Sveiki, kino žiūrovai,
Nyderlandų kilmės
režisierius Paul Verhoeven kartu su belgų ir prancūzų aktoriais pandemijos
apsiustoje Europoje ir Kanų kino festivalyje pristatė erotiškai pulsuojantį
trilerį apie XVII amžiuje, kai Italiją siaubė maras, vienuolyne gyvenusią seserį
Benedetą. Filmas „Benedeta“ (pranc. Benedetta) (2021) buvo
kino kritikų sutiktas palankiai, giliai tikinčiųjų – nelabai dėl tam tikrų
savaime suprantamų įsitikinimų. Taip pat nesunku suprasti ir priežastis, kodėl
kine (nors gal esama kokių nors ir senesnių kino pastatymų?) nesiryžo kalbėti
apie Benedetos gyvenimą.
Benedeta – turtingų ir
religingų italų šeimos mergaitė, kuri paliekama vienuolyne. Tikinti,
dievobaiminga ir pamaldi Benedeta iš tikrųjų nuolat kalba apie stebuklus, filmo
scenose jie ir įvyksta (paukštis nusituština ant plėšikų galvos, statula maldos
metu vos nesutraiško mergaitės). Augdama vienuolyne ir tapdama moterimi
Bernedetos tėvai vieną apsilankymo dieną išperka netašytą ir tėvo
prievartaujamą jauną merginą, kad ši pereitų vienuolių globon. Naujoji vienuolė
Bartolomėja netrukus suvilioja savo užtarėją Benedetą ir prasideda ilgas
kančios, savęs engimo, priėmimo Benedetos etapas, iliustruotas bauginančiais
mistiniais religiniais regėjimais. Benedeta tiek įtikėjusi, kad yra Jėzaus
Kristaus sužadėtinė, kad visur regi savo ganytoją kaip šviesos karį, kol jis
netampa erotiškai gundančiu velniu.
Filmas balansuoja tarp
kūniško geidulio, su kuriuo vienuolės kovoja ir neretai pralaimi, bei mistinio
trilerio dėmens. Kai šitokia slogi ir paveiki vienuolyno atsidavimo tikėjimui
atmosfera, keista, kad kas antra vienuolė nėra paskelbta šventąja dėl
atsivėrusių stigmų ir vizijų. Tiesa, Benedetai taip pat atsiveria visos
stigmos, įskaitant ir kaktoje paliktas Jėzaus erškėčio vainiko žaidas.
Galiausiai viskas pateikiama, kad tai buvo prasimanymas ir Benedetos melas,
vaidyba ir žaizdas ji susipjaustė šukėmis. Kitą vertus, kai Benedetos pasaulyje
visi, įskaitant ir popiežiaus nuncijų, kuris Bartolomėjai surengė su budeliu
kankinimo išbandymus, suponuoja, kad reikia protingai suktis galios ir įtakų
pasaulyje, kuriame, deja, nieko nėra švento. Kitą vertus, iš vaikystės
statulėlės draugės nudrožtas sekso žaisliukas – tai ne to, ko galbūt tikiesi šiame
tik iš pirmo žvilgsnio dievobaimingame filme. Toli gražu filmas ne apie
tikėjimą ir regėjimus, kiek apie apčiuopiamą politinę galią, kuri manipuliuoja
tikinčiaisiais, priversdama juos jaustis kaltais ir nuodėmingais, menkais ir atgailaujančiais.
Atrodo, Benedeta pasirenka malonumų kelią ne dėl to, kad yra sugundoma, bet ir iš
dalies suvokdama, kad dalyvauja galios žaidime. Galiausiai ji tampa vienuolyno
Motinėle naudodama tuos pačius manipuliacijos triukus.
Filmo pabaiga, kai nuncijus
nori sudeginti Benedetą, o miesto aikštėje įsiutusi minia nuteisia patį
popiežiaus atstovą už maro atnešimą, atrodo daugiau nei cirkas. Tai makabriškai
nufilmuota scena, kuri juda kaip kokia karikatūra, nebelieka didingos ir
mistifikuotos įtampos, veikiau tik išlauktas holivudinio braižo atpildas:
blogiukai gauna į skudurus, o gerieji ir toliau gyvena savo gyvenimus. Iš
vienos pusės filmas estetiškas, pagalvojau netgi apie Tinto Brasso erotinius
niuansus, veikėjus, apsėstus misterinės jėgos, tačiau iš esmės tyrinėjančius
savo prigimtinį kūną, kuris buvo ideologiškai niekinamas, tad, kad
pasitenkintum, reikėjo per tuos regėjimus nematyti savęs. Kitą vertus, Benedeta
po suirutės ir sukrėtimų vis tiek pasiryžta grįžti į vienuolyną ir ten
praleidžia visą likusį gyvenimą, tikriausiai gyvendama iš tų nuotykių (o kaip
tai kitaip pavadinsi?) prisiminimų. Kartą pamatyti filmą gal ir verta, jeigu
nesibodite provokacijomis ir atskiriate šventumą nuo erotikos, o gal priešingai
– ieškote šių dalykų sąsajų.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą