyčios, t. y. Karlito šeimą. Ne ką geresnis likimas klostosi ir suaugusiam broliui Hektorui, kuris puola prievartauti čionai dirbančias tarnaites ir vartoja narkotikus, o motina kaip iš protėjusi meldžiasi, nes tik religija palaiko visų Meksikos motinų iliuziją apie padarius ir moralius vaikus.

Regis, religiniais dalykais veikėjai bando išspręsti ir Karlito nuodėmę, mat šis viešai prisipažįsta mylįs Marijaną, varydamas šeimą iš proto. Sugėdintas paauglys „gydomas“ dvejopai: „Mama sėdėjo klaupte ir meldėsi už mano sielą, kuriai grėsė amžinas prakeiksmas. Aš atsilaupiau prie klausyklos. Mirdamas iš gėdos, viską papasakojau tėvui Feranui. [...] Sukalbėjau dvidešimt „Tėve mūsų“ ir penkiasdešimt „Sveika, Marija“. Kitą dieną priėmiau Komuniją. O vakare mane nuvedė į psichiatrijos kliniką baltomis sienomis ir chromuotais baldais (p. 41–42)“. Kitą vertus, Karlitas gyvena juk ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, augančiame Meksiko megapolyje, kur perversmai ir neramumai drebina šalį, todėl paauglio naivumas ir įsitikinimas, kad myli ir negali gyventi be klasės draugo mamos, atrodo, netgi juokingai naivus.

Jose Emilio Pacheco

Visgi suprantamas Karlito susižavėjimas Marijana, nes ji gyvena invazinės angliškos kultūros apsuptyje, ją šelpia įtakingas politikas, išlaiko vaiką ir jos puikų būstą. Visi to laikotarpio pasiturintys sostinės gyventojai tarsi kultūriškai ir socialiai izoliavosi nuo meksikietiškos ir vietinės indėniškos kultūros, vartodami anglų kalbą arba bent jau anglicizmus ir importines prekes. Prasideda masinis socialinis persisluoksniavimas, o Karlitas tampa viso to pasakojimo apibendrinamuoju sockultūrinės stigmos simboliu, kuris geria kokakolą, nešioja teniso batelius, žiūri angliškus filmus, skaito užsienietiškus komiksus, kurio tėtis parduoda muilo fabriką ir tampa amerikietiškos kompanijos dalinio vadovu ir persikrausto į turtingą ir saugų rajoną. Galima sakyti, kad Karlitas naiviai įsimyli ne tik Marijaną, bet jos prabangą, ateinančią per anglišką kultūrą, kurio Karlitas neturėjo namuose, kai tėvo firma pamažu bankrutavo. Pavargusios ir išsekusios meksikietės suseno ir pražilo kur kas greičiau („Jo motina, būdama dvidešimt septynerių, atrodė kaip penkiasdešimtmetė (p. 26)“), o štai Marijana yra amerikietiškos kultūros produktas, išlaikiusi nerūpestingą jaunystę, nors kaina to – parsidavimas, tačiau jai likimas ne ką žiauresnis nei Tolstojaus Anai Kareninai.

Man šis romanas iš vienos pusės apie augančio berniuko susivokimą, tačiau autorius išmoningai pasakoja apie savo šalies didįjį socialinį lūžį. Kitados berniukai, žaisdami karą ir save vadinę žydais ir arabais kieme, iš tikrųjų imitavo ir kultūrinė-politinį mūšį, kuris nulėmė visos šalies socialinę nelygybę, skurdo ir korupcijos mastą besitęsiantį iki šių dienų. Nesunku suprasti, kad laimingieji, kurie suspėjo pritapti invazinėje JAV vartotojiškoje kultūroje ir konkurencingoje ekonomikoje, pramoko angliškai, gavo postus – tie ir sukūrė aukštesniųjų klasę, paremtą dažniausiai rasizmu ir korupcija, mat tą padarė daugiausia šviesiaodžiai ispanai kolonistai, o indėnų palikuonys bei valstiečiai ir toliau kraustėsi ir plėtėsi skurdžiuose kvartaluose. Tam tikra prasme Mūšiai dykumoje apibendrina daugiapolitinius mūšis, ar jie tik būtų vaikų kieme, ar didžiojoje politikos tarptautinėje arenoje, tačiau akivaizdu, kad laimi tas, kuris baltesnis, kuris apsukresnis, kuris gyvena dvigubus gyvenimus, kitaip sakant, kieno galios svertas, tas ir kuria istoriją bei lemia kitų likimus. Visa tai aidi nuolat romano kontekste, nors pasakotojas nedetalizuoja ir neapsunkina skaitytojo perrašinėdamas kronikas.

Skaidrus ir miniatiūrinis romanas, paaiškinantis ne tik Meksikos, bet iš dalies ir visos Lotynų Amerikos istorijos raidą, kuri, deja, skausmingai tebesitęsia ir šiandien. Meksika savo žemėlapio forma makabriškai primena gausybės ragą, deja, ne paties meksikiečiams. Galima tik iš dalies kaltinti, kad dėl visko kalta kapitalistinė JAV, kuri įsiskverbė į šalį ir ją papirko, tačiau iš kitos pusės – prie lovio pribėgę ir valdžios ištroškę meksikiečiai (daugiausia ispanų kolonistų palikuonys), augę prie tokių dievobaimingų motinų kaip Karlito, visgi be jokių moralinių skrupulų parsidavė ir pardavė savo šalį. Ko verta religija viso šio pasakojimo kontekste? Ji, atrodo, nepajėgi nei perauklėti Karlito, tik nebent sugėdinti, priversti jausti kaltę, nepajėgi perauklėti ir šalies įtakingųjų, kad elgtųsi pagal krikščioniškąją dorovės ir teisingumo sampratą, todėl Meksika, iš dalies kaip ir Rusija, rodos, yra idealistų šalimi, kurioje heroizmas ir geresnio gyvenimo svajonės siekimas tampa neretai ir žmogaus pragaištimi tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, leidžianti gangrenuoti šalies gyventojams, išlaikant korumpuotus šalies valdžios organus ir mafiją. Atverianti knyga, kurią, sako F. Melchor, viena iš tų, kurią kaip karštą bulvytę bado metu graibsto net Meksikos mokyklinėje programoje. Nesunku suprasti kodėl.

Jūsų Maištinga Siela