Claire Keegan. „Tokie smulkūs dalykai“ – Vilnius: baltos lankos, 2021. – p. 112.
Sveiki,
Šių švenčių laikotarpyje
norėjosi skaityti paprastas istorijas, be literatūrinės akrobatikos, sudėtingų
formų ar didelės apimties. Žodžiu, tokias knygas, kurias galima suskaityti per
vakarą, susisupus į šiltą pledą. Viena tokių – airių rašytojos Claire Keegan
(g. 1968) mažas romanas Tokie smulkūs dalykai (angl. Small
Things Like These), kurią skaičiau tol, kol pabaigiau, t. y. gilią
naktį, kai visai nesimiegojo. Tiesa, knygą tikriausiai perskaitė ir jau spėjo
aprašyti ryškiausi mūsų šalie knygų apžvalgininkai, o man belieka daugmaž
pasikartoti. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė, išleido Baltos
lankos, o pats kūrinys pateko į trumpąjį 2022 metų Booker Prize
sąrašą.
Autorė išmoningai remiasi
savo šalies sukrečiančia Airijos religinės bendruomenės istorija. Nors istorija
pasakojama iš 1985-ųjų perspektyvos, tačiau ji apibendrina visą XX amžiaus
Airijos skalbėjų, vadinamųjų Magdalietėmis, istoriją. Jaunos ir netikėjusios
merginos (turtingos ir iš vidutinių darbininkų klasės) būdavo uždaromos
vienuolynuose, kol pasibaigs jų nėštumas. Tūkstančiai jaunų merginų tapdavo
vergėmis skalbėjomis, kurias uidavo ir kankindavo ne kas kitas, o būtent „maloningosios“
seserys vienuolės, liepdamos joms šveisti grindis, blizginti, nuo ryto iki
vakaro skalbti. Tiesą sakant, apie tai 2002 metais Peter Mullan pastatė filmą Magdalietės,
galite pasižiūrėti ir pasidomėti. Tai sukrečia, nes šis išnaudojimas,
gėdinimas, traumavimas jaunų merginų lyginamas su pačiais griežčiausiais vyrų
kalėjimo sąlygomis, o kad nėščiosios nepabėgtų, aukštas tvoras prismaigstydavo
stiklų šukėmis, o Magdalietes laikydavo užrakintas kaip gyvulius...
„2014 m. istorikė
Catherine Corless paviešino stulbinantį atradimą, jog nuo 1925 iki 1961 m.
Tuamo namuose Golvėjaus grafystėje mirė 796 kūdikiai. Tas institucijas bendrai
išlaikė ir finansavo Katalikų bažnyčia ir Airijos vyriausybė. Airijos valdžia
niekaip neatsiprašė už Magdalenos skalbyklas iki pat 2013-ųjų, iki ministro
primininko Enda Kenny (p. 99–100)“.
Autorė nesistengia
aprašyti šių siaubų, ji mielaširdingai kuria Bilo Ferlango portretą. Bilas
augina penkias dukras, visas jas be galo myli ir jomis didžiuojasi. Atrodo, kad
nesurasi geresnio žmogaus už Bilą, kuris 1985-ųjų Airijoje sunkiai nuo ryto iki
vakaro dirba kaip jautis, kad išlaikytų savo šeimą. Šalyje ekonomė padėtis
sudėtinga, daugelis bankrutuoja, skursta, emigruoja, dažnas labai prasiskolinę,
tad sunkumų spaudžiami airių žmonės stengiasi išsilaikyti kas kaip išmano. „Buvo
aišku, kad toliau nuo miesto kai kuriuose namuose žmonės grumiasi su sunkumais:
kokius šešis ar septynis kartus jį ramiai pasivedė į šalį ir paklausė, ar skolą
galėtų atidėti (p. 82)“. Nieko nuostabaus, kad ir Bilui, anglių tiekėjui,
žmonės taip pat prasiskolinę. Bilą kamuoja ir mechaninis darbas, kuris,
nepaisant gausios šeimos džiaugsmo, jį egzistenciškai kaip kokį Sizifą graužia.
„Nejau visa šitai niekad nepasikeis, neišsivers į ką nors nauja? Vėliau ėmė
svarstyti, kas jam svarbu, be Ailinos ir dukterų. Jis jau beveik
keturiasdešimtmetis, tačiau nesijautė ko nors siekiąs ar darąs pažangą ir
kartais klausdavo savęs, kam gi reikalingos tos dienos (p. 35)“.
Bilas – našlaitis, augęs
kaip pavainikis turtingos moters malonėje. Anksti mirusi motina taip ir
nepasakė, kas tikrasis jo tėvas, tačiau skaitant romaną nesunku suprasti, kas iš
tikrųjų Bilo tėvas. Bilą inspiruoja ponios gerumas, mat pagal visas tuometines
aplinkybes jo motina su tokia padėtimi turėjo atsidurti vienuolyne ir tapti
skalbėja, o jis atimtas ir parduotas kokiems turčiams Australijoje. Bilas
suvokia, kad turi pasauliui būti dėkingas, kad jo motinos likimas susiklostė
būtent taip ir jis galėjo likti Airijoje.
Iš tikrųjų Bilo portretas
kuriamas pagal šalies istorinius kontekstus; viską, ką išgyvena pagrindinis
veikėjas, yra iliustruojama, paryškinama (tiesa, nepretenzingai) religinių,
socialinių ir ekonominių šalies kontekstų. Veikėjas našlaitis, priklausantis
nuo kitų gerumo, užaugo ir susitvarkė savo gyvenimą, tačiau vieną dieną jis
vienuolyno anglių saugykloje aptinka nukirptą ir sušalusią skalbėją Sarą, iš
kurios atimtas kūdikis. Susidūręs su vienuolės vyriausiosios klastingu dvilypumu,
jis supranta, kokia įtakinga yra šioji organizacija.
Knygos pabaigoje Bilas
išvaduoja ir į miestelį atveda basą (turint galvoje, kad tai žiema!) Sarą,
nusispjaudamas, kad rizikuoja ne tik vienuolyno pykčiu, miestelėnų neprilankomu,
bet ir visos savo šeimos gerove sunkmečiu. Kas benorės iš Bilo pirkti anglis,
kai jis viešai atskleis Saros likimą? Kas apskritai veda Bilą atitaisyti
neteisybę? Interpretuoti galima visaip, tačiau labiausiai vidinis žmogaus
gerumas, tam tikra skola gyvenimui, nes Sara yra tarsi jo motinos likimo atšvaitas,
todėl darydamas gerą jis iš esmės atitaiso savo likimą. Dar krikščioniškiau –
atjauta kitam, tikrasis Kristaus mokymas, kuris labai prasmingai inspiruotas įspūdingai
apvalančia ir išlaisvinančia knygos scena, kai Bilas parveda Sarą lyg
nusidėjėlę į civilizaciją, o tas ėjimo procesas, tikintis baisių pasekmių,
kirčių iš esmės imituoja jo išlaisvinantį Kristaus kančios kelią į Golgotą.
Paradoksas tame, kad apsisprendimas stoti silpnesniosios Magdalietės pusėn Bilą
nesugniuždo, o dvasiškai išlaisvina, nes jis žino, kad elgiasi teisingai, pats
visą gyvenimą gyvenęs gailestingųjų ir atstumtųjų sociumo periferijoje. Galų
gale, nors ir pasakotojas neištaria, jis pagalvoja ir apie savo vyresniąsias
dukteris, kurios galėtų patekti į panašią Magdaliečių nemalonę, tačiau žino,
kad niekada jų nepasmerktų skalbėjų likimui.
Labai graži ir pavykusi
knyga, skaidri, trumpa, bet paveiki. Taupiais sakiniais, nesistengiant labai
kruopščiai aprašyti visų sudėtingų ekonominių ir socialinių dalykų, autorei
Kreegan pavyko sukurti iš detalių gyvenimo lyriškai gražų paveikslą. Iš esmės
pavargusiems nuo sudėtingų psichologizuotų veikėjų, Tokie smulkūs dalykai
siūlo iš(si)laisvinimo istoriją, kuri gražiai, be pretenzijos pamokslauti
pasiūlo nuolankumą ir atjautą, kurios galbūt pernelyg dažnai mums šiuo metu
plačiojoje erdvėje trūksta, kai esame skatinami užimti pozicijas ir kovoti tik
už save ir savo įsitikinimus. Mano knygų lentynoje šioji dovana pragulėjo
beveik dvejus metus, džiaugiuosi, kad išsitraukiau per pačias Kalėdas, kurioms
šioji istorija suteikė magiško sakralumo ir švaros.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą